Pradinis / Laikas Sau / Kodėl sunku būti tolerantiškiems?

Kodėl sunku būti tolerantiškiems?

3050954949_b1aeb7f427Kiekvienas esame patyręs nekantrumo ir dirglumo būseną, kai kiti erzina, kai nenurimstame, pykstame, ieškome priekabių. Visi turime Achilo kulną, tai yra silpną vietą: tam tikromis situacijomis nesusivaldome, tampame netolerantiški ir pan. Kiekvienam savo: vienas susijaudina, kai susiduria su melu, kitas – kai skriaudžiamas silpnesnis, kitas dėl dar kitų priežasčių pasikeičia ir tampa neatpažįstamai nemalonus.

Nepakantumo gniaužtuose

Žmonės netobuli, ir tai normalu.
Pakalbėkime apie nepakantumą išsamiau.
Nepakantumas – tai negebėjimas priimti kitokios nuomonės, kitokių jausmų, kitokių įsitikinimų ir vertybių. Kartu tai – noras, kad kiti jaustų, galvotų ir elgtųsi taip, kaip mes pageidaujame.
Nepakantumas būna kuo įvairiausias: tautinis, religinis, rasinis, kultūrinis, socialinis, amžiaus skirtumų nepakantumas ir pan.

Nepakantumo išraiškos

Viena iš nepakantumo formų yra kategoriškumas, pasireiškiantis kategoriškais vertinamaisiais samprotavimais, etikečių klijavimu, sarkazmu, ironija, dažnai vartojamais tokiais žodžiais, kaip: „niekada“, „visada“, „viskas“, „siaubas“, „neįmanoma“ ir kt.

Psichoterapijos praktikoje dažnai susiduriame su nepakantumu sau („aš kaltas“, „aš kvailys“, „aš vėl…“). Nepakantumas sau ir nepakantumas kitiems susiję kaip du lazdos galai. Paprastai nepakantumo kitiems priežastis yra nepasitenkinimas savimi.

Nepakantumo požymiai:

  • emociniai (dirglumas, suirzimas, pyktis, priešiškumas, nerimas ir kt.),
  • elgesio (pamokymai, protesto akcijos, gandai, bausmės ir kt.),
  • mąstymo (stereotipai, vertinimas, lyginimas, smerkimas ir kt.).

Nepakantumas stipriai gadina gyvenimo kokybę. Visų pirma dėl to, kad pats jauti diskomfortą ir atrodo, jog dėl to kalti kiti. Taip tampi priklausomesnis nuo kitų. Piktiniesi, stengiesi tuos kitus pakeisti („atvesti į protą“). Jie , žiūrėk, nepaklūsta, tada dar labiau pyksti ir taip įsisuka užburtas ratas.
Dirglumas kaupiasi. Dėl to nėra lengva jo išvengti. Suirzimo įtampa pasilieka, jei jausmai buvo užslopinti. Pamažu pasiekiamas toks įtampos lygis, kad žmogus nepajėgia susivaldyti ir pradeda piktintis dėl menkiausių priežasčių.
Nepakantumas – didelė asmenybės problema. Neapsigaukime manydami, kad ramus žmogus visada tolerantiškas. Galima mielai šypsotis, o viduje sprogti iš įtūžio. Galima susitvardyti, jausmų neparodyti, bet nepasitenkinimas verda viduje. Jei susivaldome, apsaugome kitus, bet sau vis tiek kenkiame, nes slopinamos neigiamos emocijos sukelia įvairius negalavimus.

Nepakantumo priežastys

Nepakantumo priežastys labai įvairios:

  • fiziologinės: hormoniniai pakitimai, skydliaukės ar virškinimo sutrikimai, menstruacinis sindromas, augliai, fizinės traumos ir kiti sutrikimai;
  • psichologinės: pervargimas, nemiga, stresas, nerimas, depresija, psichikos sutrikimai, asmenybės problemos.

Nepakantumas atspindi mūsų norą, kad kiti jaustų, galvotų ir elgtųsi, kaip pageidaujame mes. Giliausios nepakantumo šaknys – pasitikėjimo savimi stoka. Nepasitikintis savimi žmogus – bijantis žmogus. Jis bijo, kad bus atstumtas, nepripažintas, nemylimas ir taip toliau. Sąmoningos ar neįsisąmonintos baimės skatina susikurti aiškias ir tvirtas „taisykles“, lyg apsaugančias nuo nesėkmių. Jei aplinka neatitinka šių reikalavimų, ji atrodo pavojinga ir dėl to yra nuvertinama („tai nesąmonė, kvailystė, kaip jis drįsta…“). Gal prisimenate Ezopo pasakėčią apie lapę, kuri labai norėjo vynuogių? Kai nesugebėjo uogų pasiekti ir nusiskinti, jos nuomonė apie jas pasikeitė: vynuogės pasirodė mažos ir žalios.

Žmogus įsikimba į susikurtą saugų sau pasaulio modelį, kuriame viskas atrodo aišku ir stabilu. Jis įsivaizduoja žinąs, kas yra blogis ir kas gėris, kas protinga ir kas kvaila, kas svarbu ir kas beprasmiška, žmonių tikisi tokių, kokius yra numatęs. Šis iliuzinis stabilumas labai svarbus, nes sukuria saugumo jausmą (tariamą saugumą). Ir jei sutiktas žmogus neatitinka lūkesčių, kyla pyktis, protestuojama: „Kaip jis taip gali“, „Nesąmonė“, „Absurdas“, „Aš geriau žinau“…
Į žmogų reaguojama stereotipiškai, kaip į daiktą: „Tai yra kėdė, ant jos sėdima“.

Dirglumas

Dažna dirglumo priežastis – asmenybė nepajėgia atsisakyti su tėvais konfliktuojančio vaiko vaidmens. Vaikas protestuoja prieš tėvų reikalavimus, nes jie jam atrodo neteisingi. Jei vaikystėje trūko pusiausvyros tarp palaikymo (tėvų meilės) ir reikalavimų, tai suaugusio žmogaus vidiniame pasaulyje vyksta kova tarp nelaimingo, nesaugaus, meilės norinčio vaiko ir tarp vidinio reikalaujančio ir baudžiančio tėvo. Susiformuoja nesaugi asmenybė, linkusi kaltinti save ir labai priklausoma nuo kitų palaikymo. Dėl to žmogus tampa ypač jautrus tam, kaip jį vertina ir priima aplinkiniai. Dažna gynybos forma – dirglumas ir konfrontavimas su partneriais net tada, kai niekas nepuola.

Savybių projekcija

Norint geriau suprasti dirglumo esmę, būtina susipažinti su projektuojamomis asmenybės savybėmis: erzina tos kitų savybės, kurias bijome pripažinti turį patys (tai, ko bijome patys, labiau pastebime kituose, ir tai neleidžia būti tolerantiškiems).
Projekcija – tai procesas, kai dalis asmenybės poreikių išstumiami iš sąmonės, nes neatitinka visuomenės ir savo paties lūkesčių. Tie poreikiai nugrimzta pasąmonėje. Išstumti iš sąmonės, jie įsivaizduojami kaip esantys kituose. Tai, kas nugrimzdo į jūsų šešėlį, nesąmoningai susiprojektuoja (persikelia) į aplinką. Aplinkiniuose matome tą blogį, tas nuodėmes ar trūkumus, kurių nematome savyje.
Kai pripažinsite savo ydas, pasibaigs projekcija – įsivaizdavimas, kad tas ydas turi bet kas iš aplinkinių, tik ne jūs pats.

Reikia daug drąsos priimti tiesą: pasaulyje blogai tai, kas blogai manyje. Savo šalyje, šeimoje ar vaikuose matau tą blogį, kuris slypi (man nematomas) manyje.

Kaip padėti?

Jei dirglumas nėra pastovi savybė, galima manyti, kad pervargote arba susirgote somatine liga. Todėl verta apsilankyti pas terapeutą ir pasirūpinti poilsiu. Tam tinka aplinkos pakeitimas, aktyvus laisvalaikis, kuo labiau besiskiriantis nuo kasdienybės, išsimiegojimas.
Vertinga priemonė – visos atsipalaidavimo formos, meditacijos.
Norėdami padėti sau iš esmės, turėtume pasirūpinti tolerancijos ugdymu (mažinti puikybę, didinti savikritiškumą, gerbti kitus, pripažinti kitų teisę elgtis taip, kaip jie pageidauja).
Svarbu priimti realybę tokią, kokia ji yra, atpažįstant savo baimes, lūkesčius ir įsivaizdavimus.
Nuolatinis ar dažnas dirglumas gali būti sumažintas psichoterapija.

Parengė Danguolė Iškauskienė
http://www.iskauskiene.lt/

Komentarai

Jūsų el. pašto adresas nebus viešai skelbiamas. Privalomi laukai žymimi *

*

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.

Scroll To Top
%d bloggers like this: