Pradinis / Žmonės / Justinas Kisieliauskas: „Meilė yra maloniausias darbas, už kurį nenori nieko gauti“

Justinas Kisieliauskas: „Meilė yra maloniausias darbas, už kurį nenori nieko gauti“

Vaidina, dainuoja, dėsto universitete ir kolegijoje, brandina naujo verslo idėjas ir nuolat ieško vis kitų saviraiškos būdų. Dažnai jo veiklos būna labai nutolusios vienos nuo kitų, tačiau tai Justinui Kisieliauskui leidžia išvengti sunkiai pakeliamos rutinos ir tiesiog džiaugtis įvairiapusiu gyvenimu. Išbandęs daugybę kūrybos formų, jis galiausiai atrado nišą, kurioje jaučiasi jaukiausiai. Tai – rašymas. Pamatęs, kad jo internete viešinama kūryba šių dienų skaitytojams yra artima ir patraukli, daug meilės tema rašantis Justinas neketina sustoti ir tikina, kad visa tai anksčiau ar vėliau išaugs į knygą.

Kada ir kaip susidomėjote kūryba?

Veikiausiai tada, kai ėmiau pažinti pasaulį – dar būdamas mažas. Kūrybos formas atradau pamažu. Garsas ir dainavimas, vaizdas ir dailė, judesys ir šokis bei teatras. Išbandžiau daug, tiksliau, daug išbandė mane, kol galop atradau nišą, kurioje jaučiuosi jaukiai. Tai yra rašymas. Dar ir dabar tenka vaidinti, piešti, dainuoti, ir man tai patinka, jaučiu, kad su mielu noru galiu pasinerti į daugybę kūrybos formų. Tik, matyt, poezija yra ta, kuri reikalauja mažiausiai pastangų.

Kiek jau metų rašote?

Darydamas tam tikras pertraukas rašau nuo tada, kai išmokau rašyti. Pradžioje kūryba buvo primityvi – griežtas rimavimas, kurį diktavo mokykla. Tik vėliau ėmiausi kitokių saviraiškos būdų, ne tik poezijos. Besipriešinant standartams ir taisyklėms, sąsiuvinyje gimdavo trumpos dramos, romanai… Galop supratau, kad ilgo romano veikiausiai neparašysiu, nes esu nekantrus, todėl ir grįžau prie mini poezijos, sentencijų ir kitų trumpų kūrinių.

Kas paskatino paviešinti savo tekstus?

Niekada netroškau šlovės, bet veikiausiai natūralu, kad, kaip ir mažas vaikas, atlikęs darbą, nori pagyrimo, taip ir tas, kuris kuria, nori pripažinimo. Ar bent jau pasijausti įvertintas ir vertinamas ne tik už kokius nors paviršutinius bruožus, bet ir už tai, ką daro pabudęs vidury nakties ir pajutęs, kad reikia imti ir viską užrašyti. Taip nutiko, jog kūryba įgavo didesnį tempą, prisikaupė popieriaus, o popierius lengvai dega, tad tam, kad nesudegtų, viskas sugulė į skaitmeninę erdvę, kur kūrybą matau ne tik pats ar mano artimieji, bet ir visi, kuriems maga skaityti. Kai pamačiau, kad vis daugiau skaitytojų buriasi aplink, kad skaito, dalijasi, mėgsta, dedikuoja kūrinius savo antrosioms pusėms, kolekcionuoja, dedasi į savo socialinių tinklų paskyrų viršelius, deklamuoja, net garsiai skaito ir aptarinėja viešajame transporte, verčia į užsienio kalbas įvairių švenčių, tokių kaip vestuvės, proga ir net tatuiruojasi ant kūno… supratau, jog gal viskas nėra taip jau blogai ir jei jau pradėta, tai baigti tiesiog nevalia.

Jūsų kūryboje dažniausiai vienaip ar kitaip kalbama apie meilę. Kas toji mūza?

Tiesa, meilės tema yra dažna. Tačiau mūza arba tuo, kas įkvepia, gali būti daug kas. Tai gali būti pora gatvėje, vėjas, saulės spinduliai, pirmieji žiedai, pavasario kvapas, jūros dvelksmas, muzikos nata, nepažįstamo žmogaus prisilietimas, pamatytas filmas, net nejučia apėmęs naujas jausmas, sapnas, kuris privertė pabusti, arba daina, kuri leido užmigti… Galų gale tai visas gyvenimas, kupinas garsų, vaizdų, kvapų, jausmų, kurie kartu ar po vieną kasdieną skatina kurti.

Ką Jums reiškia meilė?

Ilgą laiką meilę buvau devalvavęs. Man tai tebuvo kelerius metus cheminių reakcijų organizme nulemtas potraukis partneriui. Galop ėmiau skirti simpatiją, aistrą, įsimylėjimą ir meilę, suvokdamas, kad meilė yra maloniausias darbas, už kurį nenori nieko gauti, priešingai, nori duoti. Meilė yra brandus jausmas, puoselėjamas artimų sielų, o ne tik kūnų. Iš esmės tai dieviška kalba, kurios išmokstame gerai pažindami save ir kitą. Kalba, kurią išmokstame amžiams, mat meilė niekada nesibaigia.

O mylintis žmogus – koks jis?

Visų pirma laimingas. Negaliu teigti, kad meilė yra panacėja ar vienintelis dalykas, kurio žmogui reikia, tačiau jos indėlis į darnų gyvenimą didelis. Tai įrodo tiek teoretikai, tiek praktikai. Nors vėlgi meilę norisi atskirti nuo kitų, gal šiek tiek infantilių, jausmų. Mylintis žmogus yra stabilus ir gyvenantis darnų gyvenimą, o ne tas, kurio savijauta dėl santykių šuoliuoja it lietuviškos žiemos termometro stulpelis ir vieną dieną skraidina į padebesius, kitą – smukdo į realybės purvą. Taip pat meilė man siejasi su kūryba. Kurti be jausmo neįmanoma. Žinoma, tas jausmas gali būti ir kančia. Tad yra dar viena meilės pusė: meilė, nors ir nėra kalėjimas, tačiau maloniai kalina savanoriškai dėl įgeidžių savo laisvę ir nepriklausomybę nuolankiai pasmerkusį žmogų. Ar ne didingas tas žmogus, kuris nelaisvėje geba jaustis laimingas? Didingas!

Internetinėje erdvėje turite nemažai gerbėjų. Ar jie visi tik giria, o gal atsiranda ir „visažinių“ kritikų?

Galbūt dar nesu toks populiarus, kad tarp skaitytojų atsirastų tokių, kurie mesteltų konstruktyvios ar nelabai konstruktyvios kritikos. Dažniau pačiam reikia jos prašytis savos aplinkos žmonių nei gauti jos iš svetimų. Yra tekę dalyvauti vienoje kontroversiškoje kultūrinėje radijo laidoje, kurioje lyg ir buvo bandoma kalbėti apie socialinių tinklų kūrybos paikumą bei atsakomybės jausmo didžiųjų Lietuvos kūrybos mohikanų atžvilgiu neturėjimą. Tąkart, manau, laidos vedėjas liko nieko nepešęs, mat faktas yra vienas: jei yra publika – yra ir kūrėjas. O publika yra. Ir ji nuolatos auga, šmaikščiai prašydama tokius, o ne mohikanų eilėraščius įtraukti į privalomų mokykloje mokėti eilėraščių sąrašą. Ar man dėl to gaila? Reikia pripažinti – skaitytojai keičiasi. Tad kodėl kūrėjai turėtų likti tokie pat?

Ar pamąstote apie knygos išleidimą?

Tiesa, žmonės to klausia. Tačiau noriu išlikti realistas – tikiu, kad tai bus, bet ne dabar. Galite kaltinti neryžtingumu, tačiau ši niša jau turi savo pionierius, dėl to savo skaitytojus knyga pradžiuginsiu tada, kai jausiu, kad galiu atiduoti geriausia, ką turiu ir galiu. Galbūt dar nesijaučiu pernelyg skaitomas, kad avantiūristiškai į rinką mesčiau knygą, kurios pusę egzempliorių išpirktų draugai ir artimieji. Nesakau, jog tai nebūtų smagu, tačiau manau, kad man dar reikia paaugti tiek kokybės, tiek kiekybės atžvilgiu. Esu racionalus perfekcionistas, rinkos pionieriai su panašiais ištekliais į rinką išleido knygų, ir jiems pasisekė. Žinau, kad sėkmė nesikartoja, dėl to noriu, jog kai knygynuose atsiras mano kūrybos knygų, aš pro juos eičiau su džiugia, o ne ironiška šypsena.

Ar esate dalyvavęs kokiuose nors poezijos konkursuose?

Esu, tiesa, tada buvau vos 9-erių. Dabar net nekyla mintis dalyvauti. Didžiausias konkursas yra kiekvienas naujo eilėraščio ar kito kūrinio paskelbimas socialinio tinklo paskyroje. Tada, lygiai taip, kaip tas 9-metis, kuris eiles deklamavo miniai, aš laukiu publikos aplodismentų ir švilpimo. Žinau, kad jausmas ne tas pats, tačiau varžytis kūrybos srityje man atrodo tuščia. Menas, grožis ir kiti panašūs dalykai yra labai subjektyvūs, dažnai net nišiniai, randantys pripažinimą nedidelėse gerbėjų grupėse, o ne didžiosiose halėse. Kodėl menininkai turėtų varžytis, kai jie ir taip labai suvaržyti bemiegių kūrybos naktų ir nuolat nepaleidžiančių mūzų?

Kas iš rašytojų Jus žavi ir įkvepia labiausiai?

Šiuo atveju esu gana kategoriškas. Niekada neleisčiau sau mūza laikyti kieno nors kito kūrybos. Kūryba yra intymus dalykas. Jos ištakų, mano nuomone, derėtų ieškoti ne kitų rašytojų kūryboje, o savyje ir tuose, kurie nerašo, kurie mus supa arba gyvena savo nepakartojamą gyvenimą.

Mėgstamiausia Jūsų knyga yra…

Ilgą laiką sakiau, kad mėgstamiausia mano knyga bus ta, kurią parašysiu pats. Subrendau. Tapau kuklesnis ir nuolankesnis. Be abejonės, tai Biblija. Ne veltui tai knyga nuo Dievo. Kad ir kiek ją skaityčiau, vis randu ką nors naujo ir pritaikytino sau. Tik visuomenėje pastebėjau keistą tendenciją – šios knygos gėdijamasi. Net pamenu vieną moterį, kuri pašnibždomis man ištarė: „Tik nepagalvokit nieko blogo apie mane, nes aš skaitau Bibliją.“ Ilgus metus tai yra populiariausia knyga pasaulyje. Ar manote, kad toks reiškinys yra atsitiktinis? Neabejoju, kad ją perskaityti, pamėginti suprasti ir pritaikyti privalo kiekvienas.

Ką gyvenime dar veikiate?

Veikiu daug. Tai mano žalingas įprotis. Nuolat imuosi naujų veiklų. Galvoje sukasi vis kita idėja. Tai verslo konsultantas, tai verslininkas, tai gyvenimo būdo vadybininkas, tai dar kas nors. O jei kas iš šalies paprašo pagalbos prisidėti prie vienos ar kitos veiklos, taip pat neatsisakau. Šiuo metu stengiuosi sutelkti dėmesį į mokymąsi. Mokausi ir mokau. Ruošiuosi tapti daktaru – gydysiu ekonomiką. Taip, ekonomiką… Pasirodo, tai su kūryba yra suderinama, arba aš bandau kažką apgauti.

Taip pat vedu rinkodaros mokymus, dėstau įvairius dalykus Vytauto Didžiojo universitete bei Kauno kolegijoje.

Kaip atrodo Jūsų laisvalaikis?

Jis turi įvairių formų. Nuo buvimo su artimaisiais, sporto, kūrybos, dvasinių poreikių tenkinimo iki lovoje leidžiamų rytų. Yra begalės dalykų, kuriuos išbandžiau, tačiau dar daugiau yra tokių, kuriuos dar išbandysiu. Sunkiai susigyvenu su rutina, tad tiek veikla, tiek laisvalaikis privalo būti įvairūs. Tačiau nesu iš tų, kurie kiekvieną laisvą sekundę išnaudoja turiningai, kartais man patinka tiesiog išjungti bet kokius ryšius su pasauliu ir nieko neveikti – būti su savimi, taip dar geriau pažįstant paslaptingąjį Justino Kisieliausko pasaulį. Kita vertus, buvimas su gamta man taip pat nesvetimas, ypač įsigijus šunelį. Jis buvo tinkamas stimulas dažniau išeiti laukan ir tiesiog tyrinėti aplinką, nes per skubėjimą mes dažnai net nepastebime, kas vyksta šalia ar virš mūsų pramintų takų.

Jei reikėtų įvardyti tris dalykus, dėl kurių esate laimingas, tai būtų…

Savo laimę esu išbarstęs tarp daugybės dalykų ir išskirti svarbiausius nelabai pavyktų… Tačiau esu tikras, kad laimingas esu dėl to, ką veikiu, koks esu ir galop su kuo esu. Gyvenimas išmokė džiaugtis esamomis smulkmenomis, o ne laukti, kol kažkas ypatingo nutiks po savaitės, metų ar nežinia kada. Tai yra viena didžiausių mūsų visų klaidų – nukėlinėti laimę rytojui. O kas, jei rytojus neateis?

Kokie Jūsų planai?

Nors nesu didis planuotojas ir labiau mėgstu daug ką daryti ekspromtu, žinau, kad asmeniniame gyvenime metas išbandyti naujus amplua… Taip pat laukia karjeros pokyčių, bręsta minčių kurti naują verslą, imtis naujų (gal net drastiškai kitokių) veiklos sričių. Jaučiu didelį poreikį daugiau laiko atiduoti dvasinių poreikių tenkinimui.

Kalbant apie kūrybą, veikiausiai irgi bus pokyčių – kaip tik nusipirkau rašomąją mašinėlę. Nežinau, tai problema ar nauja galimybė – mašinėlė neturi lietuviškų rašmenų… Esu dinamiškas, būtent tokią įsivaizduoju ir savo ateitį.

Ko palinkėtumėte skaitytojams?

Niekada nesiliaukite daryti trijų dalykų: tikėti, mylėti ir džiaugtis smulkmenomis. Nepažadu, kad bus lengva, bet pažadu, kad bus verta!

Dėkoju už pokalbį.

Kalbino pilietė reporterė Greta Kondrataitė
Nuotraukos iš asmeninio Justino Kisieliausko archyvo

Komentarai

Jūsų el. pašto adresas nebus viešai skelbiamas. Privalomi laukai žymimi *

*

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.

Scroll To Top
%d bloggers like this: