Tai, kad lietuvių kalba yra labai sunki, – mitas, kurį mes patys ir sukūrėme, įsitikinusi VDU Švietimo akademijos Tarptautinių ryšių grupės bei Lietuvių kalbos ir kultūros centro vadovė Vilma Vilkaitė-Leonavičienė. Moters darbo patirtis tai įrodo – ji išmoko mūsų kalbos studentus iš įvairiausių pasaulio kampelių. Jos buvę mokiniai ne tik puikiai kalba lietuviškai, bet ir vertėjauja, moko kitus lietuvių kalbos, steigia savose šalyse Lietuvių kalbos ir kultūros centrus, pamilę Lietuvą, kuria su ja susijusius verslus.
Vilma, vadovaujate Lietuvių kalbos ir kultūros centrui, daug metų mokote į mūsų šalį atvykusius užsieniečius lietuvių kalbos. Pradėkime nuo pradžių: kodėl nusprendėte pasirinkti lituanistiką?
Mano vaikystės svajonė buvo užaugti, pažinti pasaulį, kaip ir visų vaikų. Pasirinkau lituanistiką, nes tėvai paprašė. Tokia klasikinė situacija. Gal ir nebūčiau paklususi, jeigu ne pačios noras. Tai buvo šylančio sovietmečio laikai – tėvai iš garsios partizanų šeimos, kaip ir daugelis praradusių, kovojusių, ištremtų, svajojusių apie Lietuvą, slapčiomis besiklausiusių „Amerikos balso“… Šaliai reikėjo savų lietuvių mokytojų, savų žodžio kūrėjų. Taip ir nutiko. Patikėjau, kad reikia gelbėti Lietuvą.
Kadangi turite ilgametę darbo su užsienio studentais patirtį, papasakokite, kas sudėtingiausia kitataučiams mokantis mūsų kalbos. Kokie jų motyvai?
Sudėtingas klausimas. Kiekvienam savaip. Atvykę studentai turi skirtingą kalbų mokymosi patirtį, savą tapatybę, kultūrą. Apibendrindama tai, ką pastebėjau per aštuoniolika šio darbo metų, išskirčiau tris grupes, tris lietuvių kalbos mokymosi kelius. Pirmasis – lengvasis, tokiu keliu eina didelę patirtį turintys besimokantieji. Jie aiškiai žino, kodėl nori mokytis lietuvių kalbos. Tai susiję su mokslu, moksliniais tyrimais. Jie arba rašo magistro darbus, arba dirba filologinį darbą, arba tiesiog yra humanitarai, politologai, tarptautinių ryšių studijų specialistai, kuriems reikia lietuvių kalbos. Jie nori mus pažinti iš arčiau, sužinoti, kas yra Lietuva. Taip pat gali būti, jog su mūsų šalimi susijęs jų darbas.
Kiti pradeda mokytis lietuvių kalbos vedami stiprios motyvacijos. Tai grupė studentų, turinčių arba ieškančių lietuviškų šaknų. Tokių vis daugėja. Jie ieško savo tapatybės, o tapatybei trūksta kalbos. Tai labai jautrios ir gražios istorijos. Į Lietuvą ieškoti savo šaknų atvažiuoja ir studentai iš Sibiro, kurių seneliai buvo ištremti, taip pat studentai iš Argentinos, Kolumbijos ir kitų pasaulio kampelių. Įdomios jų istorijos, klausant jų atsiveria gelmės. Nuo šių žmonių užsikreti pozityvumu. Būna jautru, kai jie čia atranda savo giminaičių, su kuriais negali susikalbėti, nes ką tik atvyko, o giminaičiai kalba tik lietuviškai. Tada mentoriai važiuoja į kaimus, vertėjauja, susipažįsta.
Dar viena grupė, kuri yra bene pati įdomiausia, – ieškotojai. Tai į Lietuvą užklydę žmonės, kurie su mūsų šalimi neturi nieko bendra. Ją atsitiktinai pamatė žemėlapyje ir nutarė atvažiuoti. Bene įdomiausia, jog nemažai studentų vėliau „suserga“ Lietuva, į ją sugrįžta, o savo šalyse garsina ir mūsų kraštą, ir jo kalbą. Tai žmonės, ieškantys naujų iššūkių arba susidomėję posovietine šalimi, kurioje skamba viena seniausių iš išlikusių indoeuropiečių kalbų. Juos aš vadinu stipriausiais ambasadoriais ir labai jais didžiuojuosi. Suprantu tuos, kurie turi lietuviškų šaknų ar mokslinį interesą, bet šie užsikrėtėliai yra ypatingi. Kiti net nežino, kodėl atvyko.
Lietuvių kalbą dėstote ne tik Lietuvoje – mokyti jos vykstate ir į tolimas šalis. Ar užsienyje atsiranda daug norinčių mokytis mūsų kalbos?
Lietuvių kalbos ir kultūros vasaros kursus dabar jau Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademijos Lietuvių kalbos ir kultūros centre organizuojame nuo 2005-ųjų. Šiais laikais, kai susiformavusi nuomonė, kad emigracija vyksta tik viena kryptimi – iš Lietuvos, – kad tik lietuviai mokosi svetimų kalbų, svetimų papročių, svetimose šalyse, galime pasigirti, kad vyksta ir priešingi procesai. Kasmet į universitetą atvyksta būrys studentų iš įvairių šalių. Pas mus mokėsi ir pasiekė įvairų lietuvių kalbos mokėjimo lygį daugiau kaip trys tūkstančiai studentų iš daugiau nei trisdešimt pasaulio šalių.
Man pasisekė – esu subūrusi nuostabų dėstytojų, administratorių, mentorių būrį, kuris išties gali didžiuotis darbo rezultatais.
Taigi, kiekvienais metais daugybė mokytis kalbos atvykstančių studentų vykdo ambasadorių misiją – kaskart pristatydami mūsų kraštą, skleisdami lietuvišką žodį, užmegzdami naujus kontaktus – artimus, draugiškus, dalykinius, papildančius Lietuvos užsienio politiką. Jauni, energingi, kupini idėjų studentai, grįžę į savo institucijas, skleidžia žinią apie mūsų šalį, pakviečia į ją draugus, gimines, šeimas, kuria bendrus verslus, stiprina tarpkultūrinius ryšius.
Šiek tiek papasakokite apie savo darbo metodus. Kaip dažniausiai dirbate su kitakalbiais studentais, kokie metodai, Jūsų manymu, efektyviausi?
Pirmiausia stengiuosi sukurti bendradarbiavimo atmosferą, kurioje besimokantieji vieni kitus suprastų, pažintų. Manau, kad tokia veikla daro pasaulį saugesnį ir tolerantiškesnį. Kiek daug vieni apie kitus mes nežinome… Dalyvaudami kursuose ir studijuodami drauge, besimokydami kalbos (kaip vienos iš intelektualiausių veiklų), mes turime galimybę priartėti vieni prie kitų. Sulaužyti stereotipus apie kultūras, religijas, išmokti gerbti.
Taikome įvairius metodus: ir nusistovėjusius, ir komunikacinius, ir neformalius, inovatyvius. Kuriame autentiškas situacijas – mokome užsisakyti picą, siunčiame į turgų apsipirkti, daug dainuojame, šokame, lipdome, keliaujame. Svarbu ne tik klasėje sėdėti, bet ir pamatyti, išgirsti, užuosti, paliesti. Kad išvažiuodami studentai žinotų, kaip kvepia Lietuva, koks jos skonis, kas mums skauda ir kodėl mes juokiamės ar tylime.
Esate daug keliavusi po pasaulį, taigi pažinote įvairių kultūrų, tradicijų, žmonių… Kuri šalis paliko didžiausią įspūdį? Kuo ji Jus nustebino, kas labiausiai įsiminė?
Labai daug galėčiau papasakoti apie keliones, kultūras ir žmones – nuo Centrinės Amerikos lietuvių bendruomenės iki Kazachstano. Man sekasi sutikti puikių žmonių, kurie mane augina, moko. Sunku pasakyti, kas galėtų stebinti. Dažniausiai tai patirtis. Šiuo požiūriu įsimintiniausios kelionės buvo į Centrinę Ameriką, Zanzibarą. Bet didžiausią kultūrinį pėdsaką paliko trys kelionės per dvidešimt dienų, kurios buvo prieš dvejus metus. Pirmiausia vykau į Ukrainą, Černivcių universitetą, Lietuvių kalbos ir kultūros centrą. Žavėjo ypatingas svetingumas, nuolatinė ukrainiečių globa, ryškios spalvos, kultūra, maistas. Grįžusi po savaitės vizito jau kitą dieną iškeliavau šešioms dienoms į Suomiją, į Helsinkio universitetą. Įsiminė romus ir dalykiškas suomių bendravimas, santūrumas, ypatingas humoro jausmas, daug pauzių, tylos, erdvės. Tik grįžusi išvykau šešioms dienoms į kitą Lietuvių kalbos ir kultūros centrą Gruzijoje, Tbilisyje. Čia pasitiko daug spalvų, kvapų, kalba, dainos, triukšmas, emocijos, vaišingumas. Trys šalys, trys kultūros. Visur vykau mokyti lietuvių kalbos, vis patekdavau į kitą pasaulį. Tokios patirtys ypatingos. Tai unikalu ir labai vertinga.
Jūs ne tik lietuvių kalbos dėstytoja, bet ir „Erasmus+“ ambasadorė Lietuvoje. Kokiomis veiklomis užsiima ambasadoriai?
Ambasadoriaus titulas – kartu ir nominacija, ir diplomatinis laipsnis – suteikia teisę, drauge ir įpareigoja skleisti, populiarinti „Erasmus“ programos idėjas. Nuo 2005 metų – dalyvavimo programoje pradžios – atliktas didžiulis darbas, sukaupta daug patirties, o svarbiausia – mokyta lietuvių kalbos ir pristatyta mūsų šalies kultūra, istorija, sociokultūrinis kontekstas studentams daugiau nei iš trisdešimt šalių.
Kiekvieno jauno žmogaus tapatybę stiprina kultūra. „Erasmus“ programa padeda auginti naujos kartos kultūringą europietį – visiems labai naudinga pabūti kitose ES šalyse, pajausti kitokią kultūrą, kalbą, papročius, vengiant nepagrįsto populizmo ir atsainaus svetingumo.
Kokius santykius pavyksta sukurti su studentais? Galbūt palaikote ryšius ir po kursų?
Per tiek metų sukūrėme didžiulę bendruomenę – socialinių tinklų puslapiuose, įvairias grupes… Kasmet kas mėnesį, kartais kas savaitę kuris nors iš mūsų buvusių studentų aplanko, kalbina, domisi. Visi, kartą priartėję prie lietuvių kalbos ir kultūros, kažkokiu būdu tampa priklausomi. Kadangi aš tas jungiklis, tai tenka ir bendrauti. Tai tarsi tinklas, pasklidęs po visą pasaulį. Labai dažnai studentai grįžta per kursus, dalijasi patirtimi su naujais studentais, mentoriauja. Džiaugiuosi šia didžiule, gyva, pulsuojančia bendruomene.
Kokie yra studentai, kuriuos mokote? Galbūt pastebėjote tam tikrų skirtumų tarp lietuvių ir kitataučių?
Studentai atvyksta įvairiausi: nuo septyniolikos iki septyniasdešimt devynerių metų, vyrai, moterys, merginos, vaikinai, įvairiausių patirčių, tapatybių. Manau, kad juos visus vienija pažinimo jausmas. Skirtumų yra labai daug, ir tai gerai. Nuostabiausia, kai kursuose susirenka aštuoniasdešimt studentų iš penkiolikos–trisdešimt šalių. Tada ateina lietuviai mentoriai ir įvyksta kultūrinė puota – dingsta politiniai, rasiniai skirtumai – susiformuoja naujas darinys. Tokia uždara ir kartu atvira grupė, kurianti savitą atmosferą, vienijama lietuvių kalbos.
Pastaruosius metus pastebiu unikalią tendenciją, kurią ketinu tyrinėti, pagrįsti moksliškai: studentus laisvina lietuvių kalba arba kalbos mokymo(si) procesas. Tai tarsi psichoterapinis psicholingvistinis kursas, lemiantis asmenybės raidą, pokyčius, atradimus, išsilaisvinimą iš baimių.
Mokote lietuvių kalbos studentus iš įvairiausių pasaulio kampelių, dalijatės savo žiniomis… Ką šis darbas duoda Jums?
Šis darbas mane augina. Tarytum nejučiomis tampu pasaulio žmogumi, išėjusi už gimtojo Gražučių kaimo ribos. Studentai mane moko, ugdo. Po kiekvienų kursų apmąstau, ką ne taip padariau, padarėme, kas pavyko. Kartais nutinka, kad nepastebiu subtilių kultūrinių niuansų. Praeitais metais turėjau didelę grupę iš Kinijos. Tarytum viskas pavyko, bet kažko iki galo nesupratau ir praleidau grupės hierarchinius ryšius. Todėl pajutau, kad nevisiškai supratau juos, ir tai buvo nauja pamoka man. Turi nepraleisti daug dalykų, kai tokia grupė iš tiek šalių: vegetarai, veganai, religiniai skirtumai, seksualinės orientacijos, tautų istorijos, kaimynystės, etika, estetika, asmenybės…
Pasidalykite labiausiai įsiminusiomis istorijomis. Galbūt buvo neįprastų arba juoką keliančių situacijų?
Šiame darbe juoko daug. Dėl žodyno, fonetikos, kultūrinių skirtumų. Ir daug rimtų, gilių dalykų. Daug jautrių istorijų. Per kursus susikuria naujos šeimos, užsimezga stiprios draugystės. Aya iš Japonijos prieš trejus metus į Lietuvą atvyko atsitiktinai. Per šį laikotarpį ji pasiekė B2 kalbėjimo lygį. Japonijoje pati savo lėšomis įkūrė lietuvių kalbos ir kultūros centrą, ten moko japonus mūsų kalbos, verčia vaikiškas knygas iš lietuvių kalbos į japonų kalbą. Istorija tęsiasi. Juraj iš Slovakijos atklydo į mūsų šalį prieš dvylika metų. Dabar savo šalyje kuria Slovakijos ir Lietuvos verslo draugiją, puikiai kalba lietuviškai. Daug istorijų, labai individualių ir ypatingų, vertų atskirų interviu ir pasakojimų. Mehmet iš Turkijos, Solene iš Prancūzijos, Diego iš Peru, Austin iš Kanados, Minyela iš Kolumbijos, Jakub ir Aleksandra iš Lenkijos… Visų jų istorijos – apie meilę lietuvių kalbai, vienų kitiems, pasauliui.
Kaip manote, kuo mūsų kalba unikali? Ką ji reiškia Jums?
Tai, kad lietuvių kalba yra labai sunki, yra dar vienas mitas, kurį mes patys ir sukūrėme. Ir dėl to aš neprieštarauju, nors lietuvių kalbos nėra sunkiausių arba nykstančių kalbų sąraše. Taip, ji sunki, nes yra galūninė. Bet tokių kalbų yra daug. Mūsų kalba yra lyriška, dainuojamoji – ištaras ir prataras susiliejantis, ji unikali dėl savo nuostabios fonetikos ir kirčiavimo sistemos. Ji artima sanskritui – dievų kalbai.
Labai myliu kalbą, mėgaujuosi žodžiu, stiliais, didžiuojuosi, kad lietuvių kalba man yra gimtoji, jaučiuosi su ja saugi – moku, mokau ir mokausi.
Ar galėtumėte įsivaizduoti savo gyvenimą be mokymo? Kaip manote, kurioje srityje dar galėtumėte atrasti savo kelią?
Jeigu nemokyčiau, tai būčiau gydytoja. Būtinai. Tokia buvo vaikystės svajonė. Tai turėtų būti darbas, kuris padeda, gelbėja, leidžia man priartėti prie žmogaus ir jį pažinti, drauge pažįstant save. Išmokau per šiuos metus vertinti tikrus santykius. Nesvarbu, kokia kultūra, religija, visus mus veikia tie patys esminiai dalykai – teisingumas, atvirumas, dorumas, nuoširdumas. Ir sėkmė čia nėra labai svarbi – svarbu procesas. Man patiktų dirbti komandinį darbą artimoje aplinkoje su besikeičiančiais žmonėmis.
Diana Stankevičienė
Martyno Musteikio nuotr.