Pradinis / Kelionės / Keliaujame po Lietuvą: paslaptingoji Žemaitija

Keliaujame po Lietuvą: paslaptingoji Žemaitija

Norint pasisemti nepamirštamų įspūdžių, nebūtina pirkti skrydžio bilietų ir krautis didelių lagaminų – vasarą galime keliauti po žaliai pasipuošusią Lietuvą, kuri tikrai turi kuo nustebinti ir sužavėti.

Sostinės gyventojams ir visiems aukštaičiams, dzūkams bei suvalkiečiams pasakau iš anksto: šiandien trauksime tolokai – į Žemaitiją. Ir ne bet kur, o į pačią gilumą, kur galima aptikti visą būrį meškų, apžiūrėti, ko gero, vienintelę tundrą Lietuvoje ir nusifotografuoti prie didžiausio šalies akmens.   

Vietiniams žemaičiams bei klaipėdiečiams taip pat pravartu čia pasidairyti, kažin ar lėkdami į didmiestį buvote čia užsukę ir stabtelėję ilgėliau.

Platelių ežeras. Vytauto Kandroto nuotr.

2019-ieji – Žemaitijos metai

2019-ieji paskelbti Žemaitijos metais, ir neatsitiktinai. Pastarųjų metų renginiai šiame šalies regione dažnai siejami su 1413–1419 m. vykusiu Žemaitijos krikštu. Vietos žmonės ne iš karto priėmė naują religiją, pagoniškos šventės čia sumišo su katalikų kalendoriumi, alkakalniai ir piliakalniai tapo bažnyčių ir koplyčių vietomis, o senosios apeigos susipynė su katalikų kanonais. 600 metų istorijos rezultatas – Žemaitija mums padovanojo rūpintojėlį – liūdintį, susimąsčiusį Dievą, dažnai sėdintį su ašara akyje. Kaip nė vienas kitas Lietuvos regionas, Žemaitija nusagstyta kryžiais ir kryželiais, liaudies meistrų smulkiosios architektūros statiniais. 

Tačiau tikroji priežastis yra dar senesnė ir garbingesnė. 2019-aisiais minimos 800-osios metinės, kai pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose paminėtas Žemaitijos vardas (Ipatijaus kronikoje aprašant Haličo–Voluinės didžiųjų kunigaikščių ir Lietuvos taikos sutartį minimi ir du žemaičių kunigaikščiai Erdvilas (Gerdvilas) ir Vykintas). Štai čia atsiskleidžia Žemaitijos vaidmuo Europos istorijoje 1219–1422 m. laikotarpiu, 200 metų trukusi kova su Ordinu ginant savo žemę ir laisvę, indėlis į pergalę Saulės ir Durbės mūšiuose užtikrinant Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės stiprėjimą. Žemaitijos lemiama reikšmė Lietuvos ir Baltijos jūros rytinės pakrantės XIII–XIV a. valstybių formavimosi istorijoje Vokiečių ordinui vykdant kuršių ir prūsų genčių nukariavimus, taip pat apsaugant latvių ir estų žemes nuo prūsų likimo. Atsižvelgdamas į tai, Lietuvos Respublikos Seimas paskelbė šiuos metus Žemaitijos metais.

Plateliai. Vytauto Kandroto nuotr.

Plateliai

Traukiame į Žemaitijos nacionalinį parką. Kol Platelių ežeras dar snaudžia, laukdamas vasaros, galime pasivaikščioti po žiemos atgimstančio dvaro parko takais. Pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose Platelių dvaras paminėtas XV a. viduryje. Nuo XV a. Platelių valsčių valdė Kęsgailų giminė, ji iki 1534 m. visą valdą buvo perdavusi Žygimanto Senojo žmonai karalienei Bonai Sforcai. Plateliai atiteko jos sūnui Žygimantui Augustui ir tapo valstybine, arba karališkąja, valda. Vėliau valsčiaus valdytojai dažnai keitėsi. 1797 m. Rusijos caras Pavelas I dvarą ir jo apylinkes padovanojo prancūzų grafui Augustui Šuazeliui. Grafų Šuazelių giminė Platelius valdė iki Antrojo pasaulinio karo. 1940 m. dvaras nacionalizuotas, didelė jo meninių vertybių dalis pateko į Telšių „Alkos“ muziejų. Karo metais dvaro rūmai sudegė, išliko parkas, keli ūkiniai pastatai.

Platelių dvaro parke gausu išskirtinių gamtos paminklų. Raganos uosis – vienas storiausių (kamieno apimtis – 7,2 m) Lietuvos uosių. Apie šį medį yra išlikę keletas padavimų. Pasakojama, kad velnias suglaudęs kelis uosius ir jie suaugę į vieną kamieną. Pasak kito padavimo, moteris skarele aprišusi tris užburtus medžius, ant kurių nenutūpdavę paukščiai, medžiai suaugę, išlikusi ir skarelės mazgo žymė. Platelių liepos kamieno apimtis – 5,4 m. Spėjama, kad jos amžius galėtų siekti net 180 metų, nes parkas sodintas XIX a. pradžioje. Panašus ir buvusiame dvaro sode augančios vinkšnos amžius. Jos kamieno apimtis – 4,8 m, aukštis – apie 26 m. Dvaro parke mažiesiems turistams įrengtas apie 1 km ilgio pėsčiųjų takas „Giliuko ir Kaštoniuko kelionė Platelių dvaro parke“.

Platelių dvaro sodybos XIX a. arklidėje Žemaitijos nacionalinio parko direkcija eksponuoja Užgavėnių kaukių kolekciją. Tai pirmasis Užgavėnių muziejus Lietuvoje (įrengtas 2002 m.). Jame pristatoma ši tradicinė kalendorinė šventė, galima apžiūrėti daugiau negu 250 įvairių kaukių. Užgavėnės Žemaitijoje tebešvenčiamos pagal senąsias tradicijas. Pasak etnologo Liberto Klimkos, čia susipynę labai seni tikėjimai, susiję su žemės žadinimu naujam gyvybės ciklui. Užgavėnių šventėje būtinai pasirodydavo Ožys, Meška, Gervė, Gandras, Giltinė ir Daktaras. Mitologijos aiškintojai tvirtina, kad seniausios persirengėlių kaukės kilusios iš toteminių protėvių ar jų antgamtinių savybių garbinimo. Lašininio ir Kanapinio kova – tarsi senais prieškrikščioniškais laikais vykdavusių Meškos ir Briedžio varžytuvių atspindys. Meška simbolizuodavo žiemą, o Briedis – vasarą. Kiti Užgavėnių veikėjai – Čigonas, Vengras, Žydas, Elgeta – mitinėje sąmonėje simbolizuoja „svetimo“, „atėjūno iš anapus“ sąvoką.

Telšiai. Vytauto Kandroto nuotr.

Telšiai

Meška – Žemaitijos simbolis, tad nusikelkime į Telšius, kur „meškos“ gyvena didžiai gerbiamos. Pirmą kartą miesto vardas paminėtas 1450 m. XVII a. pabaigoje Telšiai buvo žinomi kaip Žemaičių kultūrinis ir politinis centras. 1791 m. Abiejų Tautų Respublikos valdovas Stanislovas Augustas Poniatovskis Telšiams suteikė laisvojo miesto teises ir herbą. XIX a. pabaigoje miestas pradėjo klestėti: jame veikė vaistinė, taupomoji kasa, teatras, kuriame 1908 m. surengtas pirmasis lietuviškas spektaklis-koncertas. Nepriklausomybės metais Telšiai tapo vienu žymiausių švietimo ir kultūros centrų. 1926 m. miestas buvo Telšių vyskupijos sostine. Sovietmetis nulėmė pramoninį jo vystymąsi.

Telšių senamiestis, kuriame išsaugotas autentiškas gatvių tinklas, aikštės planas, erdvinė struktūra, paskelbtas urbanistikos paminklu. Mieste daug pavienių kultūros paveldo objektais paskelbtų pastatų. Masčio ežero pakrantėje įrengta krantinė, skulptūrų parkas.

Insulos kalvos šlaite pastatyta „Didžioji Žemaičių siena“, kurioje įamžinti Žemaitijai svarbūs įvykiai. O Žemaitijos krikšto istoriją pasakoja Telšių katedros durys, ant kurių 2009 m. dailininkas Romualdas Inčirauskas sukūrė reljefus. Telšių Šv. Antano Paduviečio katedra stovi ant aukščiausios miesto kalvos – Insulos. Šventovę 1761–1791 m. pastatė vienuoliai bernardinai, šalia įkūrė ir vienuolyną. Bažnyčia – vėlyvojo baroko ir klasicizmo stiliaus, vienabokštė, stačiakampio plano. Iš kitų šventovių išsiskiria viduje sienas supančia galerija su originaliais meistrų Jurgio Mažeikos ir Tomo Podgaiskio pagamintais septyniais altoriais bei sakykla.

Beje, o kaip meškos? Telšiai – vienintelis Lietuvos miestas, kuriame gausu meškos atvaizdų. Šis gyvūnas – istorinio Žemaitijos herbo simbolis. Kiek jų Žemaitijos sostinėje yra? Kas žino! Turizmo informacijos centro duomenimis, 2018 metais Telšiuose buvo galima suskaičiuoti 47 įvairaus dydžio bei formos meškas – nuo keliasdešimt centimetrų iki beveik trijų metrų. Visos jos stovėjo miesto centre, vadinamajame laikrodžio bokšte. Bet kol atvyksite į šį miestą, gal kuriame nors skvere įsikurs dar viena „gauruotoji lepečkojė“.  

Šauklių tundra. Vytauto Kandroto nuotr.

Šauklių tundra

Mieste nemažai jaukių kavinukių, nakvynės vietų, tad Telšius galima pasilikti ir vakarui, kai kojos nebelaikys. O kol saulutė kaitina užsilikusią pusnį, pabūkime gamtoje. Iš Platelių būtų parankiau iš karto važiuoti į Salantus, o iš jų patraukti link Lietuvos akmenų sostinės – Mosėdžio. Kaip ne kaip, Žemaitija garsėja ir rieduliais. Dar neprivažiavus Mosėdžio, pasukti į dešinę pakvies rodyklė „Šauklių riedulynas“. Tai 82 ha ploto Šauklių geomorfologinis draustinis. Jis įkurtas siekiant išsaugoti Lietuvos poledynmečio tundrai artimą kraštovaizdį su 0,3–3 m skersmens rieduliais. Prieš 12–13 tūkst. metų, slenkant ledynams, šie rieduliai buvo atvilkti iš Skandinavijos ir Baltijos jūros dugno ir čia pasiliko. Draustinyje auga daugiau nei 120 augalų rūšių, vieni išskirtiniausių – net iki 6 m aukščio užaugę kadagiai. Čia gausi ir tetervinų populiacija. Apžiūrėti riedulyną-kadagyną galima keliaujant pažintiniu taku. 

Mosėdis. Vytauto Kandroto nuotr.

Mosėdžio miestelis

Mosėdis pirmą kartą paminėtas 1253 m. 1544 m. jis minimas kaip miestelis. 1703 m. Mosėdžiui buvo suteiktos turgaus, o vėliau ir prekymečių privilegijos. Tačiau labiausiai miestelio vardą išgarsino Vaclovas Intas – gydytojas, nuo 1957 m. vadovavęs Mosėdžio ligoninei. Tuo metu jis ir pradėjo rinkti akmenis iš visų Lietuvos kampelių. Šie unikalūs rieduliai buvo perkelti į Bartuvos upės slėnį, o 1979 m. įkurtas Respublikinis Vaclovo Into akmenų muziejus.

Apsilankę šiame muziejuje, po atviru dangumi išvysime stūksančius uolienų riedulius iš Skandinavijos, Baltijos jūros, Goglando salų dugno. Dabar jų – apie 200. Didžiausias riedulys sveria apie 50 tonų, mažiausias – vos porą gramų. Muziejus saugo ir pagonybės laikų aukurus – įdomiuosius dubenėtuosius akmenis. Prie Bartuvos upės užtvankos stovi 1975 m. restauruotas malūnas, kuriame irgi įkurta uolienų ekspozicija. Prie Bartuvos užtvankos, senojo malūno ir akmenų muziejaus prasideda Mosėdžio pažintinis pėsčiųjų takas. Jis driekiasi ir aplink miestelio tvenkinį, kuris keliautojus kviečia pailsėti pakrantėje įrengtoje poilsiavietėje, pasigėrėti atsiveriančiu Mosėdžio piliakalnio vaizdu. Šis piliakalnis, menantis I tūkstm., yra 10–11 m aukščio, turi ovalią aikštelę.

Mosėdis paskelbtas 2019 metų mažąja Lietuvos kultūros sostine, tad verta pasidomėti miestelyje vyksiančių renginių programa. Mažosios kultūros sostinės stengiasi kiek tik gali ir per joms skirtus metus surengia ne vieną dėmesio vertą renginį. Tikėtina, kad patekę į svetingą žemaičių glėbį čia užsimanysite pasilikti ir ilgiau.  


Barstyčių akmuo. Vytauto Kandroto nuotr.

Barstyčių akmuo

Kaipgi kelionė į Žemaitiją be jos pasididžiavimo – didžiausio Lietuvoje Barstyčių akmens. Mažiausiai žvyrkelio paragausite, jei patrauksite per Šates ir Vabalius į Barstyčius. Žymusis Lietuvos riedulys ilsisi už 3 km į šiaurę nuo Barstyčių esančios Puokės gyvenvietės pakraštyje. Sausame lauke gulintis laivo formos akmuo įrašytas į Lietuvos rekordų knygą ir paskelbtas geologiniu gamtos objektu. Akmens ilgis – 13,4 m, o aukštis – 3,6 m. Apie 680 tonų sveriantis riedulys 1958 m. buvo atkastas iš žemės, nes kyšojo tik maža jo dalis. Tyrėjų teigimu, šis prieš milijonus metų susiformavęs riedulys buvo ledyno atvilktas iš Skandinavijos.

Žemaičių Kalvarija

Iš Barstyčių traukiame į pietryčius ir už 12 km atsiduriame Žemaičių Kalvarijoje. Čia jau akivaizdžiai susipažinsime su 600 metų krikščionybės palikimu. Dabartinės Žemaičių Kalvarijos istorijos pradžia – 1253 m. Tuo metu Varduvos upelio santakoje su Pagardeniu (Cedronu) stovėjo kuršių pilis, o jos papėdėje buvo gyvenvietė, vadinama Gardais. XVI a. buvusios gynybinės pilies vietoje pastatyta Šv. Jono Krikštytojo koplyčia. 1637 m. į Gardus atvyko dominikonai. 1644 m. popiežius Urbonas VIII Kryžiaus kelio koplyčioms (kalvarijoms) suteikė visuotinius atlaidus. Šį stočių kelią įkūrė vyskupas Jurgis Tiškevičius. Jis gausiai lankomą maldininkų vietą pervadino Naująja Jeruzale, tačiau vardui neprigijus vėliau ji pradėta vadinti Žemaičių Kalvarija. Sovietiniais metais vienuolynas buvo uždarytas, bandyta sunaikinti ir Kryžiaus kelio koplyčias. 1964 m. antireliginiais sumetimais miestelis net pervadintas Varduva, vis dėlto atgimimo laikotarpiu sugrąžintas Žemaičių Kalvarijos pavadinimas. Dabartinė bažnyčia pradėta statyti 1780 m. ir užbaigta 1822 m., tačiau sudegė ir buvo atstatoma 1896–1902 m. 1988 m. popiežius Jonas Paulius II šiai šventovei suteikė bazilikos titulą. Žemaičių Kalvarijos bazilika garsėja stebuklingu laikomu Švč. Mergelės Marijos su Kūdikiu paveikslu. Jis 2006 m. buvo papuoštas popiežiaus Benedikto XVI pašventintomis karūnomis.

Kryžiaus kelias su medinėmis ir iš lauko akmenų sumūrytomis koplyčiomis driekiasi apie 5,5 km. Devyniolika kalvarijų koplyčių šalia bažnyčios buvo pastatytos XVII a. Pamažu įsitvirtino savitos kasmetinių atlaidų – Didžiosios Kalvarijos – tradicijos, giedojimo ir meldimosi apeigos. Kančios kelią sudaro dvi pagrindinės dalys: Kristaus suėmimo kelias ir Kryžiaus kelias. Abu keliai turi beveik po vienodą skaičių koplyčių ir jose įrengtų stočių (dvi stotys įrengtos ant piliakalnio). Viena įspūdingesnių – trečioji koplyčia, stačiakampio plano, su trišone apside ir bokštu. Ji stovi Šv. Jono (Alyvų) kalne. Kasmet liepos mėnesį per Didžiuosius Žemaičių Kalvarijos atlaidus koplyčias aplanko tūkstančiai maldininkų, giedamos jau 400 metų žinomos Kalnų giesmės. Nuo Alyvų kalno galite pasidairyti į plačią Žemaičių Kalvarijos miestelio panoramą su baltuojančia dominante – Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bazilika. 

Tiek visko per vieną dieną?

Jei viską suspėsite per vieną dieną – spaudžiu dešinę, esate „lengvai pamišę“ keliautojai, kaip ir šių eilučių autorius. O jei niekur neskubate, ramiai pernakvokite Telšiuose (kad ir „Meškos guolyje“) ir kitą dieną pratęskite pažintį su paslaptingąja Žemaitija. Jei pritrūktų daugiau lankytinų objektų, į rytus nuo Telšių atrasite Laukstėnų Žvėrinčių, Šatrijos kalną, Pavandenės dvarininkų Sakelių mauzoliejų, o kelionę galėsite užbaigti Varnių regioniniame parke.  

Vytautas Kandrotas 

Parengta pagal kelionių vadovą „Įdomiausios kelionės po Lietuvą“

Komentarai

Jūsų el. pašto adresas nebus viešai skelbiamas. Privalomi laukai žymimi *

*

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.

Scroll To Top
%d bloggers like this: