Pradinis / Knygos / Julija Miliūtė. „Emigrantai. Ar braškės virsta ferariais?“

Julija Miliūtė. „Emigrantai. Ar braškės virsta ferariais?“

EMIGRANTAI_virselis_2D_1400Viskas prasidėjo nuo braškių…

Julija į Angliją iškeliavo ne iš gero gyvenimo. Vieniša trijų vaikų motina, vos sudurianti galą su galu, 2000 metais nusprendė įsidarbinti Anglijoje, kuri atrodė lyg pažadėtasis rojus. Nelegaliai. Išvyko tik dviem mėnesiams skinti braškių ir užsidirbti pusės metų algos, nė neįtardama, kad tie mėnesiai virs metais ir visam laikui pakeis jos gyvenimą. Tuomet ji nežinojo, ką reikės patirti dėl sotesnio duonos kąsnio…

Ką teko išgyventi nelegaliai dirbantiems emigrantams? Kokie likimai atginė tautiečius? Kuo įdarbintojų pažadai skyrėsi nuo realybės? Ar tikrai užsienyje lietuvis lietuviui – vilkas? Ar braškės virsta ferariais?

Tai atviras ir sukrečiantis pasakojimas apie kabinimąsi į gyvenimą svetimoje šalyje, apie nusivylimą tėvyne ir jos ilgesį, apie paliktus vaikus, sutinusias rankas, nuolatinę baimę ir drumstą emigranto vandenį.

Toliau pateikiama ištrauka iš Julijos Miliūtės knygos „Emigrantai. Ar braškės virsta ferariais?“

Įstrigo vienas momentas ir Manto godumas, kurį jau seniai pastebėjau, bet eilinį kartą nustebau. Algis – ramus, geras žmogelis, bet mažųjų braškių skinti nenori, labai nenori. O jų kaip amaro: lipte aplipusios vagos. Na, jis kur skina, kur neskina, bet supervaizeris patikrinęs liepia grįžti atgal ir išskinti visas. Algis grįžo keletą kartų, bet ne išskynė, o su koja braukte nubraukė uogas. Nubraukė, ir liko koja ir visa lysvė braškių uogiene aplipusios. Nežmoniškas karštis ir nuovargis padarė savo. Algis sustreikavo ir nusprendė šiandien daugiau nebeskinti – eis namo. Atėjo pas mane ir sako:
– Še, kambarioke, atiduodu tau savo suskintas braškes. Čia dvi nepilnos dėžės. Pasiskink ir prisiduok, tai tau.
O aš dar flirtuodama:
– Oi, ko gi čia jau toks geras man? Juk nedaug tetrūksta, pasiskinsi pats.
Jis sako:
– Kai nešiu priduoti, vėl ateis mano lysves pertikrinti. Aš pavargau, eisiu namo.
Kur buvęs, kur nebuvęs prišoko pasipiktinęs Mantas:
– Kodėl jis tau atiduoda? Juk aš jo draugas! Braškės man priklauso!
– Pasiimk ir apsiramink, – tariau aš. Man visad būdavo gėda dėl mūsų tautiečių išsišokimų. Juk aplink tiek daug žmonių ir viskas girdisi, juk gyvenam kartu, nejaugi imsim rietis dėl keleto dėžučių.
Bet šį kartą Algis nenusileido:
– Gana tau čia vaidinti samarietę. Jeigu atiduodu braškes tau, vadinasi, jos tavo, o jeigu tau jų nereikia, išverčiu čia pat, vagoje.
Teko padėkoti Algiui. Taip užsitraukiau Manto rūstybę, kuri iš tikrųjų man visai nerūpėjo. Aš tik tuo metu nenorėjau triukšmo, ir gėda buvo netgi sau prisipažinti, kaip žemai šis vaikinukas kritęs. Bet vėliau tų nuopuolių buvo daugiau, todėl nustojau stebėtis juo ir laikiau tai norma. Man jau būtų buvę keista, jeigu šis žmogus būtų elgęsis kitaip.
Kodėl Algis atidavė braškes man, o ne Mantui ar Nadai? Diena po dienos mūsų santykiai su Algiu vis šiltėjo. Iš gražios kambariokų draugystės išsirutuliojo kažkas daugiau – atjauta, vienas kito supratimas iš keleto žodžių, bendri pomėgiai. Atvykusi į Angliją, Algį radau gyvenantį kartu su Mantu. Taip ir susipažinome. Vienodai draugiškas ir geranoriškas buvo tiek man, tiek Nadai, bet dirbant poroje jis visada buvo su manimi. Mes dirbom sutartinai ir mokėjom darbą organizuoti greitai ir tiksliai. Niekada nebūčiau pagalvojusi, kad po keleto mėnesių jis taps mano gyvenimo draugu. Kodėl? Jau vien todėl, kad aš ir šiandieną jo nesuprantu. Labai dažnai netikėti jo poelgiai verčia permąstyti savo gyvenimo prioritetus.
Netruko prabėgti mūsų „tremties“ dienos, ir vėl mes grįžtam atgalios. Pinigų užsidirbom nemažai, ir nesvarbu, kad naktys buvo trumpos ir bemiegės. Naktinis gyvenimas ten virte virė. Niekam neįdomu, kad tu nori miegoti ar blogai jautiesi. Arba sugebi atsijungti ir miegoti, arba guli užsimerkęs ir skaičiuoji avis.
Mūsų kambario draugai Tadas ir Povilas buvo įsigudrinę visą naktį šėlti su netoliese gyvenančiomis moterimis. Jų draugystei įsisiūbavus, po triukšmingos nakties nepajėgdavo net ryte anksti atsikelti ir eiti į darbą. Maždaug apie vidurdienį jie krapaliodavo šiltnamių link, paskindavo keletą dėžučių ir linguodavo namo. Buteliui ir užkandai užteks. Visi šie daugiadieniai pasilinksminimai tęsdavosi jei ne viename, tai kitame namelyje, o triukšmas aidėjo daug toliau nei mūsų skynikų kaimelis.
O kur dar tikros lietuviškos muštynės su bent keturių kalbų keiksmažodžiais? Kur dar tas lenkų pavydas ir jų mandrumas, kurio niekaip neperpranta ir su juo nesusitaiko mūsų lietuviukai? Kad ir kaip keista, kimba vienas kitam į atlapus, nesvarbu, ar tai vyras, ar moteris. Negaliu sakyti, buvo ir gražių akimirkų, jaukių pasisėdėjimų, daug prisiminimų ir išsipasakojimų. Buvo ir atsisveikinimo vakaras, laužas degė. Vaikinukai iš Portugalijos turėjo gitarą. Anglas Tonis nuostabiu balsu užtraukė dainą. Jau mokėjom tos dainos priedainį ir kas kokiu balsu sugebėjom, tokiu pritarėm. Gražu. Smagu. Gaila, kad kai jau susidainavom, susidraugavom, reikėjo išvykti. Aš esu toks žmogus – kur įsibūnu, ten man ir gerai. Netgi graudu pasidarė, kad išvykstam. Su Nada jau buvom išplovusios visus purvus namelyje, jau buvom atskalbusios visą patalynę, netgi sugebėjom pas ūkvedę gauti kilimėlius prie lovų. Prisiskynusios lauko gėlių pasimerkėm į stiklainiuką nuo majonezo. Gražu. Netgi draugų susiradom. Teko palikti.
Kai grįžom į savo namelį Kornvalyje, toks jis mielas ir jaukus mums pasirodė, kad net pavadinom „savo namais“. Dar tą patį vakarą su Algiu išėjom aplankyti „mūsų“ kalno. Taip vadinom Tregoningo kalvą su akmeniniu kryžiumi karo aukoms atminti. Mes ją pamėgom nuo pat pirmos dienos, kai atvykom į šį mobilių namelių parką. Dažnai eidavom pasivaikščioti visi keturi – aš, Nada, Algis ir Mantas. Kartą net gimtadienį šventėme susėdę prie didžiulio kryžiaus kalno aikštelėje. Nuo šios kalvos atsiveria visas Aštono miestas. Žolynai, kuriuos palikom išvykdami, jau buvo pakeitę spalvą, žydėjo jau kitos laukų gėlės, atrodė, kad kalnas, mūsų belaukdamas, pakeitė rūbą.

Daugiau informacijos apie knygą raiste čia: https://www.knygos.lt/lt/knygos/emigrantai-ar-braskes-virsta-ferariais/.

Komentarai

Jūsų el. pašto adresas nebus viešai skelbiamas. Privalomi laukai žymimi *

*

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.

Scroll To Top
%d bloggers like this: