Pradinis / Ne didmiesčių gyvenimas / Kad nuveiktume ką nors svarbaus dėl Lietuvos, nebūtina tapti išradėjais

Kad nuveiktume ką nors svarbaus dėl Lietuvos, nebūtina tapti išradėjais

Peržengus naujųjų metų slenkstį į mūsų kasdienybę pasibeldžia patriotiškumo, pilietiškumo ir savęs, kaip valstybės piliečio, tapatinimo mintys. Kitaip ir būti negali, nes jau sausio pirmoji diena yra Lietuvos vėliavos diena, toliau – Sausio 13-oji, Vasario 16-oji, Kovo 11-oji. Tai datos, apie kurias nieko nežinoti neįmanoma. Be abejonės, kiekvienas truputėlį savaip, per asmeninę patirtį jas vertiname, suprantame ir saugojame savyje. Taip jau istoriškai susiklostė mūsų šalies įvykiai, kad pirmuosius metų mėnesius kalbame, matome, girdime kalbant kitus apie mūsų šalies piliečius istorinės raidos kontekste. Minėdami valstybingumui svarbias datas dažnai girdime: „Mes kovojome, mes ėjome, mes buvome vieningi, mes laimėjome“ O mes – tai juk kiekvienas aš. Iš kiekvieno aš ir susidedame mes, Lietuvos piliečiai. Dalydamiesi mintimis, jausmais, žiniomis ar potyriais, stiprindami laisvę, nepriklausomybę, šalies pripažinimą, mes kuriame valstybę, kurioje gyvename.

Utenos rajono Užpalių kultūros centre, prisimenant prieš 25 metus šalį naujam alsavimui pabudinusius įvykius, dalytasi ne tik asmeniniais prisiminimais, bet ir kitų išsakytomis ar užrašytomis mintimis. Prisiminimus ir literatūrinius skaitymus apie daugelio mūsų dar menamus įvykius papildė Gražvydės Janinos Daujotienės odos dirbinių paroda ir autorės nuoširdūs prisipažinimai, kaip per sielai atgaivą teikiančią veiklą galima išreikšti save. Odininkės darbų paroda Užpaliuose organizuojama jau antrą kartą, tad nuoširdžiam bendravimui ilgų įžangų nereikėjo. Visus vienijo iš kartos į kartą perduodama lietuviško tautiškumo dvasia parodos eksponatuose. Tai ir oda apipinta močiutės kėdė, kuri, pasak parodos autorės, kaip šeimos relikvija pasiliks vaikams, ir paveikslas su trijų kartų pėdomis, ir odiniai batukai mažiausiems šalies piliečiams, ir skrynutės susidėti siūlams, sagoms ar kitiems daiktams, kurių visais amžiais reikėjo mamoms, močiutėms, dukroms. Tokiose skrynutėse išsaugotos relikvijos dažnai prabyla ne tik apie mūsų papročius, bet ir apie per kūrybinę saviraišką išsaugotą tautiškumą.

Kūryba – tai vartai į minčių laisvę, kurioje galima išsakyti pačias įvairiausias nuotaikas, o parodų lankytojų nuomonės, net jei ir nesutampa, yra tiesioginė meno įtakos mūsų būčiai, pojūčiams išraiška. Nesvarbu, kokiomis formomis išsakome savo pilietiškumo ar tautiškumo jausmus, svarbu, kad tai stiprintų ir vienytų mus.

Kad jaustumėmės nuveikę ką nors svarbaus dėl Lietuvos, nebūtina išrasti naujų teoremų ar sukurti pasaulyje dar nežinomų prietaisų, užtektų nemeluoti sau ir sąžiningai atlikti kasdienius darbus.

Birutė Minutkienė
Nuotraukų autorius Bronius Umbrasas

Komentarai

Jūsų el. pašto adresas nebus viešai skelbiamas. Privalomi laukai žymimi *

*

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.

Scroll To Top
%d bloggers like this: