Pradinis / Kelionės / Jaunuolių nuotykiai keliaujant autostopu į Suomiją ir atgal

Jaunuolių nuotykiai keliaujant autostopu į Suomiją ir atgal

Ko galima tikėtis iš kelionės, kuri beveik neturi jokio konkretaus plano? Ko galima tikėtis iš kelionės autostopu? Ko galima tikėtis, kai keliauji su visiškai nepažįstamu žmogumi? Būtent į tokią avantiūrą teko įsivelti šio straipsnio autorei Ievai.

Priešistorė

Kaip ir kelionė, taip ir pati jos idėja atsirado labai netikėtai. Viena draugė Kristina vis sakydavo, jog norėtų aplankyti savo kolegę, gyvenančią Kuopijuje, Suomijoje. Vis dažniau man užsimindavo, jog nuo Kauno iki Kuopijo galima keliauti autostopu, tačiau ilgai tam nesiryžo. O aš ją vis skatindavau. Kartą labai netikėtai ji manęs paklausė, ar norėčiau keliauti su ja. Per daug nesvarsčiusi sutikau. Ir būtent taip įsitraukiau į šią kelionę, net nenutuokdama, kas manęs laukia.

Kelionės porininkai

Su Kristina nusprendėme ieškoti žmonių, kurie taip pat norėtų keliauti pakeleiviniais automobiliais į Kuopiją. Socialinio tinklo „Facebook“ paskyroje buvo sukurta grupė, kurioje turėjo būti planuojama visa kelionė. Nuo pat pradžių buvo nuspręsta, jog keliausime poromis – po vaikiną ir merginą, nes būtent taip būtų daug saugiau nei paleisti dvi merginas, ypač jeigu jos visiškai nepatyrusios keliautojos ir nė karto nėra keliavusios autostopu. Taigi į kelionę išsiruošėme šešiese: aš, Kristina, Vaida, Aurimas, Povilas ir Pueblo. Įdomiausia tai, kad mes nebuvome tarpusavyje gerai pažįstami, tiksliau, aš pažinojau tik Kristiną, kuri pasiūlė man vykti į šią kelionę.

Kelionės planas

Kadangi dauguma mūsų yra studijuojantys, dirbantys žmonės, daugiausia diskutuota dėl kelionės datų. Galiausiai buvo nespręsta, jog kelionė truks dešimt dienų: išvyksime balandžio 12 dieną ir grįšime balandžio 21 dieną. Kelionės planas atrodė maždaug taip: vieni pajuda iš Kauno, kiti – iš Vilniaus, ir per dieną pasiekiame Taliną; Taline praleidžiame naktį, persikeliame keltu į Helsinkį, ten taip pat praleidžiame naktį ir judame Kuopijo link; jame pabūname keletą dienų ir grįžtame atgal. Atrodo, lyg ir viskas aišku, bet kartu lyg ir nieko konkretaus.

„Sėkminga“ pradžia

Kuo labiau artėjo kelionės pradžios diena, tuo geriau supratau, jog niekas neaišku. Be to, vienas iš keliauninkų tiesiog dingo: Kristinos porininkas nebeatsakinėjo į skambučius, žinutes. Kantriai laukę, penktadienio vakarą (išvykti turėjome šeštadienio rytą) nutarėme ieškoti naujo vaikino. Tačiau negi atsiras žmogus, kuris norės jau kitos dienos rytą keliauti autostopu kažkur į Suomiją su penkiais nepažįstamais žmonėmis dešimčiai dienų?! Aš tikrai abejojau, kad rasime vaikiną, kuris norėtų ryžtis tokiai avantiūrai.

Kur tik įmanoma, paskelbėme, jog ieškome šeštojo žmogaus, tiksliau, vaikino. Mūsų skelbimas, pripažinkime, skambėjo gana keistai: „Tikslas – Suomija (Kuopijas), laikas – 12–21 dienos, kiekis – trys merginos ir du bernužėliai, reikalingas vienas vaikinas. Privalumai – dėl nieko jaudintis nereikia, nakvynės vieta rasta, antradienį – pirtis, kelionė prasideda rytoj.“ Vis mąsčiau, kaip beprotiškai viskas skamba ir kad tikrai niekas nenorės taip netikėtai keliauti. Klydau! Maždaug po kelių valandų atsirado vienas vaikinas iš Šilutės, panoręs keliauti. Mums sekasi.

Aurimas ir Vaida pradėjo kelionę iš Vilniaus. O aš, Pueblo ir Kristina su naujuoju porininku Tomu turėjome keliauti iš Kauno. Tačiau Tomas iki Kauno turėjo atvykti tik šeštadienį anksti ryte. Aštuntą valandą ryto planavome jau visi keliauti autostopu. Vis dėlto atsikėlus ryte pradėjo aiškėti nauji nesusipratimai. Tomas važiavo ne ta puse, kuria planavome, vėliau įsėdo ne į tą troleibusą ir nuvažiavo ne į tą pusę. Negi ir vėl mums pradeda nesisekti? Truputėlį atsilikę nuo grafiko vis dėlto pradėjome savo kelionę.

Pagaliau kelionė prasidėjo

Mes jau autostradoje. Per dieną turėjome pasiekti Taliną. Nors nuo Kauno iki Talino – nemažas atstumas, stengiausi pasitikėti savo porininku. Jis – patyręs keliautojas, pastaruosius keletą (o gal ir daugiau) metų autostopu keliavęs beveik po visą Europą. Tad keliauti su juo buvo gana ramu.

Greitai sustojo pirmasis automobilis. Jo vairuotojas pasirodė itin įdomus. Vairavo vieną iš naujausio modelio automobilių, buvo apsikarstęs visokiomis grandinėmis. Muzika grojo taip garsiai, kad net visas automobilis vibravo. Iš pradžių dar bandė kalbinti ir pasakoti apie save: kad yra emigrantas, dirba Airijos ūkyje prie gyvulių, tačiau esą ten jam vis tiek geriau gyventi negu Lietuvoje. Na bet kiekvienas renkasi, kas jam geriau. Man jokio įspūdžio nepadarė, nors ir bandė. Tačiau kai autostradoje pradėjo lėkti, tiksliau, skrieti, 200 km per valandą greičiu, darėsi truputį neramu. Būtent to labiausiai ir bijojau – neaiškaus plauko vairuotojų. Tačiau kito pasirinkimo nebuvo. Tiesiog liko džiaugtis, kad apskritai veža. Taip ir judėjome Panevėžio link. Kita stotelė buvo Pasvalys.

Sėkmingo keliavimo autostopu paslaptys

Pakeitėme gal penkis automobilius, kol atsidūrėme prie Pasvalio. Ten išsitraukėme ženklą su raidėmis EE, rodančiomis mūsų kryptį. Vėliau porininkas man paaiškino, jog vienas sėkmingų keliavimo autostopu būdų – visada turėti ženklą, nurodantį kryptį, kuria tau reikia keliauti. Tada didesnė tikimybė, jog atsiras vairuotojas, kuri nuveš būtent ten, kur reikia. Taip pat labai svarbu, kur stovi. Geriausios vietos yra šalia sankryžų, ypač šalia lėtėjimo ar greitėjimo juostų, nes būtent ten automobiliai dar nevažiuoja taip greitai, kaip autostradoje ar greitkelyje. Taigi ženklas mums padėjo.

Sustojo vaikinas, važiuojantis tiesiai į Taliną! Nuo Pasvalio tiesiai į Taliną! Mums tikrai pasisekė. Vis dėlto įmanoma pasiekti Taliną, gal be reikalo aš taip jaudinausi. Nors nežinia, kaip sekasi kitiems. Juk Taline buvome numatę visi susitikti. Vis dėlto mane kankino bloga nuojauta.

Pirmas susitikimas įvyko Taline

Važiuodami Talino link, nemažai kalbėjome su vairuotoju, pasakojome jam apie savo kelionę, apie lenktynes: kad būtų dar įdomiau, šešiese nusprendėme, jog lenktyniausime tarpusavyje, kuri pora greičiau nuvyks į Taliną. Prizas tebuvo šokoladinis medalis, bet azarto mums netrūko. Vis dėlto mes jau nesitikėjome laimėti, nes keliauti pradėjome gana vėlai, manėme, jog laimės Vaida su Aurimu.

Taliną pasiekėme apie 18–19 valandą. Vaida su Aurimu taip pat jau buvo netoli, o iš Kristinos – jokių žinių. Turėdami šiek tiek laiko truputį pavaikštinėjome po Taliną, pasigrožėjome vaizdais, netrukus sutikome ir Vaidą su Aurimu. Manau, būtų tikslinga paminėti, jog būtent Taline pirmą kartą pamačiau Vaidą ir Aurimą, nes iki tol bendravome tik internetu. Iš pradžių buvo gana keista visiems susitikti. Kad pralaužtume ledus, nusprendėme eiti į barą ir palaukti trečiosios poros.

„Kur tu esi?!“

Bare pasėdėjome gerą valandą, o iš anos poros vis dar nesulaukėme jokių žinių. Bet dėl to per daug nesijaudinome, labiau rūpėjo rasti, kaip nusigauti iki mūsų nakvynės vietos. Nakvynės vietos ieškojome per „Couch Surfing“ interneto puslapį. Tai puslapis, kuriame skelbiasi tie, kurie ieško nakvynės arba ją siūlo įvairiuose miestuose. Tad Taline radome vieną žmogų, galintį priimti keturis žmones (nusprendėme, jog ten nakvos Vaida ir Aurimas, Kristina ir Tomas), ir kitą, galintį priimti dar du (mane ir Pueblo). Nakvynės vietos yra, jų adresus irgi išsiaiškinome, tad viskas lyg ir gerai. Beveik gerai, nes vienos poros vis dar nėra. Kelis kartus skambinome, šiaip ne taip prisiskambinome, klausėme, kur jie yra, kada planuoja atvažiuoti. Kristina tik liūdnai ir tyliai pasakė, kad yra dar tik Rygoje. „Kur tu esi?! Rygoj?…“ – negalėjau patikėti tuo, ką išgirdau. Jau beveik 23 val., o jie dar Rygoje. Bet ką mes galime padaryti – juk nieko. Tiesiog laukti. Susitarėme, jog rytoj keltas išplaukia 8 val. ryto, tad būtent tuo metu susitiksime prie jo. Taip ir išsiskyrėme su Vaida ir Aurimu. O aš su Pueblo nuėjome ieškoti žmonių, kurie turėjo priimti mus pernakvoti.

„Kur jūs plaukiat?“

Kėlėmės apie 6 val. ryto, nes iki kelto reikėjo nemažai nueiti. Nors nesijaučiau pailsėjusi, tačiau juk tai ir nėra tokia kelionė, kurioje galima tikėtis poilsio. Tai labiau nuotykis, kuris kiekvieną dieną vis labiau stebina.

Maždaug per pusę valandos pasiekėme keltą. Pasirodo, jis išplaukia ne 8, o 7.30 val. Gerai, kad atėjome dar anksčiau. Susisiekėme su kitais. Kažkodėl jie buvo dar namie. Kristina su savo porininku jau buvo Taline. Nusipirkome bilietus ir nutarėme eiti į keltą: jei spės, tai spės, jei ne, tai ne.

Pueblo sulaukė skambučio, jog kiti keliauninkai jau nusipirko bilietus ir yra pakeliui. Tačiau vos mums įėjus į keltą, iš karto buvo uždarytos durys ir pranešta, kad įlaipinimas baigtas. Pasakėme, jog mūsų draugai dar neįlipo, ką tik nusipirko bilietus ir tuoj turėtų būti čia. Mus nusiuntė į informacijos teikimo skyrių. Ten vėl bandėme aiškinti, kas ir kaip, pasakėme draugų vardus ir pavardes, tačiau duomenų bazėje nebuvo jokios informacijos apie juos. Kaip suprasti?! Mes paklausėme, ar tikrai plaukiame į Helsinkį, atsakė teigiamai. Bent jau tiek gerai. Bet kur tada plaukia kiti? Ar išvis plaukia? Neliko nieko kita, tik plaukti į Helsinkį ir ten viską išsiaiškinti.

Kelte įsijungiau internetą ir iškart gavau žinutę iš Kristinos: „Kur jūs? Mes kelte.“ Nieko nesupratau: kada jie įėjo ir kodėl mes jų nematėme. Kita žinutė: „Mes septintame aukšte. Prie senbernaro. Ateikit.“ Išvaikščiojome visą septintą aukštą, tačiau nei jų, nei to senbernaro neradome. Galiausiai paklausėme, koks jų keltas. „Taigi „Viking line“, – parašė Kristina. O mes plaukėme keltu „Star“… Vėl nesusipratimai. Visa laimė, kad visi plaukėme į Helsinkį, nors ir skirtingais keltais.

Bjaurus oras ir dar bjauresnė padėtis

Atvykome į Helsinkį pirmi. Oras nebuvo labai malonus: buvo šalta, vėjuota, lijo. Nėra ko norėti – juk vykstame į šiaurę. Bet vis tiek tikėjausi, kad bus šilčiau. Kadangi visi turėjome susitikti prie žymiojo soboro, aš ir porininkas patraukėme centro link. Vaikštinėjome, žioplinėjome ir vis labiau šalome. Kuo labiau šalome, tuo labiau prastėjo nuotaika. Jau norėjosi tiesiog lįsti į kokį jaukų ir šiltą kampelį, kuriame nebūtų nei vėjo, nei to įkyraus lietaus. O ir kiti vis dar nesirodė. Su porininku pradėjome pyktis. Galiausiai supykau ir išėjau, palikau jį ir pasukau eiti tos vietos, kur susitarėme visi susitikti, link. Pasiekusi ją, pradėjau galvoti, jog ganėtinai kvailai elgiuosi. Esu svetimame mieste viena, su kitais galiu susisiekti tik internetu, bet nė vienas jų nėra prisijungęs, tad neaišku, kada jie ateis. O jeigu ir Pueblo sugalvos kur nors nueiti, tai ką tada darysiu? Turėjau įveikti savo principus ir grįžti pas porininką. Susitaikėme, abu pripažinome, kad esame kaip degtukai, kad abiem sunku nusileisti. Štai pasirodė dar vienas iš šios kelionės trūkumų – turi stengtis prisitaikyti prie kito, o tai labai sunku, ypač kai to žmogaus nepažįsti. Bet dabar viskas buvo gerai. O ir draugai parašė, jog jau yra prie soboro. Vėl viskas įgavo teigiamų spalvų.

Pramiegota vakarienė

Kadangi pagaliau visi šeši susitikome, tai ir nuotaika pasitaisė, net ir oras truputį pradėjo gerėti. Visi nuvykome į vietą, kurioje turėjome nakvoti, prieš tai užsukę į parduotuvę, nes ketinome pasigaminti bendrą vakarienę. Makaronai su padažu pasirodė pats geriausias variantas. Jaučiausi ypač pavargusi, sušalusi ir išsekusi. Dar pasidarėme arbatos, įvyko lenktynių laimėtojų apdovanojimai. Aš ir Pueblo, kaip laimėtojai, gavome žadėtuosius medalius.

Tą vakarą dar planavome eiti į miestą, tad nusprendžiau pamiegoti, kol galiu. Pabudusi po kelių valandų supratau, jog pramiegojau vakarienę. Šaunu… Liko šalti makaronai ir gabalėlis sūrio. Paklaususi, kodėl „draugai“ manęs neprikėlė, sulaukiau nuoširdaus atsakymo, kad labai gražiai miegojau… Hmm. Kitą kartą stengiuosi nemiegoti prieš vakarienę.

Vakarą praleidome gana smagiai. Nuėjome pasėdėti į vietinį barą, visi pasakojome savo kelionės įspūdžius ir svarstėme, kas mūsų laukia toliau.

Suomijoje keliavimas autostopu nėra populiarus

Jau kelionės pradžioje mano porininkas pareiškė, jog norės į Kuopiją vykti kitu keliu, nei vyks visi kiti. Mat jis nori pamatyti daugiau miestų, užsukti į Lapenrantą (Lappeeranta) ir Joensū (Joensuu). Aš neprieštaravau. Jei būčiau tam labai prieštaravusi, jis tiesiog būtų mane palikęs. Tad mes iškeliavome jau kitos dienos rytą, o kiti planavo pasilikti Helsinkyje dar vieną dieną.

Truputėlį užtruko, kol ištrūkome iš paties Helsinkio ir nusigavome iki greitkelio. Praėjo pusė valandos, pravažiavo vos keli automobiliai, o vairuotojai net nepažvelgė į mus. Bus sunku. Po geros valandos pagaliau vienas žmogus sustojo, pavežė iki geresnės vietos. Tačiau man atrodo, jog Suomijoje nėra gerų vietų, tiesiog ten beveik niekas nekeliauja autostopu. O kai niekas to nedaro, tai niekas ir nepripratęs paimti ir pavežti pakeleivių. Be to, vėl darėsi šalta. Vėl pradėjau nevalingai drebėti. Apsirengiau visus drabužius, kuriuos tik turėjau, bet buvo ne ką geriau. O, sustojo! Matyt, pagailo mūsų drebančių. Gal visai nebloga taktika – apsimesti, jog šalta. Tada dažniau sustoja. Nors mums net apsimesti nereikėjo, mums tikrai buvo labai šalta.

Dvi valandos tylos

Išleido ties sankryža. Tikrai nesitikėjau, kad Suomijoje taip sunku keliauti autostopu. Ir kas sugalvojo keliauti autostopu į tokią šalį, kurioje taip sunku susistabdyti automobilį? Bet tai menkniekis, palyginti su tuo, kad aš ir mano porininkas vėl pradėjome nesutarti. Tiksliau, nebekalbėti. Kelis kartus bandžiau jį kalbinti, bent jau išsiaiškinti, kas negerai, tačiau nesulaukiu jokio atsako. Tiesiog puiku: neaišku, kur esame; nežinia, kada kas nors sustos; neaišku, kiek laiko jis nekalbės su manimi. Vėl pradėjau galvoti: kokia beprotiška mintis vykti su nepažįstamu žmogumi į tokią kelionę.

Laukėme gal beveik valandą, kol sustojo automobilis. Jis mus pavežė Kotkos link, vėliau vėl laukėme apie gerą pusvalandį ar daugiau. Kitas vežė Lapenrantos link. Pavaikščiojome po miestą, tylėdami juo pasigrožėjome ir vėl judėjome greitkelio link, nes iki vakaro turėjome pasiekti Joensū, kur buvome radę nakvynės vietą. Per šį pusdienį nedaug kalbėjome, apsikeitėme tik keliais sakiniais.

Buvo gal maždaug aštunta valanda vakaro, o mes dar buvome Lapenrantoje. Net tiksliai nežinojau, kiek kilometrų yra iki Joensū, svarsčiau, kad gal maždaug 80, gal šiek tiek daugiau. Galiausiai netikėtai sustojo automobilis, važiuojantis tiesiai į Joensū. Be to, pasirodo, mergina – lietuvė, kuri gyvena ir studijuoja Joensū mieste, o jos draugas – suomis. Pakeliui pamačiau ženklą, kad nuo Lapenrantos iki Joensū yra apie 230 km… Ir mintyse pagalvojau, kad vis dėlto mums tikrai sekasi. O ir mano porininkas pradėjo kalbėti su manimi.

Tikriausiai patys šauniausi žmonės, kuriuos teko sutikti Suomijoje

Kelionė iki Joensū miesto neprailgo. Šiek tiek kalbėjome, miegojome, vėl kalbėjome. Kai pasiekėme Joensū, pora pasisiūlė mus nuvežti būtent į tą vietą, kur turėjome nakvoti, nors jiems ir nebuvo pakeliui. Buvo tikrai labai malonu, kad neišmetė, kur papuola. Atvažiavę į reikiamą vietą, jie neskubėjo kuo greičiau dingti, nors jau buvo gana vėlus vakaras. Pasakė, jog palauks, kol mus tikrai kas nors pasitiks ir jie bus tikri, jog turėsime kur praleisti naktį. Smagu ir malonu, kai nepažįstami žmonės taip rūpinasi. Ir kas sakė, jog visi žmonės abejingi vieni kitiems?

Jau buvo beveik naktis, kai mus pasitiko mergina, turėjusi priimti nakvynės. Jau rytoj turėjome pasiekti savo kelionės tikslą.

Mes ir vėl pirmi

Jau ketvirtą dieną mes su porininku kartu. Tą dieną turėjome pasiekti Kuopiją, kiti šią dieną dar tik turėjo pajudėti iš Helsinkio. Iki Kuopijo nusigavome per maždaug 3–4 valandas. Pagaliau pasiekėme tikslą ir vėl buvome pirmi!

Mieste sutikome merginą, pas kurią turėjome apsistoti keletui dienų. Iki jos namų mažiausiai pusė valandos kelio… Teko eiti. Išmokau dar vieną svarbią pamoką – geriau niekada neklausti, ar dar toli, ar jau atėjome, kiek dar liko eiti. Kai sužinosi atsakymą, nuo to tikrai geriau nebus, svarbiausia tiesiog eiti. Tik tada pradėjau jausti kojų skausmą ir prisiminiau, ko nepasiėmiau. Pleistrų! Kaip galėjau juos pamiršti? Juk žinojau, kad itin daug vaikščiosim, bet tiesiog pamiršau. Taip pat galėjau pasiimti kokio nors tepalo nuo skausmo, ypač kojų, elastinį tvarstį, kuris irgi nepakeičiamas kelionėse. Kitą kartą visus šiuos dalykus pirmiausia įsidėsiu į kuprinę.

Pagaliau visi pasiekėme Kuopiją. Tiksliau, beveik visi…

Vaida su Aurimu Kuopiją pasiekė šiek tiek vėliau už mus. O Kristina su Tomu vėl pradingo. Nei atrašo, nei prisiskambinti galima. Palieku įjungtą internetą, gal kaip nors susisieks su mumis. Apie 22 val. parašo Tomas, jog jie užstrigo, niekas nebevažiuoja, o ir nakvoti nėra kur. Bandome ką nors sugalvoti, svarstome įvairius variantus, bet iš tiesų juk niekuo negalime jiems padėti. Vis dėlto kažkas juos pasisiūlė pavežti iki Mikelio (Mikkeli) miesto, ten bent jau degalinė dirba visą parą, vadinasi, ne taip jau ir blogai. Gal pavyks ir iki Kuopijo atvažiuoti.

Buvo vidurnaktis, nežinojome, ar laukti jų, ar ne. Vis dėlto pranešėme, kad einame miegoti, jeigu kas, tegu skambina į telefoną. Ir maždaug trečią valandą nakties paskambino, kad jau atvyko į Kuopiją. Pagaliau šiaip ne taip visi susirinko. Pasidalijome savo kelionės įspūdžiais. Vieni pasipasakojo, kad Helsinkyje gavo 80 eurų baudą už tai, jog važiavo be bilieto, kiti pasigyrė, jog policija juos pavežė iki artimiausios degalinės ir liepė daugiau negrįžti į greitkelį.

Ką veikėme Kuopijuje

Kadangi Kuopijo miestas nėra didelis, tai nebuvo sunku apžiūrėti didžiąją jo dalį. Taip pat vieną dieną truputėlį pavaikštinėjome po apylinkes, palaipiojome po kalnus, radome labai gražią vietelę, nuo kurios atsiveria puiki panorama, bandėme sutrumpinti kelią, tad leidomės nuo stačių šlaitų. Gerai, kad niekas stipriai nesusižalojo. Vakare kartu gaminome vakarienę. Iš pradžių moliūgų sriubą, vėliau makaronus. Galima paminėti, jog Suomijoje yra itin brangu, tad nieko keista, kad rinkomės valgyti tai, kas pigiausia. Taip pat vieną vakarą praleidome bare, kuriame buvo surengtas „Guns and Roses“ koncertas. Ir pradėjome svarstyti, jog reikėtų traukti namų pusėn, nes Kuopijuje nelabai yra ką veikti. Turbūt supratome, jog tikslo siekimas įdomesnis nei pats tikslas. Tuo labiau kad sugalvojome naują planą. Planavome grįžti per Juveskiulę (Jyväskylä), ten pernakvoti, vėliau keliauti į Helsinkį, persikelti keltu, pernakvoti Taline, tada judėti Rygos link, ten taip pat pernakvoti ir vykti namo. Planas lyg ir aiškus.

Netikėtos permainos

Galiausiai nusprendėme, kad pajudėsime penktadienį ryte, kai visi išsimiegosime. Atėjus penktadieniui, paaiškėjo, jog Vaida su Tomu pasilieka, o likusieji juda toliau. Dar penktadienį ryte išsiaiškinome, jog vienas lenkas sutinka mus priimti nakvoti Juveskiulėje, tad neliko nieko kita, tik vėl keliauti į trasą. Atvykę į šį miestą truputį nustebome, nes jis buvo visiškai tuščias. Bet Suomijoje tada buvo ne darbo diena, nes artėjo Velykos. O mes visai pamiršome, jog čia ne Lietuva, kur parduotuvės dirbą net ir per šventes. Gerai, kad bent kioskai dirbo.

Susitikome su minėtuoju lenku, jis šiek tiek aprodė miestą. Galiausiai nusprendėme eiti jo namų link. Ir prasidėjo niekaip nesibaigiantis kelias, mes vis ėjom, ėjom ir ėjom… Gal penkis kilometrus kulniavome iki jo namų. Vos pavilkau kojas, be to, Kristina paklausė, ar dar toli. Juk sakiau, jog nereikia klausti tokių klausimų. O lenkas atsakė: „Taip, dar toli.“ Pasidarė tik dar sunkiau. Bet jis bandė mums pralinksminti, žadėjo, jog galėsime gaminti tradicinį jų patiekalą, vadinamą „pierogi“. Nors pasidarė šiek tiek lengviau, atsirado nuotaika dėl to, kad gausime valgyti, kepsime kažkokį tradicinį pyragą, o ne gaminsime makaronus.

Pagaliau pasiekėme jo namus. Pati pirma pasisiūliau padėti virtuvėje. Padavė bulves, grietinę, liepė maišyti. Vėliau paaiškino, jog reikia užmaišyti tešlą ir daryti iš jos skritulius. Ei… Bet čia bus ne pyragas, o koldūnai! Vis dėlto buvo gana skanu. Pagaliau nors kartą visi normaliai pavalgėme, dar truputį pakalbėjome ir nuėjome miegoti.

Ir vėl nesklandumai dėl kelto

Iš Juveskiulės keliavome į dar vieną miestą, o iš jo – į Helsinkį. Kelias iki Helsinkio neprailgo. Mus pavežti sutiko Suomijos sostinėje gyvenanti mergina.

Su porininku susitarėme, kad tas žmogus, kuris sėdi priekyje, atsakingas už pokalbio palaikymą. O tas, kuris sėdi gale, gali nepastebimai pasnausti. Dažniausiai Pueblo sėdėdavo priekyje, tačiau šįkart aš nusprendžiau sėsti į priekį. Helsinkį pasiekėme be didesnių nesklandumų. Ir šįkart oras buvo kur kas geresnis nei pirmą kartą, kai atvykome į šį miestą. Mes ir vėl atvykome pirmi! Nors, naujausiomis žiniomis, Kristina su Aurimu buvo gerokai arčiau negu mes. Negi vėl kažkas jiems nutiko? Gavome žinutę: „Mes oro uoste.“ Nieko nesupratau. Kur jie?! Kokiame dar oro uoste? Ką jie ten daro ir kaip ten nusigavo? Tačiau daugiau nieko neparašė, o ir mes negalėjome gaišti laiko, nes reikėjo spėti nusigauti iki kelto. Vėl pasibastę po Helsinkį apie valandą patraukėme kelto link, tačiau iš karto kilo įtarimas, jog kažkas ne taip.

Žmonių nėra, o ir pats terminalas užrakintas, jokio kelto nematyti. Kadangi šįkart nutarėme, jog kelsimės visi kartu, reikėjo laukti kitų keliauninkų. Prisėdome ant suoliuko. Skambutis. „Mes prie kelto, o kur jūs? Jūs ir vėl ne į tą terminalą nusigavot! Greičiau lėkit čia, gal dar spėsit.“ Tačiau mums jau buvo aišku, kad tikrai nespėsime nusigauti iki kito terminalo. Užtruktume mažiausiai pusvalandį, kol nuvyktume ten. Ir vėl nepataikėme….

Velykos gatvėje?

Visi susitikome prie soboro. Niekas nieko nekaltino, kad vėl ne į tą keltą nukeliavome, tačiau visų akyse jau buvo matyti nuovargis.

Aurimas su Kristina papasakojo, kaip jie atsidūrė oro uoste. Vairuotojas, kuris sutiko juos pavežti, planavo užsukti į oro uostą ir važiuoti toliau į Helsinkį, tačiau kelias buvo remontuojamas, buvo didžiulis kamštis, tad jiems likusius 20 km iki Helsinkio teko įveikti beveik pėsčiomis. Bet svarbiausia, kad pagaliau buvome visi kartu. Galiausiai išsiaiškinę, kur tas keltas, patraukėme jo link.

Nusipirkome bilietus ir pagaliau galėjome prisėsti. Bet… Juk mes neturime kur nakvoti. Kai tik buvo galimybė, vis tikrindavome savo reikiamą interneto puslapį, gal kas nors netyčia priims mus nakvoti. Bet vis nieko. O tokio varianto nebuvome apsvarstę… Į keltą įsėdome apie 21.30 val. ir Taliną turėjome pasiekti vidurnaktį.

Sunkiausia naktis

Į Taliną, kaip ir planavome, atplaukėme vidurnaktį. Iš kelto išėjome beveik paskutiniai – juk vis tiek neturėjome kur eiti. Visa laimė, kad nebuvo šalta. Bandėme vieni kitiems pakelti nuotaiką. „Beje, su Velykom!“ – netikėtai mus pasveikino Kristina. Tiesa, juk jau Velykos. O mes kažkur vidury Talino, neturime kur eiti, esame alkani, pavargę. O galėčiau būti namie, su šeima, prie Velykų stalo, miegoti savo šiltoj ir jaukioj lovoj… Bet esu čia.

Ieškojome alternatyvų. Pavyzdžiui, galime miegoti degalinėje, kuri dirba visą parą. O kažkuris pasiūlė eiti į bažnyčią prašytis nakvynės. Nors ši mintis man buvo gana keista, bet ką prarastume? Apėję kelias bažnyčias nusprendėme, jog tai ne itin gera mintis, tuo labiau kad visur užrakinta – nėra jokių galimybių, jog kažkas galėtų mūsų pagailėti ir mus priimti. Vis vaikščiojome ir ieškojome kitų alternatyvų. Mes su Kristina jautėmės vis labiau pavargusios, ir mintis miegoti parke ant suoliuko jau nebeatrodė tokia bloga. Bet vaikinai vis tiek nepasidavė. Pradėjome ieškoti nakvynės namų. Bet tik įėję į juos iš karto išgirsdavome tą pačią frazę: „Sorry, but we are full“ („Atsiprašome, bet vietų nėra“). Tai aišku, kad nėra, juk dabar Velykos, visi nakvynės namai perpildyti, o vietos jau seniai rezervuotos! Ir taip aplankėme gal 3–4 vietas. Tikriausiai ta naktis buvo pati sunkiausia per visą kelionę. Jautiesi pavargęs, išsekęs, tempi sunkią kuprinę, vis stipriau pradeda skaudėti koją, apie pūsles ant kojų nėra net ką ir kalbėti, jautiesi alkanas, neturi kur miegoti ir vis tiek negali sustoti. Vis tiek einame nuo vienų nakvynės namų iki kitų, ir nežinai (tiksliau, net nenori klausti), kada sustosime ir ar išvis šiąnakt sustosime. Pagaliau jaučiu, kad noriu namo.

Ieva Batėnaitė
Nuotraukos iš Ievos Batėnaitės asmeninio archyvo

Komentarai

Jūsų el. pašto adresas nebus viešai skelbiamas. Privalomi laukai žymimi *

*

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.

Scroll To Top
%d bloggers like this: