Naujausioje Jungtinių Tautų (JT) „Pasaulio laimės ataskaitoje“ iš 157 vertintų pasaulio šalių Lietuva šiemet yra 60 vietoje. Pasirodo, kad lietuviai yra laimingesni nei latviai, estai ar vengrai, tačiau vis dar gerokai atsilieka nuo daugelio turtingesnių Europos šalių gyventojų. Kas lemia lietuvių laimės lygį ir ar įmanoma tą laimę nesunkiai padidinti?
JT analizavo ne tik laimės lygį, bet ir laimę ar jos nebuvimą paaiškinančias priežastis bei jų svarbą. Daugiausia įtakos beveik visose šalyse turi šalies ekonominis potencialas ir pajamos, matuojamos kaip BVP, tenkantis vienam gyventojui pagal perkamosios galios paritetą. Lietuva pagal šį rodiklį yra 42 vietoje pasaulyje, o būtent šis ekonominis veiksnys paaiškina daugiausia, beveik ketvirtadalį, laimės jausmo (ar jo nebuvimą).
Dėl laimingiausios pasaulio šalies statuso nuolat varžosi dvi valstybės – Danija ir Šveicarija. Nors šios valstybės yra turtingos ir tai tikrai netrukdo jaustis laimingiems, tyrimas rodo, kad visose pasaulio šalyse turtas ir pajamos gali paaiškinti tik mažiau nei trečdalį laimės jausmo.
Kiti du svarbiausi ir daugiausia įtakos žmogaus laimei turintys veiksniai – sveiko gyvenimo trukmė bei socialinė parama. Svarbu ne tik gyvenimo trukmė, bet ir tai, ar žmogus senyvo amžiaus sulaukia būdamas santykinai sveikas. Nors pagal šį rodiklį Lietuva viršija pasaulio vidurkį, tačiau nemažai atsilieka nuo pažangiausių pasaulio valstybių ir yra tik 62 vietoje.
Socialinės paramos rodiklis nustatomas ne vertinant valstybės socialinių pašalpų ir socialinių garantijų sistemą, o klausiant gyventojų, ar jie turi draugų arba giminaičių, kuriais visada galėtų pasikliauti atsidūrę bėdoje. Pagal šį rodiklį lietuviai yra 22 vietoje pasaulyje, lenkia Japoniją ir tik šiek tiek atsilieka nuo Švedijos. Tai rodo, kad Lietuvoje socialinė sanglauda nėra silpna.
Ne ką mažiau svarbu ne tik bendras laimės lygis, bet ir tai, kaip laimė yra pasiskirsčiusi šalyje, ar didelis atotrūkis tarp laimingiausių ir nelaimingiausių? Pagal šį rodiklį Lietuva yra 40 vietoje pasaulyje, lenkia visas kaimynines šalis ir tik per kelias vietas atsilieka nuo Vokietijos, Austrijos ir Prancūzijos. Tai rodo, kad net ir gana didelė pajamų nelygybė Lietuvoje nesukuria labai didelės laimės nelygybės.
Tai kurgi lietuvių nelaimingumo šaknys? Pagal tris kriterijus – laisvę kontroliuoti savo gyvenimą (135 vieta), korupcijos valdžioje ir versle suvokimą (151 vieta) bei dosnumą (156 vieta) – lietuviai atsilieka nuo absoliučios daugumos pasaulio gyventojų.
Sunku įvardyti priežastis, kodėl daugelis apklaustų lietuvių nesijaučia galintys visiškai kontroliuoti savo gyvenimo. Juk atkūrus nepriklausomybę per ketvirtį amžiaus lietuvių galimybės – nuo studijų krypties iki šalies, kurioje norime gyventi, atostogauti ar apsipirkinėti, pasirinkimo – pasikeitė iš esmės. Galbūt tokia savijauta bent iš dalies yra okupacijos, iš ne vienos kartos atėmusios nemažai galimybių, šleifas. Nereikėtų užmiršti, kad labai svarbūs ir lūkesčiai: kuo jie didesni, tuo lengviau nusivilti ir jaustis nelaimingam.
Pagal korupcijos valdžioje ir versle suvokimą Lietuva atsilieka nuo tokių valstybių kaip Gana, Tanzanija, Ukraina ar Rusija. Tačiau tai nereiškia, kad korupcija Lietuvoje didesnė nei šiose valstybėse. Toks rodiklis parodo, kad lietuviams labiau nei daugelio kitų šalių gyventojams korupcijos suvokimas sukuria neteisingumo ir nelaimingumo jausmą. Tai nėra blogai – nepasitenkinimas šiuo reiškiniu sudaro sąlygas greičiau jį pašalinti.
Piliečių dosnumas matuojamas užduodant klausimą: „Ar per pastarąjį mėnesį skyrėte pinigų labdarai?“ Tai, kad dalijimasis ir rūpinimasis kitais sukuria laimės jausmą, nėra naujiena. Tiesa, labdaringa veikla galima užsiimti ir tam neskiriant pinigų, todėl sunku patikėti, kad Lietuva užima tik 156 vietą iš 157 vertintų valstybių. Vis dėlto tai yra veikla, kuriai dėmesio negali būti per daug ir kurią pasitelkus be didelių pastangų galima pakelti nacionalinį ir individualų laimės lygį.
Visi bent iš dalies apklausomis grįsti tyrimai turi savo trūkumų, todėl ir šis JT tyrimas turbūt neatskleidė visų laimės veiksnių ir skirtumų tarp šalių. Vis dėlto giliausios lietuvių nelaimingumo šaknys yra aiškios. Sveikesnis gyvenimo būdas, daugiau laisvės, mažiau šešėlio ir korupcijos, daugiau dosnumo – ir Lietuva būtų tarp 20 laimingiausių pasaulio valstybių.
Žinoma, laimė yra labai subjektyvi: vieniems svarbiausia – absoliuti pasirinkimo laisvė, kitiems – saugumo jausmas, trečius labiausiai džiugina vaikai, dar kitus – tik pinigai. Tačiau sunku paneigti, kad valstybė, kurioje gyvena žmogus, nustato savirealizacijos ir laimės ribas. Lygybė prieš įstatymą, asmens teisių apsauga, švietimo, socialinės ir sveikatos apsaugos sistemos efektyvumas – tai tik keli iš daugybės veiksnių, kuriuos tobulinant galima kurti laimės inkubatorių. Lietuvoje vis dar aktualios ekonominės problemos, bet, didėjant ekonomikos išsivystymui ir augant gyventojų pajamoms, vis didesnį svorį įgauna pinigais nepamatuojami dalykai.
Nerijus Mačiulis, „Swedbanko“ Lietuvoje vyriausiasis ekonomistas