Pradinis / Emigrantai – Lietuvos dalis / Įveikusi skaudžius likimo išbandymus JAV lietuvė tapo optimizmo pavyzdžiu kitiems

Įveikusi skaudžius likimo išbandymus JAV lietuvė tapo optimizmo pavyzdžiu kitiems

Jeigu pasiskųstume nesėkmėmis, vaikų auklėjimo ar santykių su antrąja puse problemomis, Auksuolė Kišonaitė-Marciulevičienė turbūt rastų išmintingą patarimą ar nuraminimo žodį. Ne, pagal profesiją ji nėra psichologė. Tačiau ne vieną likimo paskirtą sunkų išbandymą įveikusi atviraširdė moteris turi kuo pasidalinti. Nors jai teko dukart išgyventi šeimos griūtį, emigracijos sunkumus, sūnaus netektį ir kovoti su klastinga liga, o vėliau ir depresija, Auksuolė šiandien gyvena pozityviomis mintimis ir prasmingais darbais. Vienas jų – lietuvybės puoselėjimas ir tautiečių bendruomeniškumo stiprinimas Čikagoje.

Sandros Scedrinos nuotr.

Išbandymų lavina ir nepažįstamų tautiečių pagalba

Auksuolė prisipažįsta, kad gyventi Jungtinėse Amerikos Valstijose buvo jos svajonė. Iki jos išsipildymo moteriai teko nueiti nelengvą kelią, kuris turbūt ne vieną būtų parklupdęs. „Amerika mane išbandė įvairiapusiškai: šeimos, sveikatos, darbo, vaikų auklėjimo, lietuvybės atžvilgiu. Visko čia buvo, viską teko patirti ir pereiti, bet atlaikiau ir įveikiau. Kaip iš pradžių buvau nusivylusi šia šalimi, taip vėliau ją stipriai pamilau ir myliu iki šiol. Kaip ir Lietuvą, kurioje gimiau, užaugau, mokiausi ir gyvenau“, – kalba A. Kišonaitė-Marciulevičienė, gyventi į JAV kartu su dukra atvykusi pieš keturiolika metų.

Lietuvoje Auksuolė mokėsi rūbų modeliavimo ir konstravimo, įgijo rūbų dizainerės meistrės diplomą. Kurį laiką dirbo Kauno dailės kombinate tautinių rūbų gamybos srityje. Po kurio laiko buvo pastebėta ir pakviesta į Valstybinę meno gaminių įmonę „Žilvitis“. Joje dirbo dailininkų skyriuje – kūrė megztus rūbus – ir eksperimentiniame skyriuje ruošė lekalus rūbų gamybai. Taip pat dalyvaudavo meno tarybose, kur būdavo priimami sprendimai dėl tolesnio gaminių platinimo. Vėliau dirbo individualiojoje įmonėje „Varūna“, o kai tokios įmonės ėmė užsidarinėti, pradėjo savo individualią veiklą.

Prieš atvykdama į JAV Auksuolė nesitikėjo užsiimti ta pačia veikla. Manė, kad čia visko gausu ir žmonėms tikrai nereikės jos paslaugos. Tačiau, savo pačios nuostabai, klydo. Vos po mėnesio nusipirko pirmąsias siuvimo mašinas ir tęsė savo mėgstamą kūrybą.

Su dukra Sondrita
Prie lietuviškos Kalėdų eglės Čikagos bažnyčioje

Deja, pragyvenusi JAV tris mėnesius, išgirdo, kad serga krūties vėžiu. Ji neturėjo sveikatos draudimo, o gydymas Amerikoje labai brangus. Netikėtai išgirsta diagnozė privertė moterį imtis ir kitų darbų tam, kad galėtų ne tik pragyventi, susimokėti už gydymą, bet ir išlaikyti dukrą. Negana to, prieš tai intensyviai dirbusi – kūrusi ir siuvusi rūbus lietuvių kolektyvams, ji pasijuto apgauta – atlygio nesulaukė. „Jie neatsiskaitė su manimi, nes mūsų susitarimas nebuvo patvirtintas raštiškai. Patikėjau žodiniu susitarimu, nė nepagalvodama, kad lietuvis gali apgauti lietuvį svetimoje šalyje, užuot padėjęs jam“, – nemalonią patirtį prisimena pašnekovė.

Auksuolei įsitvirtinti Amerikoje nebuvo lengva – artimųjų čia neturėjo, o užklupusi liga viską dar labiau apsunkino. Laimei, jai teko sutikti nuostabių žmonių, neabejingų tautiečių nelaimėms. Moteriai ypač daug padėjo antrosios kartos emigrantai Sigita ir Gediminas Damašiai. Šie žmonės jai tapo tarsi antraisiais tėvais. „Tuo metu buvau viena kaip pirštas ir dar turėjau pasirūpinti savo dukrele bei sūnumi, kuris gyveno Lietuvoje. Sigita ir Gediminas Damašiai man atstojo tėvus, už tai esu jiems labai dėkinga. Jie ir dabar yra šalia mūsų, švenčiame šventes kaip viena šeima. Turiu ne tik dvi tikras seseris už Atlanto, bet ir seserį bei brolį čia, Amerikoje. Dėl to esu labai laiminga“, – sako Auksuolė.  

Su Sigita ir Gediminu Damašiais

Neapsakomą dėkingumą ji jaučia ir JAV gimusiam, augusiam, puoselėjančiam lietuvybę ir puikiai kalbančiam lietuviškai plastikos chirurgui Arui Tijunėliui, kurio dėka, kaip pati sako, gali „gyventi toliau ir apie savo ligą kalbėti, lyg tai būtų buvęs sapnas.“ Jis, suvokdamas sunkią pacientės finansinę padėtį, sutiko ją gydyti be jokio atlygio. To paties paprašė ir savo kolegos onkologo.

Neretai rimta liga priverčia žmones perdėlioti gyvenimo prioritetus, keisti įpročius. Pasveikusieji dažnai į tuos pačius dalykus žvelgia kitaip. Auksuolė mano, kad liga ją pakeitė iš dalies. „Išmokau nebekreipti dėmesio į tuos, kurie mane skaudina, ramiau žiūrėti į gyvenimą. Ir dalijuosi savo patirtimi su tais, kuriems reikia mano patarimo. Tačiau išliko toks pats požiūris į darbą ir poilsį. Jaučiu atsakomybę, pareigą viską padaryti puikiai ir nuo to neretai nukenčia mano poilsis. Tačiau, radusi laivo laiko, visada ilsiuosi, o kartais, kai mane kas nors bara, pajuokauju, kad prisiilsėsime, kai numirsime“, – šypteli. 

Moteris iki šiol siuva rūbus žmonėms, bendradarbiauja su viena džinsų parduotuve, yra pristačiusi ir ne vieną savo kurtų drabužių kolekciją. O laisvu laiku, norėdama atsipalaiduoti, į rankas paima teptuką su dažais ir tapo paveikslus.

Auksuolės Kišonaitės-Marciulevičienės drabužių kolekcijos pristatymas

Aktyvi lietuvybės puoselėtoja

Jausdama stiprią trauką tėvynei, norėdama puoselėti lietuvybę čia, Amerikoje, Auksuolė nuo pat įsikūrimo įsitraukė į lietuvišką veiklą ir iki šiol joje aktyviai dalyvauja. Aštuonerius metus dirbo Waukegan Lake County lietuvių apylinkės valdyboje. Persikėlusi gyventi piečiau Ilinojaus valstijos, Lemonto miestelio link, įsitraukė į čia veikiančių bendruomenių veiklą. Buvo išrinkta į Vidurio Vakarų lietuvių bendruomenių valdybą. Ten iki šiol tęsia veiklą – atlieka sekretorės pareigas. Taip pat yra išrinkta Marquette Park bendruomenės pirmininke. Moteris skiria daug dėmesio šios bendruomenės atkūrimui ir naujų narių pritraukimui. Tačiau ir tuo jos lietuviška veikla nesibaigia: veikli lietuvė yra tikybos direktorė Marquette Park rajone esančioje lietuvių Šv. Mergelės Marijos Gimimo parapijos bažnyčioje, ruošia vaikus Pirmajai Komunijai.

Pirmoji Komunija

Paklausta, kodėl jai svarbu užsiimti bendruomenine veikla, Auksuolė pažeria daugybę motyvų: „Pirmiausia todėl, kad aš esu lietuvė ir noriu, jog tai žinotų ne tik tautiečiai, bet ir čia gyvenančios kitos tautos. Todėl, kad aš myliu Lietuvą ir noriu, kad ir joje žmonės gyventų taip pat gerai, kad jaustųsi patenkinti. Kad čia gyvenantys tautiečiai nepamirštų savo kalbos ir kultūros. Kad čia gimę lietuvių ar mišrių šeimų vaikai mokėtų lietuvių kalbą ir didžiuotųsi savo kilme. Kad mes būtume vieningi ir gyventume „vardan Lietuvos“.

Marquette Park – ypatinga lietuvių tautos istorijai vieta. Anot A. Kišonaitės-Marciulevičienės, nors Čikagoje yra ne vienas lietuvių rajonas, kai kurie be papildomų paaiškinimų pasako „Čikagos lietuvių rajonas“, paprastai turėdami galvoje būtent Marquette Park. „XX a. šeštajame–aštuntajame dešimtmečiais tai buvo didžiausias lietuviškas rajonas už Lietuvos ribų ir daugelis dabar žymių JAV lietuvių savo vaikystę praleido būtent čia, – pasakoja pašnekovė. – Tuo metu prie pirmosios bangos, t. y. prieškario, emigrantų jungėsi antrabangiai, pasitraukę iš sovietų okupuotos Lietuvos. Daugelis jų buvo inteligentai. Jie sukūrė gražią ir turtingą bendruomenę, besispiečiančią apie Lithuanian Plaza gatvę. Per patį pakilimą Marquette Park gyveno 30 tūkst. lietuvių, o iš viso rajone buvo 45 tūkst. gyventojų. Taigi Marquette Park buvo tarsi Marijampolės dydžio lietuviškas miestas viduryje Čikagos.“

Lankantis Marquette Park rajone sunku nepastebėti aukštai kylančių Švč. Mergelės Marijos gimimo bažnyčios didingų bokštų. Bažnyčia milžiniška, tačiau architektūra gerokai santūresnė. Išskyrus tautines detales, kurių yra tiek daug, kad jos architektūros stilių galima vadinti moderniu tautiniu. Savo laiku sulaukęs ir kritikos, šis architekto Jono Muloko ir interjerą kūrusio Vytauto Kazimiero Jonyno bendras darbas padarė didelę įtaką tolesnei lietuviškų bažnyčių JAV raidai. Bažnyčioje viskas pulsuoja prarastos tėvynės ilgesiu. Joje tebeaukojamos lietuviškos mišios.

Pasak A. Kišonaitės-Marciulevičienės, nors bažnyčia yra atskirta nuo bendruomenės (ji nėra bendruomenės nuosavybė), tai yra pagrindinė vieta, kur renkasi bendruomenės nariai – parapijiečiai. Tam ji ir buvo pastatyta lietuvių bendruomenės jėgomis, kad sekmadieniais čia visi galėtų susieiti, bendrauti.

Prie S. Dariaus ir S. Girėno paminklo

Dabar Marquette Park bendruomenės valdyba organizuoja savo nariams įvairias šventes – Gedulo ir vilties, Nepriklausomybės dienos, Dariaus ir Girėno skrydžio per Atlantą minėjimus. Šiais metais visas bendruomenes ir organizacijas kvies į bendrą būrį giedoti „Tautiškos giesmės“ kartu su Lietuvos ir viso pasaulio lietuviais.

Giedoti „Tautiškos giesmės“ bendruomenė renkasi du kartus: pirmą kartą – pirmą valandą po pietų (21 valandą Lietuvos laiku), antrą kartą – vakare, kad galėtų prisijungti ir tie lietuviai, kurie dieną dirba.

Šiais metais Marquette Park bendruomenės valdyba taip pat suorganizavo Naujųjų metų minėjimą kartu su Trimis karaliais. Bendruomenė aktyviai prisideda ir prie parapijos organizuojamų renginių.

Jau ketvirti metai, kai A. Kišonaitė-Marciulevičienė pristatinėja Lietuvą Tarptautiniame tautų festivalyje Skokie miestelyje. Antrus metus jai padeda bendruomenės valdybos moterys. „Tai įspūdinga šventė, kurioje mums yra didelė garbė ir atsakomybė supažindinti Amerikoje gyvenančius kitų tautų piliečius su Lietuvos kultūra, istorija, įžymiais žmonėmis ir daugeliui netgi paaiškinti, kurgi ta Lietuva yra“, – pasakoja pašnekovė.  

Anot organizacijos vadovės, Marquette Park bendruomenės tikslas – suvienyti visas bendruomenes ir organizacijas, patraukti kuo daugiau čia atvykusių trečiabangių siekti bendro tikslo – išlaikyti lietuvybę. „Dirbdami šia kryptimi norime, kad trečiabangiai, kaip ir pirmosios ar antrosios kartos Amerikos lietuviai, parodytų, kad jie myli Lietuvą ne mažiau už seniausiai atvykusius. Gaila, bet turiu pripažinti, kad tai rūpi ne visiems trečiabangiams. Vis dėlto referendumas dėl pilietybės išsaugojimo aiškiai įrodė, kad tautiečiams Lietuva yra svarbi“, – siekiais ir pastebėjimais dalijasi Auksuolė.

Pašnekovė sako, kad jos, kaip bendruomenės pirmininkės, asmeniniai tikslai yra išsaugoti lietuvybę, lietuvių istoriją ir kultūrą išeivijoje, suvienyti lietuvius, kad jie būtų tauta, vieninga kaip kumštis.

Čikagos lietuviai rinkosi giedoti Lietuvos himno. Sandros Scedrinos nuotr.
Sandros Scedrinos nuotr.

Lietuviškai su vaikais kalba ne visi

Anksčiau A. Kišonaitė-Marciulevičienė dirbo šeštadieninėje Gedimino lituanistinėje mokykloje. Mokslo metus visada pradėdavo aiškindama vaikams, kokia svarbi yra lietuvybė. „Savo klasės vaikų prašydavau, kad peržengę mokyklos slenkstį pamirštų anglų kalbą ir tarpusavyje bendrautų tik lietuviškai. Visi sutardavome, kad, jei kažkuris pažeis šį susitarimą, giedos Lietuvos himną. Vaikams labai patikdavo toks susitarimas. Išmokę himną, jį giedodavo su malonumu. Net patys ateidavo ir pasisakydavo, kad nusižengė“, – pasakoja Auksuolė, kuriai dirbti su vaikais, perduoti jiems žinias ir meilę Lietuvai buvo didelis malonumas. 

Moterį liūdina tai, kad toli gražu ne visose lietuvių šeimose su vaikais kalbama lietuviškai. „Man skaudu, kai išgirstu lietuvių tautybės tėvelius bendraujant su savo vaikais netaisyklinga anglų kalba arba dar ir baisiu akcentu“, – prisipažįsta.

Su savo dukra ji visada bendravo ir bendrauja tik lietuviškai. „Nors daugelis man sakė, kad norint greičiau išmokti anglų kalbą reikia su vaiku bendrauti ta kalba, tačiau manęs neperkalbėjo nė vienas. Mano dukra dabar kalba lietuviškai be jokio akcento, rašo be klaidų. O jei kartais ir padaro kokią klaidelę, iškart taisau ir rodau jai, aiškindama gramatikos taisyklę. Ji didžiuojasi esanti lietuvė ir dėkoja man, kad moka lietuvių kalbą“, – džiaugiasi pašnekovė.

Didesnė laisvė vaikams

Ne visada Auksuolei pavykdavo lengvai rasti kalbą su dukra. Sunkus etapas buvo paauglystėje. Lietuvės nuomone, Amerika vaikus iš dalies „sugadina“. „Ši šalis duoda vaikams viską, ko jie užsinori, leidžia jiems pajusti didesnę laisvę, susipažinti su kitomis kultūromis, todėl daugelis mokyklose susidraugauja su vaikais, kurių kultūra mums yra nepriimtina, ir tada auklėjimas tampa sudėtingesnis. Tačiau jei vaikas protingai auklėjamas ir nenuleidžiamos rankos, tai duoda gyvenimui tvirtą pamatą“, – įsitikinusi A. Kišonaitė-Marciulevičienė.

„Aš, kaip mama, taip pat perėjau visa tai. Buvo tokių dienų, kai galvodavau, jog nebeatlaikysiu. Tačiau vis susiimdavau, pasimelsdavau, prašydama Dievo pagalbos, ir užsispyrusi eidavau tolyn, – atvirauja moteris. – Dabar turiu puikią dukrą, kuri yra pabaigusi su nekilnojamuoju turtu susijusius mokslus, taip pat dirba advokatų kontoroje ir ketina tęsti mokslus advokatūros kryptimi. Didžiuojuosi savo dukra ir linkiu jai stiprybės toliau siekiant užsibrėžtų tikslų. Manau, kad pati parodžiau ir rodau neblogą pavyzdį statant tiltus geresnio gyvenimo link.“

Jaučiasi gerbiama ir vertinama

Nors tėvynėje nebegyvena keturiolika metų, atrodytų, kad jos aktualijos Auksuolei yra geriau žinomos nei kai kuriems Lietuvos gyventojams. „Visada klausausi žinių iš Lietuvos, žiūriu publicistines ir pramogines laidas, rodomas per lietuviškas televizijas, domiuosi gyvenimu ir politika Lietuvoje. Man tai yra labai svarbu, – patikina.  – Ir visai nežiūriu vietinės televizijos laidų, tik važiuodama į darbą ir iš jo pasiklausau žinių per radiją. Tiesiog neturiu tam laiko, nors už televiziją moku.“

Atrodytų, kad Auksuolės gyvenimas sukasi vien tarp lietuvių, tačiau taip nėra. Moteris tikina, kad tarp amerikiečių jaučiasi taip pat gerai, kaip ir tarp tautiečių. „Dirbu su amerikiečiais ir darbe jaučiuosi gerbiama bei vertinama. Nors jauname kolektyve esu pati vyriausia, tačiau to nejaučiu, nes kolegos su manimi bendrauja kaip lygūs su lygia. Su amerikiečiais lengva dirbti: kartu juokiamės ar verkiame, kartu keliame mūsų darbo lygį, o po darbų kartu einame švęsti, lankomės beisbolo žaidimuose.

Auksuolei norėtųsi, kad ir Lietuvoje būtų daugiau pagarbos vieno kitam, atlaidumo, supratimo, kad visose sferose vyrautų gražus tarpusavio bendravimas. „Susivienykime, būkime atlaidesni vieni kitiems, siekime bendrų tikslų, mažiau bambėkime, susikibkime visi lietuviai rankomis ir eikime kartu – VARDAN TOS LIETUVOS!“ – ragina pašnekovė.

Inga Nanartonytė

Nuotrauka iš A. Kišonaitės-Marciulevičienės asmeninio archyvo

Komentarai

Jūsų el. pašto adresas nebus viešai skelbiamas. Privalomi laukai žymimi *

*

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.

Scroll To Top
%d bloggers like this: