Pradinis / Kinas, muzika, TV / Krikščionybė ir sunkioji muzika. Kas jas sieja?

Krikščionybė ir sunkioji muzika. Kas jas sieja?

Krikščionybė ir vadinamoji metalo muzika – keistokas derinys, ar ne? Ne visiems. Pasirodo, krikščionybė ir sunkioji muzika turi nemažai ką bendra. 1993 m. Lietuvoje susikūrė grupė „Rock of Salvation“, vėliau ji persivadino „Quest“ vardu, o dabar gyvuoja pavadinimu „Quest Rising“. Vienas iš šios grupės narių – Vytauto Didžiojo universiteto Katalikų teologijos fakulteto dekanas Benas Ulevičius.

Krikščionybė ir sunkioji muzika. Ką jos turi bendra?

Abu dalykai yra neformalūs, plaukiantys prieš srovę. Krikščionybė iš pradžių buvo šokiruojantis dalykas, nesitaikstęs su visuomenėje nusistovėjusiomis normomis. Tuo pasižymi ir sunkioji muzika. Pamatę šios muzikos atstovus, žmonės reaguoja – reakcija gali būti labai teigiama arba visiškai neigiama. Vis dėlto abejingų nelieka.

Kas iš tiesų yra krikščioniškasis metalas?

Iš esmės tai yra tas pats metalas, tik skirtas kitai temai; vyrauja kitokia simbolika pasirodymų elementuose, tekstuose. Dažniausiai tuo užsiima muzikantai, tapę krikščionimis. Jie tiesiog negali nustygti, greta savo mėgstamos muzikos atradę religiją, todėl sujungia du mėgstamus dalykus. Štai taip atsiranda toks keistas reiškinys – krikščioniškasis metalas. Jis keistas ir krikščionims, ir sunkiosios muzikos atlikėjams… Aš paprastai sakau taip: „Stipriai žiniai – stipri muzika.“

Bet juk metalo muzikos atlikėjai dainuoja apie tamsiąją jėgą?..

Neformalūs žmonės, nebijantys mąstyti originaliai, dažnai atranda ir religinių temų. Pastebėjau, kad tokie žmonės dažnai renkasi būtent tas temas, kurios nėra populiarios. Pavyzdžiui, 9 dešimtmetyje tai buvo tamsios, mistinės, sakyčiau, net „helovininės“ temos. O šių dienų grupės dažniau renkasi gilias temas, nes visuomenė kelia vis mažiau intelektualių klausimų apie tikrovę.

Jei krikščionybe siekiama šokiruoti, laužyti standartus, ar būtų galima vadinti tai subkultūra?

Lietuvoje išties susidariusi gana dvilypė situacija. Viena vertus, esame įgiję krikščioniškas šaknis, visas mūsų paprotinis gyvenimas yra persmelktas krikščionybės ir mes ją praktikuojame iš pagarbos. Kita vertus, matyti labai didelis kartų lūžis. Jaunajai kartai netinka atsakymai, paremti tabu: to negalima, čia nežiūrėk, šito nedaryk… Manau, kad krikščionybė tampa vis labiau asmeninio pasirinkimo dalyku, taip ir turėtų būti. Iš tiesų priartėjome prie panašios situacijos, kokia buvo krikščionybės ištakose, kai krikščionys labai stipriai šokiravo romėnišką visuomenę: jie neišmesdavo mergaičių ar neįgaliųjų į gatvę, visus saugodavo ir jais rūpindavosi, taip pat nebijojo mirties, o tai anuomet buvo labai neįprasta, nes mirtis būdavo laikoma užkrečiamu dalyku. Krikščionys netgi būdavo laikomi išdavikais ir ateistais, nes nenaudojo dievų atvaizdų. Šiandien mes turime kitus stabus – daiktus. Bet kuri religija ar gilesnis filosofinis ieškojimas ištraukia žmogų iš šio rutininio rato ir grąžina prie gilesnių dalykų, skatina kelti klausimus ir ieškoti atsakymų į juos.

Tačiau sakoma, kad per daug mąstyti ir analizuoti yra negerai – neva žmogus taip susikuria papildomų problemų.

Labai svarbu, apie ką mąstoma, koks mąstymo kontekstas ir kokia žmogaus pasaulėžiūra. Daug mąstantis žmogus tikrai gali išsikraustyti iš proto, jei visa, ką jis savyje atranda, nėra labai šviesūs dalykai. Todėl daug svarbiau prieš pradedant mąstyti yra nurimti ir nustoti mąstyti. Jei analizuoti pradeda pernelyg į veiklą paniręs žmogus, jo mintys būna labai chaotiškos. Šiandien turbūt labiausiai mums trūksta gebėjimo nemąstyti – ramiai sustoti ir pabūti su savimi. Kai tai pasiekiama, vyksta tarsi savaimė minčių higiena, o tada jau galima pradėti mąstyti, analizuoti.

Kodėl žmogui reikia tikėjimo, kad egzistuoja aukštesnė jėga, tikrovė?

Priežastis labai paprasta – nepakenčiama gyventi gyvenimo, kuriame nėra prasmės. Jei gyvenimo prasmę susikuriame patys, tai jaučiame, kad ta prasmė yra tokia pat laikina, kokie laikini esame mes. Mes nujaučiame, kad esama aukštesnės prasmės. Jei mes tai jaučiame, savaime pradedame tos aukštesnės prasmės ieškoti. Jei aukštesnės tikrovės nebūtų, prasmę tikrai būtų sunku surasti. Viena vertus, mes esame gyvūnai, kita vertus, esame kamuojami nuojautos, jog yra kažkas daugiau. Žmogus yra labai mįslinga ir slėpininga būtybė, tad manau, jog religija yra labai natūrali žmogaus veikla.

Kalbino Radvilė Lipskytė
Nuotraukos iš VDU archyvo

Komentarai

Jūsų el. pašto adresas nebus viešai skelbiamas. Privalomi laukai žymimi *

*

Scroll To Top