Pradinis / Knygos / Vaikų knygų autorė Neringa Vaitkutė: „Rašau tokias knygas, kokias pati skaityčiau su malonumu“

Vaikų knygų autorė Neringa Vaitkutė: „Rašau tokias knygas, kokias pati skaityčiau su malonumu“

1 (8)Rašytoja Neringa Vaitkutė jau gerai pažįstama vaikams ir fantastiką mėgstantiems suaugusiesiems. Pirmoji jos knyga – „Vaivorykščių arkos“ – pasirodė prieš beveik trejus metus ir tuoj pat atkreipė skaitytojų ir kritikų dėmesį. Autorė, šia knyga pradėjusi fantastinių romanų seriją vaikams, gavo apdovanojimą už reikšmingiausią 2013 m. debiutą, tai padrąsino rašytoją kurti toliau. Netrukus „Vaivorykščių arkos“ susilaukė tęsinio – knygos „Titnago plunksna“, kuri pretendavo tapti Metų paauglių knyga.

Šį kartą pristatome Neringos Vaitkutės knygą „Tamsa, kuri prabudo“. Ji skirta kiek vyresniems skaitytojams ir pradeda naują seriją paaugliams. Su rašytoja kalbamės apie šią knygą ir ją pačią.

Apie ką Jūsų knyga „Tamsa, kuri prabudo“, kas ja norėta pasakyti?

Tai knyga apie mergaitę, patekusią į keistas aplinkybes. Vienišas vaikas (kuris nėra tik vaikas) papuola į neįprastą pasaulį, kurį turi priimti su visais jo dėsniais ir taisyklėmis. Tai knyga apie draugystę, bandymus susitaikyti su savimi ir, žinoma, nuotykius, kuriuos tenka patirti. Bei apie tamsiąją žmogaus asmenybės pusę, kurią reikia prisijaukinti.

Kokiems skaitytojams skirta ši knyga?

Labai dažnai girdžiu pareiškimų, kad fantastikos knygos yra nerimtos. Tarsi rimtų problemų neįmanoma gvildenti, jei siužetas ir aplinka yra netradicinė. Manau, šią knygą su malonumu skaitys ir tie, kam patinka sudėtingi žmonių tarpusavio santykiai, ir tie, kam patinka nuotykiai, paslaptys bei sąmokslo teorijos.

Tiesa, knygos viršelis ir puslapiai atrodo labai paslaptingi, ar esate patenkinta jau išleistos knygos apipavidalinimu?

Taip, labai.

Kuo ši knyga skiriasi nuo „Vaivorykščių arkų“, „Titnago plunksnos“ serijos?

Visų pirma skiriasi kalbėjimo maniera. Istorija yra pasakojama pirmojo asmens lūpomis. Mažiau stebuklų – daugiau emocijų. Be to, čia pagrindiniai herojai – žmonės (ar atrodo kaip žmonės) su visomis savo silpnybėmis ir stiprybėmis.

Knyga skirta vyresniems, bet ar pats kūrybos procesas keitėsi rašant šią knygą ir kiek laiko ją kūrėte?

Kūrybos procesas nepasikeitė, jis vis dar toks pat įtraukiantis ir smagus. Rankraštį rašiau lygiai tiek pat, kiek ir tris pirmuosius, – maždaug pusę metų su pertraukomis.

Ar šia knyga pradėjote naują seriją vyresniems?

Taip. Dabar pačiai įdomu, kur aš vėl įsipainiojau.

Knygoje rašote: „Pasaulis ne toks, kokį įpratau matyti.“ Koks tas pasaulis knygoje ir koks – gyvenime?

Mano pasaulis įprastas, net šiek tiek nykus. Čia aš kaip koks šimtarankis induistų dievas – viena ranka plaunu indus, kita skutu bulves vakarienei. Tikrasis mano pasaulis dažniausiai apribotas trisdešimt penkiomis buto sienomis ir pralekia pro mane, kai važiuoju traukiniu ar autobusu. Tikrajame mano pasaulyje labai daug meilės, o stebuklus tenka susikurti pačiai. Ir vienaragiai tik prekybos centre, ant lentynos. O pagrindinis skirtumas… čia neįmanoma paspausti „Delete“ ir ištrinti nenusisekusio skyriaus.

Ar jau pažįstate knygų skaitytojus? Kokie jie šiandien? Ar mokytojo darbas padeda geriau suprasti vaikus, jų poreikius?

Žinoma, mokytojo darbas padeda geriau suprasti vaikus, tačiau rašydama aš apie tai negalvoju. Šiandien skaitytojai reiklesni, juk gali skaityti pačias įvairiausias knygas, pasirinkimas išties milžiniškas. Liūdina tik tai, kad skaitančių vaikų vis mažiau. Nors man pasisekė – dirbdama mokykloje galiu palaikyti artimesnius ryšius su skaitančiais vaikais. Dažnai skolinuosi iš jų knygų, kurių nesu skaičiusi, o paskui galime bent trumpai tas knygas aptarti.

Nutarėte rašyti vaikams. Kodėl ne suaugusiesiems? Jei knygos linksta į vyresniųjų paauglių pusę, gal ateityje turite minčių ir knygai suaugusiesiems?

Visų pirma rašyti nusprendžiau pati sau. Taip, kad galėčiau kiekvieną dieną patirti kūrybos džiaugsmą. Lapas po lapo, eilutė po eilutės… buvo parašyta pirmoji knyga. Rašiau tokią knygą, kokią pati skaityčiau su malonumu. Kodėl vaikams? Nes tai neapsakomai smagu. Galiu duoti valią neramiai vaizduotei, paminti fizikos dėsnius ir susikurti tokią realybę, kuri man atrodo priimtina.

Ar Jūsų mokiniai skaito Jūsų knygas?

Yra skaitančių, tokių, kurie laukia naujų knygų. Sako, kad įdomu. Kitus gąsdina knygų apimtis.

Ar savo vaikams skaitote savo knygas? Kaip jie reaguoja, kad jų mama – rašytoja?

Mano vaikai dar spirgai – dukrai septyneri, sūnui šešeri metai. Savo knygų neskaitau jiems – dukra jau skaito pati, tikiuosi, įniks į knygas taip, kaip aš vaikystėje. O kad mama rašytoja, jie dar nesuvokia. Pradėjau rašyti, kai jie buvo visai maži, tad tas mano sėdėjimas prie kompiuterio ir visi kiti rašančio žmogaus gyvenimo ypatumai – tiesiog kasdienybė. Savo vaikams aš paprasta mama, lygiai tokia pat, kaip ir visos mamos.

Jei grįžtumėte į vaikystę ir kas paklaustų, kuo būsi užaugusi, gal rinktumėtės rašytojo profesiją?

Kad rašytoja ne profesija. Tai – gyvenimo būdas. Rinkčiausi tokį gyvenimo būdą, nors dabar jau žinau, ką tai reiškia. Sunku rinktis kitaip, kai galvoje viena per kitą grūdasi dar nepasakotos istorijos.

Kaip gyvenime atsirado biologija ir rašymas, ir kaip visa tai derinate?

Studijuoti biologiją norėjau nuo aštuntos klasės, taigi nebuvo jokių svarstymų, ką rinksiuosi baigusi mokyklą. Įtakos tam turėjo mano beprotiškas smalsumas, poreikis sužinoti, kaip viskas veikia. Nebijojau jokių gyvūnų, kraujas ir organizmų vidaus sandara nekėlė nei pasišlykštėjimo, nei baimės.

Rašyti taip pat pradėjau dar vaikystėje, kiek pamenu, visad kažką kurpdavau – tai eilėraščius, tai dienoraščius. Kartais tiesiog rašydavau istorijas. Suderinti rašymą ir biologiją nėra taip sunku (nors ir skamba absurdiškai) – lengviau kurti pasaulius, kai žinai tam tikrus gyvosios gamtos dėsnius.

Ką palinkėtumėte skaitytojams?

Norėčiau palinkėti smagių švenčių, nubarstytų lengvu puriu sniegu, artimųjų šilumos ir džiugesio. Ir dar norėčiau, kad tas džiugesys neišsisklaidytų, nesutirptų. Linkiu neštis jį per pūgą, gruodą ir šaltį, per atlydžių ir lietaus pilkumą, skaisčiai žėrintį lyg mažą šildančią liepsnelę, kuri niekada neišblės.

Trumpai apie knygą „Tamsa, kuri prabudo“:

Jorė Amarilė visad stengėsi manyti, jog yra paprasta paauglė, o jųdviejų su mama gyvenimas – visiškai normalus. Tai kas, kad ji niekada nesirgo. Kad jaučiasi svetima, kad ir kur atsidurtų. Tai kas, kad nuolat reikia paskubomis nakčia kraustytis vis į kitą miestelį, lyg kažkas vytųsi. O gal iš tiesų yra nuo ko slapstytis? Vieną dieną ima dėtis neįtikėtini dalykai ir Jorė Amarilė atsiduria keistame senoviniame pasaulyje, kur šalia žmonių gyvena šiurpūs ir įstabūs padarai. Kur, pasirodo, visuomet buvo jos namai. Bet nuo šiol slapstytis teks dar daugiau – niekas neturi sužinoti, kas Jorė yra iš tikrųjų. Tačiau pirmiausia tiesą apie save turi išsiaiškinti ji pati…

http://www.niekorimto.lt/knygos/tamsa-kuri-prabudo_2286

Komentarai

Jūsų el. pašto adresas nebus viešai skelbiamas. Privalomi laukai žymimi *

*

Scroll To Top