Pradinis / Kūrybos podiumas / Gintautas Strolys: „Kūrėjų bendruomenei reikia susiburti – gali gimti vertingų idėjų“

Gintautas Strolys: „Kūrėjų bendruomenei reikia susiburti – gali gimti vertingų idėjų“

„Į drabužių rinką atėjusios stambios kompanijos pradeda mus rengti kaip kitos kultūros žmones, per drabužius daro įtaką mums, mūsų išvaizdai. Tačiau mes juk turėtume džiaugtis, kad visas pasaulis yra skirtingas, kad turime savo unikalias kalbas. Viena iš jų – neverbalinė drabužių kalba. Norisi, kad visi kalbėtume skirtingai“, – sako įmonės „Šilko tekstilė“ vadovas, audinių žinovas Gintautas Strolys, skatinantis žmones kurti savo individualų stilių, nepasiduodant aprangos pramonės diktuojamoms madoms. Vadovaudamasis šiuo požiūriu, jis itin palaiko mūsų šalies dizainerius, todėl sutiko tapti „Kūrybos podiumo“, kuris vyks Kaune gegužės 26 dieną, globėju. Tokie renginiai, suburiantys kūrėjų bendruomenę, G. Strolio manymu, brandžioje, kultūringoje visuomenėje yra išties reikalingi.

Gintautas Strolys. Asmeninio archyvo nuotr.

Skatinate moteris siūtis drabužius arba užsakyti pas kylančius dizainerius, o ne pirkti prekybos centruose. Kodėl Jums tai atrodo svarbu?

Aš labai mėgstu alegoriją: kodėl, pavyzdžiui, skatiname žmones gamintis maistą, o ne pirkti vartoti jau paruoštą maistą, tarkim, mišraines, iš prekybos centrų? Juk tai taip pat madinga ar bent buvo madinga prieš keletą metų. Manau, dėl to, kad žmogus turėtų savo skonį, nes tai yra nuostabu. O naudojimąsi dizainerio ar siuvimo ateljė paslaugomis aš prilyginčiau valgymui restorane.

O jeigu žmogus nežino savo skonio, renkasi tai, kas tuo metu madinga?

Šiuo atveju kalbame apie skonio atrofiją, nes mada, jeigu jos aklai laikomasi, atrofuoja skonį. Skonis ir mada – kaip saulė ir mėnulis – kartu nebūna arba labai retai galima juos kartu matyti. Mada yra visiškas diktatas. Prisidedant globalizacijai, į drabužių rinką ateina stambios kompanijos ir pradeda mus rengti kaip kitos kultūros žmones, per drabužius daro įtaką mums, mūsų išvaizdai. Tačiau mes juk turėtume džiaugtis, kad visas pasaulis yra skirtingas, kad turime savo unikalias kalbas. Viena iš jų – neverbalinė drabužių kalba. Norisi, kad visi kalbėtume skirtingai.

Tam tikros korporacijos, kurios išsiplėtė iki begalybės, pagal vieną modelį pasiuva 10 tūkst. ar 100 tūkst. kopijų. Net Lietuvos kariuomenėje nėra tokio skaičiaus vienodų uniformų, nes, visų pirma, yra mažiau karių ir, antra, yra skirtingų kariuomenės pajėgų rūšių, atitinkamai skiriasi ir uniformos. O šiandien tos armijos formuojamos prekybos centruose. Anksčiau važiuodavome į kitus  miestus, kitas šalis, kad nusipirktume to, ko pas mus nebūtų buvę galima įsigyti. Ir iki šiol tai nedingo. Užsieniečiai specialiai atvažiuoja į Lietuvą, ieškodami ne tarptautinių prekės ženklų, o mūsų šalyje kurtų drabužių, kurių Danijoje ar kažkur kitur nerastų.  Viduje mes visi unikalūs ir nepakartojami, tuo ir esame gražūs. Tad kodėl mums siūloma rengtis vienodai? Siūlymas siūtis drabužius – tai tas pats kaip pasiūlyti žmogui būti savimi.

Nuo ko priklauso drabužio kokybė?

Pradėkim nuo to, kas yra kokybė. Kai kurie kokybę traktuoja kaip broko nebuvimą. Bet kokybės sąvoka yra kur kas platesnė. Kažkodėl juvelyrikoje mes skirstome akmenis į tikrus ir netikrus. Lygiai taip pat galime pasakyti apie drabužius – tikri ir netikri. Kas yra originalas? Kažkodėl yra pakeičiamos sąvokos. Pavyzdžiui, žinome, kad „Monos Lizos“ paveikslo originalas yra tik vienas, visi kiti – tik kopijos. O štai žmogus sako: „Nusipirkau originalius džinsus.“ Jis tikrai jų nesusipirko. Originalas liko siuvykloje. O visa kita yra oficiali kopija ir daugiau nieko. Kodėl mes to taip nevadiname, kodėl pakeičiame žodžių reikšmę?

Drabužio kokybė, visų pirma, priklauso ne nuo pasiuvimo (nors, žinoma, ir tai labai svarbu), o nuo žaliavos. Pagal tai galime nuspręsti – tikras ar netikras drabužis. Drabužiai, kuriuose yra netikri, dirbtiniai audiniai, poliesteriai, yra netikri. Anksčiau tikrais audiniais buvo vadinamas šilkas, vilna, linas… O dabar drabužius iš menkaverčio audinio žmonės kažkodėl vadina tikrais. Tačiau juk bižuterijos nevadiname tikra juvelyrika.

Klientams labai sunku atsirinkti gerą siuvėją. Kaip tokį atpažinti?

Mano žodžiuose yra šiek tiek sarkazmo, tačiau visada pasiūlau paremti mokinius, ypač drąsius mokinius. Jie siūti dar gerai nemoka, todėl jų paslaugos nebrangios. Naudodami jūsų audinį jie tiesiog pasimokys. Taigi jūs padarysite gerą darbą – prisidėsite prie Lietuvos švietimo sistemos ir sumokėsite už tai, kad mokiniai pasimokytų. Puiku, argi ne? Viskas priklauso nuo požiūrio.

O štai kiekvienas šio amato meistras nori iš savo darbo pragyventi, galbūt jam reikia iš to išlaikyti ir šeimą. Jis daug mokėsi ir dirbo dėl to, kad jums pasiūtų drabužį pakankamai greitai ir kokybiškai, tad jis negali dirbti „už ačiū“ kaip mokinys. Klientai turėtų suprasti, kad tikrai gero siuvimo meistro valandinis įkainis šiandien turbūt yra maždaug 8–9 eurai (kalbant apie individualų siuvimą). Jeigu atrodo, kad pasiūti drabužį labai paprasta ir neilgai užtrunka, kodėl tada patys nesiuvame, o kreipiamės į žmogų, kuris tai išmano? Tad jeigu siuvėjas paprašė už drabužį 80 eurų, tai žinokite, kad jis dirbo 10 valandų. Galbūt jo antroji pusė eitų dirbti paties paprasčiausio darbo ir gautų vos keliais eurais mažesnį atlygį, tačiau tame darbe neturėtų tokios atsakomybės, kokią turi siuvėjas.

Jeigu kalbėtume apie jaunimą, ką tik baigusį studijas ir norintį siekti dizainerio karjeros, – Lietuvoje įmanoma iš to pragyventi?

Žinoma. Daug jų iš to pragyvena, sėkmingai kuria karjerą. Tik svarbu gilintis į žaliavas, į proporcijas, suprasti, kas tu esi ir kuo nori tapti. Ir atsirinkti, niekada nesistengti konkuruoti su daugiau dirbančiu plastmasinių dirbinių kūrėju. Reikia suprasti, kad siūdamas iš poliesterio neuždirbsi. Kaip ir neuždirbsi, jeigu darysi miesto ponioms žiedus iš plastmasės.

Natūralu, kad norint siekti dizainerio karjeros svarbu baigti mokslus, išmanyti apie medžiagas ir t. t. O ar labai svarbus talentas?

Talentas lemia 15 procentų gero rezultato, visa kita yra sunkus darbas. Pavyzdžiui, Žydrūnas Savickas būtų tiesiog stambus žmogus, jeigu ne jo sunkus darbas ir valia. Dėl šių savo savybių dabar jis – stipriausias žmogus.

Tapote „Kūrybos podiumo“ globėju. Ar, Jūsų manymu, reikalingi tokie renginiai?

Manau, kad brandžioje, kultūringoje visuomenėje tokie renginiai tikrai reikalingi. „Kūrybos podiumas“ šviečia bendruomenę, tai yra visuomeninis renginys. Kūrėjų bendruomenei apskritai reikia susiburti, susipažinti tarpusavyje, renginys – puiki proga tam. Bendraujant gimsta įvairių minčių. Tokie renginiai – ir puikus būdas pasitikrinti, ar eini tinkamu keliu.

Gintautas Strolys. „Raganius foto“ nuotr.

Jūs akcentuojate, kad tinkama apranga padeda žmogui.

Tai natūralu. Pirmiausia, jeigu eini į kokį nors susitikimą, tinkama apranga parodo tavo mandagumą ir pagarbą tiems žmonėms, su kuriais susitinki. O šie dalykai visada padeda. Jeigu žmogus nueina su džinsais į renginį, kuriame reikia ryšėti peteliškę, anokia čia ir pagarba.

Galbūt jam atrodo, kad tai stilinga?

Galbūt, tačiau nereiškia, kad bendruomenė, visuomenė turi su jo mąstymu sutikti.

O jeigu taip rengiasi, pavyzdžiui, garsus dizaineris ar pan.?  

Svarbu suprasti, kad toks žmogus mėgsta atkreipti dėmesį ar net šokiruoti, tačiau jeigu jūs nesiekiate atkreipti dėmesio, tai nesielkite taip, kaip jis. Galbūt karjeros pradžioje jis nebūtų taip elgęsis.

Ar vakarėliams aprangos kodas irgi reikalingas?

Aprangos kodas yra susitarimas, kaip maždaug tą dieną rengsimės. Pavyzdžiui, rengiate pižamų vakarėlį. Visi ateina su pižamomis, o vienas – su smokingu. Klausimas – ar jis gerbia jūsų susitarimą ir vakarėlį? Aprangos kodas yra bendravimo palengvinimas – vieni pokalbiai palaikomi su vienais drabužiais, kiti – su kitais. Kad žmonės maždaug susikalbėtų, yra nusakoma, kokiais drabužiais rengtis. Jeigu kas nors stengiasi pažeisti susitarimą ir išsiskirti, tai paprasčiausia nepagarba.

Apskritai namuose, savo vienkiemyje galime daryti, ką norime. Tačiau bet kuriame žodyne rasime parašyta, kad žmogus yra bendruomeninė būtybė, gyvenanti tam tikrose bendruomenėse, iš kurių susiformuoja visuomenė. Jeigu jis net nesistengia būti bendruomenės dalimi, kaip jis gali būti visuomenės dalimi?

Sakoma, kad moterys puošiasi prieš kitas moteris, ne prieš vyrus. Kokia Jūsų nuomonė?

Būtent. Tokia yra gamta. Tačiau mane stebina tai, kad daug žmonių rengiasi tik išorei, t. y. ne visada kreipia dėmesį į audinį ir dažnai renkasi drabužius iš menkaverčio audinio, kuris neatlieka funkcijos. Tačiau yra ir daugybė žmonių, kurie rengiasi sau – norėdami gerai jaustis renkasi natūralius audinius. Pavyzdžiui, moteris, kuri siuvasi vilnonę suknelę, viduje įsideda natūralų šilko pamušalą. O ta, kuri perka parduotuvėse, dėl to stebisi: „O kam? Juk niekas nemato.“ Kam? Sau! Juk natūralus šilkas, liesdamas odą, sukuria nuostabų mikroklimatą. Švelnu ir malonu kūnui.

Lietuvių aprangoje daug niūrių, tamsių spalvų. Kaip manote, tai lemia vien klimatas?

Turime daug pilkų, tamsių dienų, mus tai iš tiesų veikia. Ir latvės, estės rengiasi panašiai. O štai, pavyzdžiui, šilumos labiau lepinamų Ispanijos, Italijos moterų aprangoje kur kas daugiau spalvų. Manau, kad mums kaip tik reikėtų priešintis klimatui – siūlyčiau lietuviams rengtis ryškiau. Net nebūtinai rengtis ryškiau – galima tiesiog rinktis ryškius aksesuarus, apskritai kreipti dėmesį ne tik į juodą spalvą.

Kai kurie vyrai, net ir nesidomintys stiliaus dalykais, dažnai mėgsta patarinėti moterims: „Nesivilk to, tau netinka“, „Pirk žalią suknelę, ne raudoną“ ir pan. Kaip manote, ar vyrai turėtų padėti moterims formuoti jų garderobą?

Savo teiginius, kad tam tikras drabužis netinka (kaip ir kalbant apie bet kurias kitas sritis), o kitas tinka labiau, reikia pagrįsti pasiremiant žiniomis. O ką gali patarti apie tai nieko neskaitantis ir skonio neišlavinęs žmogus? Be to, skonis – kaip raumuo: jeigu su juo nedirbi, jis ima atrofuotis.  Jeigu žmogus nesidomi ta sritimi, kaip jis gali patarinėti? Netgi prašyti tokio žmogaus stiliaus patarimo būtų tas pats, kaip, tarkime, Šarūnui Jasikevičiui prašyti manęs patarti, kaip jam formuoti komandą. Juk jis dėl to į mane tikrai nesikreiptų. Kaip žmonės, kurie neišmano apie drabužius, jų sudėtį ir pan., gali turėti atsakomybę keisti kito žmogaus išvaizdą? Pavyzdžiui, aš, nepabendravęs su žmogumi, išvis negaliu nieko pasakyti. Nežinau, ką jis gyvenime veikia, kokios jo mintys ir visa kita. Kai pabendraujame, tada galima kažką patarti.

Aprangoje gali būti laisvė?

Laisvė – taip, anarchija – ne. Pavyzdžiui, krepšinyje irgi yra taisyklės, bet žaidėjai ten gali rasti savo laisvę. Visas mūsų gyvenimas – kaip žaidimas su taisyklėmis. Žmonės linkę laikytis taisyklių, nes yra bendruomeniški.

Ačiū už pokalbį.

Inesa Uktverienė

Komentarai

Jūsų el. pašto adresas nebus viešai skelbiamas. Privalomi laukai žymimi *

*

Scroll To Top