Pradinis / Kultūra / Apie prarastus namus pasakojo ir amerikiečiai

Apie prarastus namus pasakojo ir amerikiečiai

„Lost & Found. Stories of Displacement“ – taip pavadinto renginio, vykusio spalio 28 dieną Balzeko lietuvių kultūros muziejuje (JAV), dalyviai klausėsi pasakojimų ir patys dalijosi mintimis apie namų praradimą. Jausmai, kuriuos žmonės išgyvena netekę namų, yra panašūs. Jie nepriklauso nuo to, kas tu, kokia tavo odos spalva ir kokiame pasaulio taške yra tavo namai.  

Renginio svečiai ir pokalbio apie prarastus namus dalyviai (iš k.) I. Chambers, N. Kašuba, R. McDonald ir R. Smith

Renginio organizatoriai – Chicago Cultural Alliance (CCA) nariai – Balzeko lietuvių kultūros muziejus ir National Public Housing Museum. Šios įstaigos direktoriaus pavaduotojas Robert Smith vadovavo pokalbiui, jo pašnekovai buvo menininkas, Cabrini Green rajono atstovas Raymond McDonald, Nijolė Kašuba bei parodos „No Home To Go To“ kuratorė Irena Chambers, taip pat žiūrovai, kurie pateikė nemažai klausimų, dalyvavo diskusijoje.

R. McDonald kalbėjo apie buvusį socialinių būstų Cabrini-Green rajoną, esantį netoli šiaurinės Čikagos dalies. Jis buvo pradėtas statyti 1850 metais, baigtas 1962-aisiais. Pradžioje čia kūrėsi neturtingos švedų, italų emigrantų šeimos. Tačiau praėjusio amžiaus septintojo dešimtmečio pabaigoje šiame rajone pradėti steigti socialiniai būstai, juose būdavo apgyvendinamos mažas pajamas gaunančios šeimos. Palaipsniui rajono gyventojų daugumą ėmė sudaryti afroamerikiečių šeimos. Čia virė savas gyvenimas, savais namais tapusiuose socialiniuose būstuose keitėsi jų gyventojų kartos. Rajonas pavadintas dviejų žmonių – vienuolės Frances Cabrini (ji padėjo rajono gyventojams, po mirties buvo paskelbta šventąja) ir William Green, buvusio ilgamečio JAV Darbo federacijos vadovo, vardais. Tačiau, bėgant laikui, rajone suklestėjo nusikaltėlių gaujos. Miesto valdžia nusprendė, kad Cabrini-Green rajoną reikia atnaujinti: nugriauti senuosius namus, jų vietoje statyti naujus pastatus. Didelei daliai čia gyvenusių šeimų teko išsikraustyti.

„Kai griovė senąjį mūsų rajoną, atrodė, kad netekome dalies savo sielos. Žmonės buvo išvaryti iš savo namų, kuriuose gimė, augo, kuriuose gimė ir jų tėvai. Ten buvo mūsų gimtinė“, – sakė šio rajono gyventojas R. McDonald. Tarp 15 000 Cabrini-Green gyventojų tik dalis buvo tokių, kurie nepaisė įstatymų, darė nusikaltimus. Pats R. McDonad iki šiol tebegyvena šiame perstatytame savo vaikystės rajone ir yra Cabrini-Green Local Advisory Council narys. Kai kurie buvusieji senojo Cabrini-Green rajono gyventojai renkasi pabūti kartu: jiems patinka drauge leisti laiką – pasikalbėti, pamuzikuoti.

Ar šie žmonės, ištremti iš Cabrini-Green, jautėsi taip pat, kaip dešimtys ir šimtai tūkstančių lietuvių, kurie Antrojo pasaulinio karo pabaigoje buvo priversti palikti savo namus ir pasiėmę pačius reikalingiausius daiktus su visa šeima iškeliauti iš tėvynės?

Į muziejų susirinkę amerikiečiai pirmą kartą išgirdo pasakojimų apie dramatišką Lietuvos, Latvijos ir Estijos istorijos etapą, kai keli šimtai tūkstančių Baltijos šalių gyventojų keliavo iš savo namų į nežinią, kad tik pabėgtų nuo artėjančios sovietų okupacijos.

S. Balzekas Jr. su muziejaus viešniomis I. Chambers (viduryje) ir N. Kašuba

„Aš savo 8-ąjį gimtadienį „švenčiau“ arklių traukiamame vežime, kuriuo su tėvais bėgome nuo sovietų. Mes taip keliavome 4 savaites, kol pasiekėme Gdanską, iš ten traukiniu keliavome į Bavariją“, – pasakojo N. Kašuba. Kita R. Smith moderuojamo renginio pašnekovė I. Chambers taip pat buvo dar labai maža mergaitė, kai jos tėvai pasitraukė iš savo namų Lietuvoje. Ji pasakojo, kad tėvas mamai liepė neimti daug daiktų, nes tikėjo, kad po kelių dienų ar savaičių visi galės grįžti. Tačiau taip neatsitiko.

Susirinkusieji išgirdo apie DP (Displaced Persons) stovyklas Vokietijoje, apie tai, kaip lietuviai, nepaisydami nepatogių gyvenimo sąlygų, steigė mokyklas, sportavo, rengė šventes, puoselėjo savo tautos kultūrą. Tik ten daugelis šeimų suprato, kad kelio atgal į namus nebėra.

„Paskaitykite neseniai išleistą knygą „We Thought We‘d Be Back Soon“. Joje rasite daugiau lietuvių papasakotų pasitraukimo iš Tėvynės istorijų“, – susirinkusiems amerikiečiams rekomendavo J. Smith. Šios knygos sudarytojos Dalia Stakė Anysas ir Laima Petrauskas-VaderStoep taip pat buvo atvykusios į renginį, kuris buvo vienas iš daugelio CCA spalio mėnesį vykusio festivalio „Inherit Chicago“ sąraše.

Į renginį susirinkę svečiai aktyviai uždavinėjo klausimus pasakotojams, diskutavo

Diskusijų metu nevengta ir aktualijų – buvo paliesta ir Sirijos karo pabėgėlių tema. Viena iš salėje buvusių klausytojų – Sigita Balzekas – muziejaus svečiams rekomendavo perskaityti dar vieną – Rūtos Šepetys knygą „Between Shades of Gray“ („Tarp pilkų debesų“), kurioje paauglės akimis pasakojama tos lietuvių tautos dalies, kuri patyrė sunkiausius išbandymus, istorija. Šie žmonės gyvuliniais vagonais buvo išvežti į Sibiro lagerius, iš ten  daugelis mūsų tautiečių taip ir nebegrįžo.

Renginio „Lost & Found. Stories of Displacement“ svečiai turėjo progą aplankyti Balzeko muziejuje tebeveikiančią parodą „No Home To Go To“.

Teksto ir nuotraukų autorė Virginija Petrauskienė

Pokalbiui pasibaigus – Balzeko muziejaus direktorė R. Janz ir R. Smith, National Public Housing muziejaus direktoriaus pavaduotojas

Komentarai

Jūsų el. pašto adresas nebus viešai skelbiamas. Privalomi laukai žymimi *

*

Scroll To Top