Pradinis / Lietuviai svetur / NORVEGIJA. Ką praranda Lietuva?

NORVEGIJA. Ką praranda Lietuva?

Atostogos Lietuvoje - xiapin foto

Vaida Žebrauskienė

Gimė: Kaune

Mokytoja

Gyvena: 3 metus 8 mėnesius Tionsberge, Norvegijoje

Moto: Viskas gyvenime turi prasmę, tik galbūt šiandien dar jos nesuprantu

Pokalbis su Vaida Žebrauskiene, dabar gyvenančia Norvegijoje ir ten dirbančia mokytoja, truko gana ilgai, nes buvo labai įdomus. Apie švietimo sistemą, jos subtilybes, privalumus ir trūkumus Vaida tikrai turėjo ką pasakyti. Pasirodo, kad Lietuva šiuo aspektu mes galime didžiuotis, bet, pasak pašnekovės, būtina semtis patirties iš kitų šalių ir tobulinti savąją švietimo sistemą, kad ji tenkintų visus mokinių poreikius. Be to, V. Žebrauskienė turi nemažai darbo patirties ir Londone, kur gyveno trejus metus prieš atvykdama į Tionsbergą.

Koks įvykis paskatino Jus išvykti į Angliją? Tiesa, ten ilgai nenuobodžiavote ir greitai pradėjote dirbti mokykloje…

Į Londoną išvažiavau, kai dukrytei Lalitai buvo vos mėnuo. Mano vyras beveik septynerius metus gyveno tarp Lietuvos ir Didžiosios Britanijos, todėl mudu seniai svajojome gyventi visi kartu. Tikriausiai dukrytės gimimas ir buvo tas momentas, kai pajutome, jog atėjo laikas man ir vaikams išvykti į Londoną. Pirmus metus nedirbau, rūpinausi vaikais, mokiausi anglų kalbos, lankiau dainavimo pamokas. Kadangi švietimo sistemos Lietuvoje ir Anglijoje labai skiriasi, sūnus Ąžuolas, būdamas vos šešerių, pateko iškart į antrą klasę. Tada labai jaudinausi, kaip jam seksis adaptuotis mokykloje: bendravimas ir mokymasis vyksta tik anglų kalba, jis niekada nelankęs mokyklos… Kai pati pramokau anglų kalbos (mokykloje mokiausi tik vokiečių ir rusų kalbų), nutariau lankyti klasės asistentų kursus. Iš pradžių net neketinau dirbti, tenorėjau padėti savo Ąžuolui mokytis, tačiau atlikdama praktiką sūnaus mokykloje gavau pasiūlymą ten pasilikti. Dirbdavau rytais, kol mažoji būdavo rytinėje mokyklėlėje-darželyje.

Ar Londonas yra tinkamas miestas šeimai su mažamečiais vaikais?

Londonas – tikras megãpolis, su visais tokio didmiesčio privalumais ir trūkumais. Mano nuomone, šeimai su vaikais gyventi Londone nėra labai palanku dėl nusikaltimų, kurių daugelis prastesniuose rajonuose net neregistruojami. Čia ypač akcentuojamas vaikų saugumas. Tie, kas yra gyvenę Londone, patvirtins, kad visur vaikų ugdymo įstaigos aptvertos labai aukštomis tvoromis, prie pagrindinių įėjimų ir pagrindiniuose kiemuose įrengtos kameros, labai dažnai ugdymo įstaigų darbuotojai naudoja elektroninę raktų sistemą, tik įėję į pastatą pasirašo papildomoje registracijos knygoje. Visi su vaikais dirbantys suaugusieji kasmet turi pristatyti iš policijos pažymą apie kriminalinių įrašų nebuvimą. Vaikus iki dvylikos metų privaloma atvesti į mokyklą ir pasiimti iš jos vienam iš tėvų arba kitam suaugusiam žmogui, apie kurį yra informuota mokykla. Pamenu, net paprasčiausia išvyka į kiek tolėliau esantį didesnį parką būdavo labai kruopščiai planuojama porą savaičių: pasirenkamas maršrutas, derinamas išvykoje dalyvausiančių vaikų bei suaugusiųjų skaičių, renkami raštiški tėvų sutikimai…

Bet gal šį trūkumą finansuoja galimybė turėti patogų ir gerą darbą…

Deja, kitas didmiesčio trūkumas yra tas, kad labai retai kas gauna darbą savo rajone. Daugelis žmonių nuvažiuoti į darbą ir grįžti iš jo eikvoja daug laiko net esant puikiam miesto transportui. Pavyzdžiui, mano vyras į darbą neretai keliaudavo valandą, dvi ar net tris, priklausomai nuo objekto vietos, ir tiek pat namo, todėl labai dažnai mes atsisveikindavome 6 valandą ryto, vakarieniauti susėsdavome 8 valandą vakaro, o po poros valandų jau lįsdavome į pižamas… Laiko pabendrauti likdavo nedaug… Dėl šių priežasčių, ypač turint vaikų, kuris nors vienas iš tėvų turi arba visai nedirbti, arba dirbti ne visą darbo dieną, arba samdyti kitą suaugusįjį, kuris pasirūpintų vaikais kol tėvai dirba.

Tai visi paminėti Londono trūkumai ir paskatino persikelti į Norvegiją?

Iš tiesų ne visai taip… Lalitai buvo treji, kai susirgus mano mamai nusprendėme iš Londono persikelti pas ją į Norvegiją. Buvo ne taip paprasta viską mesti… Ypač vyrui, nes jis Londone pragyveno ir pradirbo dešimt metų. Be to, Londone buvo ir draugai, ir darbas, ir finansinis stabilumas, ir seniai pamirštas kultūrinės adaptacijos laikas. Tačiau aš pati augau didelėje šeimoje ir man tos mano šeimos – mamos, brolių, sesių – labai labai trūko. Mes žinojome, kad nebūsime palikti likimo valiai, kad yra artimieji, kurie padės viskuo, kuo galės. Ir padėjo! Vyras darbą Norvegijoje gavo dar mums bebūnant Londone, o aš buvau pakviesta į pokalbį privačioje pagal M. Montessori ugdymo metodiką dirbančioje mokykloje dirbti gimtosios kalbos mokytoja visai netrukus po atvykimo. Žinoma, mamos pažintys ir įdirbis čia labai padėjo. Deja, sunkiausia laukė po to…

Kokie sunkumai užgriuvo? Atrodo, viskas turėtų būti lengva, juk turėjote darbus ir šeima buvo šalia…

Paaiškėjo, kad pietinėje šalies dalyje norvegai yra labai uždari. Norvegijoje gyvename jau ketvirti metai, tačiau tik dabar ėmėme jausti, kad kaimynai ar vaikų klasės draugų tėvai, iki tol mus visus tuos metus stebėję iš tolo, pradeda kalbinti, sutinka užsukti į svečius arbatos, domisi mūsų šeima, veikla, kartais net mūsų šalimi ir kultūra. Geras anglų kalbos mokėjimas, darbai pagal išsilavinimą ir kvalifikaciją buvo ir yra dideli privalumai, tačiau raudonuojančios dienraščių antraštės su mūsų tautiečių kriminaliniais „žygdarbiais“ spontaniškoms bičiulystėms nepadėjo ir nepadeda.

O kaip Norvegijoje dirbote mokytoja, jei nemokėjote norvegų kalbos?

Pirmus trejus metus mokykloje, kurioje dirbu, man norvegų kalbos nereikėjo. Aš buvau įdarbinta dėl gero anglų kalbos mokėjimo, nes mano darbas buvo vaikus mokyti anglų kalbos, skatinanti juos kuo daugiau bendrauti angliškai. Norvegų kalba tarsi nėra labai sunki, nes turi panašių šaknų žodžių su vokiečių ir anglų kalbomis, bet man ji nebuvo labai lengvai perprantama. Dabar jau jaučiu, kad galiu be kompleksų pakalbėti telefonu, parašyti kokią paprastą žinutę ar laišką į mokyklą. Norvegai giria mano tartį, bet klaidų aš vis dar darau.

Kas labiausiai Norvegijoje vertinama ieškant darbo?

Aukštasis išsilavinimas, tiesiogiai susijęs su darbu, Norvegijoje ypač vertinamas. Nuo jo priklauso uždarbis bei karjeros galimybės. Visiems atvykėliams tenka siųsti savo išsilavinimo dokumentus į atitinkamą įstaigą, kad būtų pripažinti. Mano diplomus britai pripažino, o štai norvegai to padaryti nenorėjo, todėl teko papildomai mokytis Norvegijoje. Dabar esu diplomuota pagal M. Montessori metodiką dirbanti mokytoja. Be to, planuoju toliau studijuoti bendrąją pedagogiką, kuri reikalinga mano kvalifikacijai kelti. Prisimenu, kad kultūrinius skirtumus ir adaptaciją kolektyve padėjo įveikti lietuviškas gebėjimas dirbti komandoje, profesionalumas, lankstumas, disciplina…

Jau ne kartą esam kalbėję su kitais pašnekovais apie norvegus, bet būtų įdomūs ir Jūsų pastebėjimai…

Pirma, kas labai krenta į akis, norvegų patriotiškumas – nesuvaidintas didžiavimasis savo šalimi bei jos ekonominiais pasiekimais. Norvegai domisi savo istorija, puoselėja tradicijas, garsiai ir iškilmingai švenčia nacionalines šventes. Ne tik valstybinių švenčių, bet ir gimtadienių progomis jie kelia nacionalinę vėliavą bei labai dažnai šeimos (krikštynų, vestuvių), bažnytinių švenčių progomis velkasi savo gražiuosius nacionalinius kostiumus. Be to, visokio amžiaus norvegai labai daug juda! Ar lyja, ar sninga – visada pamatysi bėgiojančių, dviračiais važiuojančių ar slidėmis šliuožiančių norvegų. Neveltui juokaujama, kad norvegų vaikai gimsta su slidėmis… Šios tautos žmonėms įaugusi vidinė motyvacija gyventi fiziškai aktyviai ir sveikai. Daugeliui tai tiesiog gyvenimo būdas. Tiesa, norvegai yra uždaroki ir gana sėslūs, todėl neretai jų draugai yra mokyklos draugai, netoliese gyvenantys tėvai, broliai ar sesės su šeimomis. Jie turi nuo seno susiformavusį artimųjų bei bičiulių ratą, kuriame, dažniausiai naujiems pažįstamiesiems vietos nelabai ir yra. Kita vertus, norvegai yra ramūs ir atsipalaidavę. Jie nesijaudina dėl rytojaus, nes puikiai žino, jog jų uždarbiai yra vieni iš didžiausių pasaulyje, o ištikus bėdai ar netekus darbo jie sulauks valstybės pagalbos. Tam yra sukurtos puikiai veikiančios sveikatos ir socialinės apsaugos sistemos, kurios ypač palankios Norvegijos piliečiams.

Kadangi mokytojos duonos ragavote Didžiojoje Britanijoje, tai tikriausiai ir gerosios patirties, kuri galėtų būti pritaikyta ir Norvegijos, ir Lietuvos švietimo sistemoje, įgijote.

Pirmoji mano kitokios švietimo sistemos patirtis buvo Londono Soneydown pradinėje mokykloje. Stoneydown mokyklai vadovavo direktorė, jai padėjo mokymo reikalų pavaduotoja bei specialiųjų poreikių koordinatorė. Specialiųjų poreikių koordinatorius yra labai svarbus asmuo mokykloje, kuris konsultuoja mokytojus sudarant individualius mokymo planus, papildomas kalbos ar matematikos programas silpnesniems mokiniams bei kontroliuoja jų vykdymą, ypač dirbant su elgesio ar mokymosi sunkumų, raidos sutrikimų turinčiais vaikais. Jis yra pagrindinė grandis bendradarbiaujant su psichologinėmis ar vaikų teisių apsaugos tarnybomis bei tiesioginis visų asistentų koordinatorius ir vadovas.

Ten mokytojai turi asistentus? Lietuvoje apie tai galima tik pasvajoti…

Mano pagrindinis darbas buvo asistuoti klasės mokytojai, dirbti su mokiniais mažose grupėse pagal sudarytas skaitymo ar matematikos programas. Taip pat dirbau su atskirais mokiniais po 15 minučių kasdien pagal jiems sudarytas individualiais programas.

O ar mokytojai skatinami kelti savo kvalifikaciją?

Mokykla buvo ypač suinteresuota savo darbuotojų profesiniu kvalifikacijos kėlimu. Mes mažiausiai kartą per tris mėnesius dalyvaudavome praktiniuose seminaruose, kuriuose buvo mokoma, kaip dirbti esant tam tikroms situacijoms (kaip dirbti su vaiku, turinčiu vieną ar kitą autizmo formą, kaip laikyti jo galūnes emocinės isterijos metu, kad nesusižeistų ir nesužeistų kitų, kokiais žodžiais raminti ir pan.), kaip teisingai apklausti vaiką, kuris prasitaria patyręs fizinę, seksualinę ar kitokią prievartą, kaip protokoluoti tokią apklausą, kad ji nepakenktų tolimesniam policijos tyrimui. Kvalifikacijos kėlimo kursuose buvome mokomi atpažinti agresyvaus vaiko elgesio priežastis: ar agresyvus bendravimas kyla iš aplinkos, kurioje vaikas auga, ar tai tėra savo nuomonės reiškimas fiziniais veiksmais, dėl lėčiau besiformuojančios kalbos, neradimo žodžių emocijoms išreikšti. Taip pat esu dalyvavusi daugybėje kitų puikių tik mokytojo asistentams skirtų seminarų.

O kam Norvegijos ir Anglijos mokyklose skiriama daugiausia dėmesio?

Anglijoje ir Norvegijoje pirmiausia labai didelis dėmesys skiriamas socialinei vaiko adaptacijai, jo savijautai klasės kolektyve. Beveik kiekviename seminare mums kartodavo, kad vaikas ar paauglys, kuris nesijaučia saugus klasėje, nesutaria su klasės draugais, nesijaučia gerai su jį mokančiu suaugusiuoju, jaudinasi dėl kitų dalykų (tėvų skyrybos, kultūrinis šokas, sunkiai serganti mama, vieno iš senelių netektis), negali efektyviai mokytis, nes jo protas nuolat užimtas jį graužiančia problema. Tokiu atveju svarbu, kad mokytojas ar kitas suaugusysis pastebėtų tokį vaiką, išsiaiškintų jį neraminančią problemą ir padėtų jam, jei reikia, pasitelkiant profesionalų pagalbą, išspręsti tą situaciją.

O ką patys britai mano apie Rytų Europos šalių švietimo sistemą?

Keletas Londono mokytojų grįžo iš seminaro, kuriame mokė kaip dirbti su vaikais, atvykusiais iš Rytų Europos šalių. Tada ir buvo pasakyta nenuginčijama tiesa, kad mokymo programos Rytų Europos šalyse yra labai stiprios, tačiau orientuotos į ypač intelektualius vaikus, kurių klasėje būna vos 10–15%. O britų švietimo sistema orientuota į vaikus praktikus, kurių klasėje ir yra dauguma, sudarant sąlygas gabiesiems vaikams tobulinti žinias pagal jiems parengtas individualias programas. Tai tikrai nereiškia, kad Britanijoje pats mokymas yra prastesnės kokybės.

Tikriausiai pritarsite, kad svarbiausia mokant vaikus yra juos motyvuoti ir sudominti mokomu dalyku.

Iš savo patirties galiu pasakyti, kad ir Anglijoje, ir Norvegijoje vaikams mokytis yra labai smagu. Pati esu mama ir neprisimenu nei vienos dienos, kad mano sūnus ar dukra nenorėtų eiti į mokyklą. Atvirkščiai, sūnus buvo labai nuliūdęs, kai jam pakilo temperatūra ir jis negalėjo eiti į mokyklą, nes kaip tik tądien jo klasės draugai pristatė projektą apie Kentukį. Be to, nemažiau svarbu paminėti, kad mokyklos turi ir atitinkamus finansinius resursus: vadovėlių, pratybų sąsiuvinių, pieštukų, dažų, spalvoto ir piešimo popieriaus, klijų, žirklių, naujausių kopijavimo aparatų, kompiuterių ir išmaniųjų lentų. Taip pat yra skiriamas tam tikras biudžetas bendroms išvykoms. Kur kas lengviau būti spontaniškiems ir kūrybingiems, kai nesame ribojami žemiškomis reikmėmis…

Kuriose srityse, Jūsų manymu, turėtų tobulėti švietimo sistema Lietuvoje?

Lietuvoje yra labai daug puikių pedagogų, kurie dirba iš pašaukimo, jiems patinka jų darbas ir jie mokiniams atiduoda visą savo širdį. Tokius mokytojus aš labai gerbiu. Pirmiausia, mano manymu, turėtų keistis požiūris į pačią mokytojo profesiją. Reiktų pergalvoti, ar reikalingi dabartinio lygio seminarai, išanalizuoti jų praktinę naudą ir pritaikomumo galimybes. Manau, kad svarbūs seminarai turėtų būti rengiami tik tos srities profesionalų, jie turi atitikti modernėjančios mokyklos poreikius bei būti finansuojami valstybės. Be to, per dešimt metų Lietuvoje nesusiklostė bendra sistema, kaip turėtų dirbti psichologai ir socialiniai pedagogai mokykloje, su kuo konsultuotis ar bendradarbiauti sudėtingesniais atvejais ir pan. Tiek Anglijoje, tiek Norvegijoje man teko stebėti ypač artimai bendradarbiaujančias atitinkamas tarnybas, kurios teikia ir konsultacijas, ir realią pagalbą vaikui, jo šeimai, mokytojams, klasės vaikams. Lietuvoje, šalyje, kuri pirmauja psichologinio bei fizinio smurto, savižudybių skaičiumi Europoje tarp vaikų ir paauglių, veikianti psichologinė bei socialinė sistema tarp mokyklos ir vaikui gebančių padėti institucijų yra ypač reikalinga ir svarbi.

O gal yra Lietuvoje mokymo sritis, kuri lenkia tiek Norvegiją, tiek Didžiąją Britaniją?

Lietuvaičiai tikrai gali didžiuotis muzikiniu vaikų lavinimu. Tokių muzikos mokyklų, kaip mes turime Lietuvoje, kur vos už šimtą litų vaikus mokytų groti instrumentu, solfedžio, muzikos teorijos ar istorijos, o dar ir chorinio dainavimo, nei Anglijoje, nei Norvegijoje, nei tikriausiai visoje likusioje Vakarų Europoje nėra. Muzikinis vaikų lavinimas čia yra asmeninis tėvų reikalas ir kainuoja jis labai brangiai…

Jūs esate kilusi iš 8 vaikų šeimos. Ar visi dabar gyvena Norvegijoje?

Taip, visi aštuoni mano mamos vaikai gyvena Norvegijoje. Mes su seserimi čia atvykome su šeimomis. Nežinau, kiek gerų žmonių prarado Lietuva, emigravus mūsų šeimoms, bet faktas, kad Lietuva prarado daug energingų ir potencialo turinčių jaunų žmonių, kurie, deja, greitai tėvynėn grįžti neketina.

Ką Jums šiandien reiškia Lietuva, kai esate taip toli nuo jos?

Lietuva – mano ir mano vaikų gimtinė, šaknys, su giliomis tradicijomis, kalba bei kultūra. Mums vis dar ne tas pats, kas vyksta gimtinėje. Nuolat skaitome dienraščius, žiūrime televiziją ir grįžę tėvynėn dažnai jaučiamės apie politinį ir ekonominį Lietuvos gyvenimą žinantys daugiau nei tie, kurie nuolat gyvena Lietuvoje. Mes vis tyliai pasvajojame, kiek daug galėtume kiekvienas duoti vieną dieną grįžę namo… Ar tai ir liks svajonės – parodys laikas.

Kalbėjosi Ieva Ąžuolaitytė

Komentarai

Jūsų el. pašto adresas nebus viešai skelbiamas. Privalomi laukai žymimi *

*

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.

Scroll To Top
%d bloggers like this: