Stringa Ministro projektas gydyti negaluojančią sveikatos apsaugos sistemą. Negalavimų daugybė. Provincijoje blogėja pacientų galimybės gauti net ir pirminę medicinos pagalbą, nekalbant apie antrinę. Ten trūksta gydytojų, nors jų paruošiama pakankamai. Mokyklose neliko taip svarbios vaikams stomatologinės priežiūros – profilaktikos. Dažnam pagyvenusiam jau ir didmiestyje dantų tiltelis yra ne pagal finansines išgales. Skandalai su kraujo perpylimu. Ir t.t.
Pradinis pertvarkos projektas negavo pritarimo Seime. Bent atviroje erdvėje nesimato ryžtingos paramos projektui iš partijos bendraminčių pusės, nekalbant apie koalicijos partnerius. Visa DP frakcija Seime vieningai balsavo „prieš“ projektą.
Ką tai reiškia? Logiška išvada: pateiktas Seimui projektas nebuvo reikiamai svarstytas, išdiskutuotas „bendraminčių“ frakcijoje, aprobuotas koalicijoje, vyriausybėje?
O gal tai toks ryžtingo Sveikatos apsaugos Ministro gudrus ėjimas: sukelti viešą diskusiją, tiesioginę pasipriešinimo audrą, ir taip išvengti daug pavojingesnių užkulisinių žaidimų?
Projektą ryžtingai remia provincijos savivaldybių, gydymo įstaigų atstovai, vadovai. Pediatras, vienos solidžios įstaigos vadovas Vytautas Usonis apie šį Sveikatos apsaugos ministrą atsiliepė, kad jis „pirmasis iš visų buvusių susirūpino gydymu“. Projektas nukreiptas į tai, ko taip reikia pacientui, kuo turėtų rūpintis visa sveikatos apsaugos sistema.
Pastaraisiais metais sveikatos sistema buvo orientuota kita kryptimi. Spaudoje galima rasti ir tokių rubrikų: „Kauno ligoninės dirbo pelningai“. Beliko pareikalauti ir iš gaisrinių „pelnų“.
Svarbiausias kaltinimas projektui: jis žlugdo, naikina privačias gydymo įstaigas ir tokiu būdu atima galimybę pacientams pasirinkti, kur geriau, blogina gydytojams atlygio ir darbo sąlygas.
Tačiau didžiausius priekaištus projektui pareiškė būsimi gydytojai – medicinos studentai, kuriuos „Respublika“ (2013 02 20) apibendrina rubrika: „Gydytojai nenori gydyti“. Vilniaus universitete „net 83 proc. būsimųjų gydytojų nepageidauja dirbti pagal paskyrimą tose Lietuvos vietose, kur labiausia trūksta medikų“.
Studentai, o ir vyresni projekto kritikai projekte griežtesnę finansų ir specialistų – resursų tikslinę reglamentaciją priskiria grįžimui į sovietinius standartus. Tik kritika yra ne tuo adresu.
Šiems sovietofobams tenka priminti. Kas, jei ne „homo sovietikus“, išaugino „Sąjūdį“, kuris daugumos tautiečių pilietiškumą, patriotizmą, orumo pojūtį pakėlė į neregėtas, dabar su nostalgija prisimenamas, aukštumas. Tarybiniais laikais lietuvaičiai, Maskvoje baigę mokslus, kitaip nei visų kitų sąjunginių „respublikų“ atstovai, veržėsi namo, ignoruodami pačius naudingiausius pasiūlymus. Prisiminkime „Ţalgirio“ sportininkus, kurių nei vieno „Caskas“ su išskirtinėmis tiems laikams privilegijomis neprisiviliojo. Kas sutirpdė tą mūsų patriotizmą?
Atsakymą rasime jau minėto dienraščio straipsnio „Gydytojai nenori gydyti“ pastaboje: „Liberalaus ugdymo sėklos sudygo jaunose širdyse“. Liberalizmas kaip liga žlugdo ir jaunus, ir senus. Apie tai kalba ir dabartinis Premjeras „Respublikoje“ (2012 12 27): „Liberalias idėjas gimdo godumas“. Tik gal čia sąsajos atvirkštinės: ar ne liberalizmas gimdo godumą?
Dar tik pora šimtmečių atgal liberalizmas buvo pažangi pasaulėžiūra, laužanti sustabarėjusias feodalizmo užtvaras. Tik, laužant tas išorines žmogui užtvaras, nejučia užsiauginome vidinius atsitvėrimo nuo kitų žemės bendrakeleivių aptvarus – vidines egocentriškas „kinų sienas“. O nuo individualistinio – ypatingo dėmesio sau iki savanaudiško „godumo“ jau tik vienas žingsnis.
Todėl mes, besivaduodami iš komunistinių užtvarų, patekome į liberalaus individualizmo pinkles. Vienas iš žymiausių Lietuvos filosofų, VU katedros vedėjas su kartėliu viešai prisipažįsta, kad apsikvailino susižavėjęs liberalizmu. Nieko kito ir mums nelieka, kaip prisipažinti klydus?
Šias pastabas galima užbaigti jau optimistine išvada: žinant ligą – „liberalų individualizmą“, jau yra vilties ir pasigydyti.