Pradinis / Šeima ir sveikata / Kraujo donorystės istorijos faktai, kurie šiandien šokiruoja

Kraujo donorystės istorijos faktai, kurie šiandien šokiruoja

Kai daugiau nei prieš penkis šimtus metų popiežių Inocentą VIII ištiko insultas, jį mėginta išgelbėti perpilant trijų dešimtmečių berniukų iš nepasiturinčių šeimų kraują. Iš to nelaimėjo niekas: popiežius vis tiek mirė, o netekę kraujo neišgyveno ir berniukai. Vėliau žmonėms būdavo perpilamas ožkų, avių, karvių kraujas, kartais – skiedžiant jį vynu, pienu, alumi. Praėjus daugiau nei penkiems šimtmečiams medicina be kraujo perpylimo procedūrų atrodo neįsivaizduojama, o tiek donorams aukoti, tiek perpilti recipientams kraują tapo visiškai saugu.

Kraujo donorystė

Pirmieji žingsniai kraujo perpylimo srityje buvo žengiami dar septynioliktojo amžiaus Europoje, daugiausia – Didžiojoje Britanijoje. Tuomet anglų gydytojas Williamas Harvey atrado, kad kraujas apskritai cirkuliuoja. Tai sukėlė didelį reakcionierių nepasitenkinimą. Plačiojoje visuomenėje manyta, kad širdis yra sielos buveinė, o konservatyvūs medikai rėmėsi aristotelišku požiūriu, kad kraujas kepenyse atsiranda iš suvartojamo maisto ir venomis keliauja į vidaus organus tik viena kryptimi.

Eksperimentavo su gyvūnų krauju

Apskritai kraujo tyrimų srityje XVII a. matomi ryškūs proveržiai. Prancūzai ir anglai daugiausia tyrinėjo kraują ir darė eksperimentus. Štai vienas anglų gydytojas išgelbėjo šunį perpildamas jam kito šuns kraują, atliko eksperimentus ir su avimis.

Tuometės praktikos primena, kiek toli šioje srityje nueita. Štai prancūzų mokslininkas Jeanas-Baptiste‘as Denisas, asmeninis Liudviko XIV – Karaliaus Saulės gydytojas, penkiolikmečiui berniukui perpylė ėriuko kraują, kurį surinko dėlėmis. Manoma, kad jis išgyveno tik dėl to, kad perpilto kraujo kiekis buvo nedidelis.

Kitą eksperimentą prancūzas atliko didaktiniais tikslais. Žmogui, garsėjusiam brutaliu elgesiu su savo žmona, buvo nuleista 300 gramų kraujo, o vietoje jo perpiltas puodelis veršiuko kraujo. J.-B. Denisas tikėjosi, kad romaus gyvūno kraujas nuramins ir žiauriu elgesiu garsėjantį pacientą.

Pacientas išgyveno. Tiesa, jo šlapimas tapo juodas, o vėliau jis ir neteko sąmonės. Tačiau to, ko tikėjosi mokslininkas, neįvyko – pacientas ramesnis netapo. Pakartotinai atliktas perpylimas jį pražudė, o gydytojas paciento žmonos buvo apkaltintas žmogžudyste ir, nors buvo išteisintas, metė medicinos praktiką.

Tais laikais mokslininkai gyvūnų kraują kartais skiesdavo. Būdavo bandoma perpilti avių, šunų, arklių ir raguočių kraują žmonėms maišant jį su tokiais skysčiais kaip vynas, pienas, alus ar net šlapimas.

Tuometinės praktikos šokiruoja

Pirmą kartą sėkmingai žmogaus kraujo perpylimą kitam žmogui įvykdė britų akušeris Jamesas Blundellis XIX a., pradžioje atlikęs šią procedūrą nukraujavusiai gimdyvei. Tačiau šis amžius pasižymėjo ir regresu kraujo perpylimo srityje, mat šimtmečio pabaigoje tarsi iš niekur atgimė idėja transfuzijai vėl naudoti gyvulių kraują. Tuo metu buvo sudėtinga rasti pakankamai žmonių, norinčių tapti donorais.

Anot Nacionalinio kraujo centro (NKC) atstovės Irmos Pimpičkaitės, žiūrint iš dabarties perspektyvos tokios medicinos praktikos išties šokiruoja. Pasak jos, šioje srityje progresas ryškus net ir žvelgiant atgal į pastaruosius trisdešimt metų, o situacija, palyginti su tuo, kas vyko prieš du ar tris šimtmečius, – kaip diena ir naktis.

„Prieš porą šimtų metų apie pusę perpylimo atvejų būdavo sėkmingi, o dabar mes kalbame apie tai, kad vienas donoras gali išgelbėti net tris gyvybes, taip pat apie naudą paties donoro sveikatai. Atradus kraujo grupes, progresas šioje srityje žengė daugiamyliais žingsniais ir dabar matome visiškai saugius tiek kraujo donorystę, tiek patį perpylimą“, – sakė I. Pimpičkaitė.

Kraujo donorystė

Atskleidė kraujo paslaptį

Esminį lūžį kraujo donorystės istorijoje galima fiksuoti 1901 metais, kai austrų chemikas ir imunologas Karlas Landsteineris atrado kraujo grupes. Pastebėjus, kad, vykdant perpylimą su gyvūnų krauju, žmogui pradeda krešėti kraujas, austrui kilo mintis, kad šis krešėjimas – visai ne liga, o normalus fiziologinis procesas.

Tyrinėdamas savo, kolegų ir pacientų kraują, jis sumaišė skirtingus kraujo mėginius ir stebėjo, kurie mišiniai sukreši, kurie – ne. Jis iškėlė hipotezę, kad žmogaus kraujyje egzistuoja tam tikros struktūros junginiai, vadinami agliutinogenais, pagal kuriuos kraują galima suskirstyti į tris grupes. Kadangi tyrimams kraują paaukojo mažai žmonių, rečiausioji kraujo grupė AB buvo atrasta tik vėliau.

Nors tai galima vadinti vienu svarbiausių atradimų medicinos istorijoje, pripažinimo dėl savo indėlio į proveržį medicinos ir fiziologijos srityje K. Landsteineris sulaukė tik po trisdešimties metų – 1930 m. jam buvo įteikta Nobelio premija.

Lietuvoje – proveržis tarpukariu

Lietuvoje pirmieji kraujo perpylimai atlikti tarpukariu. Pirmasis tai 1923 m. padarė Kauno valstybinės ligoninės profesorius Vladas Kuzma, tikras chirurgijos virtuozas, daugelio šios srities naujovių pradininkas. Tuo metu Raudonojo Kryžiaus draugijos ligoninėje kraujo perpylimus pradėjo ir nusipelnęs akušeris ginekologas, profesorius Pranas Mažylis. Jo iniciatyva pradėti daryti tiesioginiai kraujo perpylimai per komplikuotus gimdymus nukraujavusioms moterims.

„Iš pradžių buvo perpilama „gintariniu“ aparatu. Paimdavo iš donoro venos į gintarinį indą maždaug 300 g kraujo. Ir per dvi tris minutes jis būdavo supilamas ligoniui. Žinoma, donoras būdavo atitinkamai paruošiamas ir nustatoma kraujo grupė. Paskui iš užsienio nupirkti kiti aparatai. Jais būdavo perpilamas kraujas tik mažais kiekiais – po 20 gramų. Tai buvo nepatogu, todėl buvo pradėtas naudoti konservuotas kraujas“, – atsiminimuose pasakojo kartu su P. Mažyliu dirbusi gydytoja Emilija Bliūdžiūtė.

Įprasta procedūra Lietuvoje kraujo perpylimas tapo tik ketvirtajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje. Jo pabaigoje kasmet buvo atliekama pusšimtis kraujo perpylimų. Jau 1934 metais P. Mažylis ir V. Kuzma su dar pora kolegų suvienijo jėgas ir organizavo Kraujo transfuzijos instituto steigimą. Institute buvo sudarinėjami donorų sąrašai su namų adresais – buvo žinoma, kur esant poreikiui galima rasti donorą ir iš jo pirkti kraujo.

Ketvirtojo XX a. dešimtmečio pabaigoje kraujo perpylimai medicinos praktikoje buvo atliekami vis dažniau ir chirurgų buvo laikomi viena iš galingiausių gydymo priemonių.

Nacionalinis kraujo centras kviečia dovanoti kraujo Vilniuje, Upės g. 9, esančiame prekybos centre CUP bei Žolyno g. 34, taip pat Kaune, Vytauto pr. 13, Klaipėdoje, Naikupės g. 28, Šiauliuose, S. Daukanto g. 90, bei Panevėžyje, Nemuno g. 75 ir Klaipėdos g. 143A (PC „Babilonas“). Informacijos apie renginius ir vizitus mažesniuose miestuose ieškokite Nacionalinio kraujo centro „Facebook“ paskyroje bei tinklalapyje kraujodonoryste.lt.

NKC archyvo nuotrauka

Komentarai

Jūsų el. pašto adresas nebus viešai skelbiamas. Privalomi laukai žymimi *

*

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.

Scroll To Top
%d bloggers like this: