Pradinis / Emigrantai – Lietuvos dalis / Kanadoje už visuomeninę veiklą įvertinta lietuvė teisininkė: „Jaučiu norą ir pareigą padėti tautiečiams“

Kanadoje už visuomeninę veiklą įvertinta lietuvė teisininkė: „Jaučiu norą ir pareigą padėti tautiečiams“

Turbūt dažnas vaikystėje svajoja apie profesijas, suteikiančias galių padėti žmonėms. Gydytojai, teisininkai, policininkai, mokslininkai vaikams atrodo kaip tikri herojai. Vėliau, kai suaugame, daug ką imame vertinti ir per materialinę prizmę: ar pasirinkę tą profesiją užtikrintai gausime darbą, ar jis bus gerai mokamas, leis patenkinti savo poreikius… Kanadoje gyvenanti Birutė Lukšėnaitė, rinkdamasi advokatės kelią, klausė savo širdies. Lietuvė nelinkusi visko įkainoti – ji dovanoja dalį savo asmeninio laiko neatlygintinai veiklai, taip prisidėdama prie pagalbos tautiečiams. Už ilgametę visuomeninę veiklą B. Lukšėnaitė yra gavusi Kanados Ontarijo provincijos valdžios padėką.

Birutė Lukšėnaitė

Teisininkė su menininkės gyslele

Į didžiausią Kanados miestą Torontą iš Lietuvos Birutė atvyko su mama, būdama dvylikos. Čia baigė progimnaziją, gimnaziją, vėliau – ir universitetą.

Prieš pasirinkdama teisę, lietuvė įgijo du aukštojo mokslo laipsnius – bakalauro ir magistro. „Kanadoje teisę studijuoti gali tik tada, jei jau turi kitą universitetinį išsilavinimą. Todėl Toronto universitete prieš tai baigiau tarptautinių santykių magistrantūros studijas“, – paaiškina.

Teisininkės keliu lietuvė pasuko dėl visada ją lydėjusio noro padėti žmonėms. „Darbas teisės srityje – būdas prisidėti prie problemų sprendimo, pagalbos ir sisteminių pokyčių vystymo. Neįsivaizduoju savęs kitoje srityje, nes jaučiu, kad teisėje realizuoju geriausius savo gebėjimus ir talentą“, – sako Birutė.

Tiesa, vaikystėje ji svajojo būti tapytoja, mokėsi menų gimnazijoje ir specializavosi tapyboje. Taip pat lankė muzikos mokyklą, grojo smuiku ir pianinu. Ryšį su meno pasauliu išlaikė: būdama mokesčių teisės advokatė, specializuojasi ir menininkų palikimų srityje.

Norėdama atsipalaiduoti po įtempto darbo Birutė išlaisvina savo meninę pusę – improvizuodama skambina mamos jai iš Lietuvos parsiųstu savo vaikystės pianinu bei senoviniu fortepijonu, kurio skambesys ypač artimas jos sielai.

Prestižinės darbovietės ir naktinis darbas

Moteris sako, kad pradėti karjerą nebuvo lengva. Sunkiausia buvo apsispręsti, kokį darbą iš tikrųjų nori dirbti. „Esu darboholikė ir negaliu nustygti vietoje be darbo. Galbūt dėl to karjera plečiasi – norisi užsiimti vis platesne veikla, padėti pavieniams žmonėms ir kartu siekti pokyčių pasenusiose sistemose“, – sako pašnekovė. 

Baigusi studijas, B. Lukšėnaitė atliko teisės praktiką Kanados sostinėje Otavoje, federaliniame mokesčių teisės teisme. Po praktikos gavo darbą pasaulinio masto bendrovėje Toronte. Dirbo departamente, kuriame sprendžiami didelių įmonių pirkimo, dalijimosi klausimai. Dirbdama šioje įmonėje, išvyko stažuotis į Niujorke esantį tarptautinių mokesčių skyrių. Čia beveik porą metų dirbo su iš viso pasaulio atvykusiais mokesčių teisės advokatais. Sulaukė pasiūlymo pasilikti, tačiau jo atsisakė dėl Toronte gyvenančios mamos – nenorėjo, kad juodvi skirtų didžiulis atstumas. Be to, laikui bėgant suprato, kad įmonių mokesčių teisė nėra sritis, kurioje ji visada norėtų dirbti.

Vėliau Birutė Toronte dirbo didelėje Kanados teisės firmoje, tada – banke, paskui – prestižinėje palikimų teisės advokatų firmoje, kurioje sudarydavo testamentus, asmeninius trestus, labdaringus fondus. Į ją kreipdavosi daug lietuvių, nes šiame mieste rasti teisininką, kalbantį lietuviškai, labai sunku. Tačiau, dirbdama didelėse įmonėse, ji ne visada galėdavo jiems padėti. Todėl nusprendė įkurti savo advokatų biurą „Portfolio Estate Law“.

„Kai dirbau didelėse įmonėse, negalėjau aptarnauti žmonių, kurie nepatenka į tam tikrą finansinę kategoriją. Pagalba, dėl kurios į mane kreipdavosi lietuviai, būdavo nepelninga mano darbdaviams, todėl būdavo labai sunku įtikinti viršininkus, kad verta investuoti į tai įmonės laiką, – pasakoja lietuvė, kuri tautiečių teisinius reikalus imdavosi tvarkyti naktimis ar savaitgaliais. – Su laiku įsitikinau, kad mano noras padėti lietuviams neišblės, todėl turėjau iš esmės keisti savo darbo pobūdį.“

Aktyvi visuomenininkė

Dabar B. Lukšėnaitė dirba tik nuosavoje įmonėje ir dalyvauja visuomeninėje, šviečiamojoje veikloje. Pavyzdžiui, skaito pranešimus advokatams, draudimo specialistams, buhalteriams ir kitoms žmonių grupėms apie mokesčių, testamentų teisę, teisės raidą, įstatymų pakeitimus, kasmetinio Kanados valdžios biudžeto planus. Kartu su kitais teisės specialistais rengia straipsnius bei knygas. Taip pat yra kelių organizacijų valdybų narė – Kanados lietuvių labdaros organizacijos, kuri prižiūri Lietuvoje įkurto Vaikų šalpos fondo „Globa“ veiklą, ir Ontarijo provincijos advokatų asociacijos mokesčių teisės sekcijos. Už šią visuomeninę veiklą ji yra gavusi Ontarijo valdžios padėką.

„Jaučiu pareigą padėti prašantiems mano pagalbos, neatsisakyti veiklos, kurios, be manęs, galbūt nebus kam imtis. Dėl to daug metų esu įsitraukusi į Toronto Lietuvių namų labdaringą organizaciją, kuri prižiūri Lietuvoje įkurto Vaikų šalpos fondo „Globa“ veiklą. Man labai svarbu, kad žmonių, kurie aukojo savo sunkiai uždirbtus pinigus šiai organizacijai, lūkesčiai dėl labdaringų tikslų būtų gerbiami ir pildomi“, – kalba pašnekovė.

Padėti tautiečiams Birutei tekdavo dar prieš įgyjant teisininko kvalifikaciją ir įsitraukiant į lietuvių organizacijas. „Sakyčiau, pirmoji mano, kaip atstovės-advokatės, patirtis buvo, kai į mane, dar paauglę, kreipėsi mažos našlaitės globėja iš Lietuvos dėl mažylės smarkaus kūno apdegimo. Iki šiol stebiuosi, kad tada įvairios Kanados bei Amerikos medicinos, diplomatinės bei labdaros įstaigos kalbėjo su nepilnamečiu „atstovu“ ir suteikė galimybę mergaitei atlikti plastines operacijas Bostone, Shriners ligoninėje“, – prisimena pašnekovė.

Vėliau B. Lukšėnaitė dažnai sulaukdavo tautiečių klausimų, pagalbos prašymų dėl pensijų, pajamų mokesčių, sulaužytų verslo sutarčių, vartotojų kontraktinių ginčų, senų žmonių apgavimo ir skriaudimo, negrąžintų skolų, palikimų, imigracijos teisės ir net prekybos žmonėmis nusikaltimo. „Buvau sukrėsta liudininkės akimis pamačiusi, kad prekybos žmonėmis nusikaltimai vyksta šiais laikais ir kad juos vykdo net ir Kanadoje mūsų tautos senosios kartos gerbiami žmonės bei jų vaikai“, – vieną sunkiausių patirčių atskleidžia lietuvė. 

Birutei tekę padėti tautiečiams ne tik teisiškai. Ji yra gelbėjusi žmones įvairiose situacijose – ir susirgusius, ir pasiklydusius, ir pametusius daiktus. Daugelis tokių situacijų žmonėms kildavo dėl anglų kalbos nemokėjimo.

Svarbiausia – ištikimybė savo sąžinei

B. Lukšėnaitė patvirtina, kad Toronte teisės srityje yra didžiulė konkurencija. Tačiau, advokatės manymu, jeigu ilgainiui atrandi savo nišą ir išlieki ištikimas savo sąžinei, visada atsiranda žmonių, kuriems tampi nepakeičiamas.

„Kai dirbau didelėse įmonėse, daugiausia dėmesio buvo sutelkta į metrikas, pelno skaičiavimą, pelningumą, nesvarbu, ar tas pelnas atėjo per sėkmingo darbo rezultatus, ar per jaunų advokatų nemigos naktis, ar klientui turint parduodi savo namus, kad galėtų tęsti bergždžią kovą teismuose, kurių nereta priežastis – kitų advokatų ankstesnės klaidos… Kai pradėjau savo verslą, pagrindiniu mano kelrodžiu tapo sąžiningumo sau jausmas, kuris padeda nuspręsti, kokį atlyginimą galiu priimti iš kliento ir kas apskritai gali būti mano klientas, – pasakoja pašnekovė. – Mano klientai sako, kad šis principas lemia mano unikalumą ir kad jie vien dėl jo nori mano paslaugų. Vadovavimasis tokiu principu yra tam tikras pranašumas, nes tikrai ne visi advokatai turi galimybę rinktis bylas, jei dirba įmonėse, kurios teisės paslaugas teikia tik kaip komercinę prekę.“

Pranašumu ji laiko ir unikalią savo, kaip teisininkės, imigrantės ir viską pradėjusios nuo nulio verslininkės, patirtį mokesčių teisės bei meno teisės srityje, taip pat lietuvių bei rusų kalbų mokėjimą.

Klestinti lietuvių bendruomenė

Birutę Toronte nuo vaikystės supo tautinė kultūra: ji savaitgaliais lankė lietuvišką mokyklėlę, dainavo lietuvių chore. Čia nuo seno klestėjo lietuvių bendruomenė. Pašnekovės akimis, per pastaruosius dvidešimt metų bendruomenė labai pasikeitė – anapus išėjo daug senosios kartos atstovų, ją papildė naujieji atvykėliai. Tačiau bendruomeninis gyvenimas liko aktyvus. Jame dalyvauja ir vaikai, ir suaugusieji, ir vyriausieji.

„Mūsų bendruomenė Toronto apylinkėse išties klesti – turime Lietuvių namus, kur vyksta įvairūs renginiai, chorų, muzikos, tautinių šokių, teatro, sporto, skautų, šaulių ir daug kitų organizacijų, klubų bei būrelių, – vardija B. Lukšėnaitė. – Turime du savo bankus – kredito kooperatyvus, dvi bažnyčias, senelių globos namus, net savo kapines – Anapilį, vieninteles lietuvių kapines Šiaurės Amerikoje. Turime savo muziejų, bibliotekų, šeštadieninę lietuvišką mokyklą, lietuvišką laikraštį „Tėviškės žiburiai“, lietuvių pensininkų daugiabutį namą „Vilnius“, lietuvišką barą „Lokys“… Daugumą šių organizacijų, įstaigų įkūrė senosios lietuvių imigrantų kartos.“

Tiki, kad pilietybė bus grąžinta

Prieš šių metų referendumą dėl Lietuvos pilietybės išsaugojimo, viešojoje erdvėje vyko įvairios diskusijos, savo nuomonę reiškė įtakingi šalies žmonės ir užsienio lietuvių atstovai. Savo, kaip teisininkės ir kaip lietuvės, poziciją viename straipsnyje interneto žiniasklaidoje išsakė ir B. Lukšėnaitė. Ji apžvelgė, kas pilietybės tema rašoma skirtingų laikotarpių Lietuvos Konstitucijose, įžvelgė spragų dabartiniame Pilietybės įstatyme ir ragino atsisakyti išeivių skirstymo į „blogus“ ir „gerus“ pagal tai, kada jie pasitraukė iš Lietuvos, laikydama tai diskriminacijos išraiška.  

Gegužę įvykusio referendumo rezultatus B. Lukšėnaitė linkusi vertinti gana pozityviai. „Referendume dalyvavę žmonės parodė Lietuvos palaikymą išeivijai. Žinoma, labai gaila, kad jame dalyvavo neužtenkamas procentas asmenų. Manau, kad šalies piliečiams nėra iki galo išaiškinta, kas yra žmogaus išmetimas iš jo tėvynės, ir kad tie, kurie referendume nedalyvavo, nėra asmeniškai su tuo klausimu susidūrę, todėl nelaiko to balsavimo vertu dalyku“, – nuomone dalijasi pašnekovė.

Ji atkreipė dėmesį, kad viešose diskusijose, kurios formuoja visuomenės nuomonę, atrodytų, dalyvauja tik tie, kurie turi teisę nuspręsti, kas bus ir kas nebus Lietuvos pilietis, ir dėl to negirdimas balsas tų, kurie dėl Pilietybės įstatymo prarado teisę grįžti į savo tėvynę. „Šių metų liepos mėnesį dalyvavau šeštajame Pasaulio lietuvių teisininkų kongrese. Jame taip pat buvo diskutuojama šiuo klausimu. Daug teisininkų, kitų komentatorių pabrėžė ir teigiamus, ir neigiamus teisės į pilietybę suvaržymo aspektus, bet kaip kalbėtojas nebuvo pakviestas nė vienas, kuris dėl įstatymo yra praradęs pilietybę. Atrodo, lyg šie žmonės jau būtų išmesti iš bendros diskusijos, nors, manau, reikėtų viešinti ir jų patirtį. Tikiu, kad po daugybės metų, kai šalyje dar sumažės gyventojų, lietuviai, ypač gimę Lietuvoje, bus kviečiami grįžti ir pilietybės teisė jiems bus grąžinta“, – prognozuoja B. Lukšėnaitė.

Domėjimasis Lietuva neblėsta

Nors tėvynėje negyvena daugiau nei du dešimtmečius, moteris iki šiol palaiko glaudų ryšį su čia likusiais draugais, giminėmis. Skaito lietuviškus laikraščius, klauso lietuviško radijo, o kai nespėja to padaryti, prašo mamos papasakoti, ką ši skaitė ar girdėjo apie Lietuvą. „Facebook’as“ taip pat padeda stebėti šalies gyvenimo raidą. „Man labai svarbu žinoti, kas vyksta tėvynėje, apie jos žmonių gyvenimą, problemas“, – pabrėžia pašnekovė. Į gimtinę ji grįžta kas kelerius metus, tačiau atsiradus galimybei laisviau derinti asmenines keliones su darbo grafiku žada joje lankytis dažniau.

Birutė sako labiausiai pasiilgstanti to, ko Lietuvoje nebegali rasti. „Labiausiai ilgiuosi vaikystės, nebaigtų žaisti kiemo žaidimų su kaimynystės vaikais. Tai buvo stebuklinga vaikystė, kai nebuvo pavojinga vieniems žaisti kieme, leistis į nuotykius, – leidžiasi į nostalgiškus prisiminimus. – Atvykus į Kanadą vaikystė tapo daug nuobodesnė.“

Ragina labiau vertinti savus

Nepaisydama nuoskaudos dėl Lietuvos migracijos departamento išvados, kad ji prarado Lietuvos pilietybę, B. Lukšėnaitė apie tėvynę kalba su meile. „Lietuva yra nuostabi šalis, mūsų gražioji žemė, kurią turime branginti ir puoselėti. Mūsų istorija tokia turtinga. Kaip suprantu, Lietuvoje mokiniai mokomi ne pilnutinės šalies istorijos, kad mūsų tautos skriaudų žinojimas jų nepažeistų. Nors tai kilnus tikslas, aš manau, jog žmonės turi gerai išmanyti savo krašto istoriją, kad galėtų išvengti milžiniškų istorinės reikšmės klaidų ateityje. Žinojimas yra pats didžiausias žmogaus turtas“, – pabrėžia pašnekovė.

„Kartais apmaudu matyti, kaip vertinamos svetimų šalių įžymybės, kaip norima būti panašiems į jas, o savi pavyzdingi žmonės užmirštami. Norėtųsi, kad tikrieji Lietuvos herojai būtų daugiau įvertinti ir neužmiršti“, – nuomonę išsako B. Lukšėnaitė.

Inga Nanartonytė

Nuotraukos iš B. Lukšėnaitės asmeninio archyvo

Komentarai

Jūsų el. pašto adresas nebus viešai skelbiamas. Privalomi laukai žymimi *

*

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.

Scroll To Top
%d bloggers like this: