Pradinis / Laikas Sau / Kaip mylėti savo paauglį?

Kaip mylėti savo paauglį?

Net ir patys šauniausi tėvai susiduria su sunkumais, kai jų nuostabusis vaikas pradeda bręsti ir pamažu virsti suaugusiu. Paauglystė – pats sudėtingiausias amžiaus tarpsnis. O jeigu paauglio tėvai nesupratingi, žiūri į jį kaip į vis dar mažą vaiką arba, priešingai – kaip į jau suaugusįjį, jam gyvenimas tampa dar sudėtingesnis. Tačiau besąlygiška tėvų meilė ir truputis žinių gali šį nelengvą periodą paversti pačiu žaviausiu gyvenimo etapu.

 Kodėl sunku būti paaugliu

 Paauglystė – tai metas, kai žmogus išgyvena reikšmingus fiziologinius, dvasinius, intelektinius pokyčius. Skiriama ankstyvoji (10–14 m.) ir vėlyvoji (16–18 m.) paauglystė. Sunkiausiu laikotarpiu tampa 15-tieji metai. Paauglystėje emocijos būna labai nepastovios, jaučiamas nuolatinis alkis, keičiasi kūno formos, balso tembras. Pokyčiai neretai būna nesuprantami pačiam jaunuoliui. Paauglius dažnai kamuoja įvairūs klausimai, ypač susiję su lytinių organų vystymusi, tačiau jie neranda su kuo atvirai apie tai pasišnekėti. Net jeigu Jūsų santykiai su vaikais ypač artimi, gali būti, jog atžalos neišdrįs su Jumis kalbėtis intymiomis temomis. Tačiau jeigu paauglys nekalba apie tai, nieko neklausinėja, nereiškia, kad jam neaktuali informacija apie visus su lytiškumu susijusius dalykus.

 Kaip gali padėti tėvai? Paprastai miestų arkivyskupijose būna jaunimo centrai, kur  įdomiai ir jaunatviškai skaitomos paskaitos apie lytiškumą, padedama jaunuoliams rasti atsakymus į sudėtingus klausimus. Šie centrai tampa didžiausia pagalba tėvams. Juose paaugliai gali išlikti anonimiški, mat niekas nepažįsta jų pačių, jų tėvų ir kitų artimųjų taip gerai, kaip galbūt mokykloje.

Kitas būdas pagelbėti klausimų, neaiškumų kamuojamam paaugliui – padovanoti jam knygą ar kitokį leidinį, kuriame viskas aiškinama kaip suaugusiajam, nevengiant net pačių drąsiausių temų. Tačiau, renkant savo vaikui skaitinius, reikėtų būti atsargiems, nes gausu ir visai netinkamos, netgi paauglio vidinį pasaulį žalojančios ar požiūrį iškreipiančios literatūros. Keletas rekomenduotinų knygų: Joshua Harris „Atsisveikinimo bučinys pasimatymui“, Christopher West „Kūno teologija pradedantiesiems“, Legio Mariae „Eime kartu“.

Vertybės ir intelektas

 Paauglystėje labai svarbus savimonės formavimasis, stiprėja žmogaus poreikis suvokti save kaip asmenybę. Paauglys pradeda domėtis savo vidiniu pasauliu, asmenybės savybėmis, atsiranda poreikis įvertinti save. Dažniausiai šiuo gyvenimo tarpsniu ieškoma atsakymų į egzistencinius klausimus: „Kas aš?“, „Kokia gyvenimo prasmė?“, „Ar tikrai egzistuoja Dievas?“, „Kokios yra mano vertybės?“, „Ką laikau autoritetais?“

Šiuolaikinis paauglys daug dėmesio skiria ir intelektiniam ieškojimui. Dažnai tai būna nepakankamo savęs vertinimo išraiška, žiniomis bandoma kompensuoti kuriuos nors išvaizdos trūkumus ar kitus tik paaugliui suprantamus nukrypimus nuo normos, t. y. nuo to, ką jis laiko normaliu. Žinoma, toks būdas kompensuoti savo trūkumus geriau vertintinas nei įsitraukimas į neaiškią jaunuolių grupuotę, svaigalų vartojimas ar rūkymas. Tačiau viskam turi būti ribos. Intelektas neturi būti iškeliamas aukščiau visko, kitaip gali nukentėti santykiai su kitais žmonėmis, mokslo rezultatai, gebėjimas kalbėtis apie paprastus ir nereikšmingus dalykus, kurie sudaro didžiąją dalį mūsų gyvenimo ir be kurių neapsieinama.

 Išvaizda – didžiausias paauglių galvos skausmas

 Daugiausia laiko prie veidrodžio praleidžia būtent paaugliai. Jie tyrinėja kiekvieną savo veido bruožą, plaukus, pradėjusius augti neįprastose vietose, skaičiuoja iššokusius spuogus ir dažniausiai jaučiasi nepatenkinti savo išvaizda. Jiems šiuo laikotarpiu ji pati svarbiausia. Negalima šaipytis ir sumenkinti paauglio būgštavimų dėl išvaizdos trūkumų, nors šie galbūt tik jam vienam pastebimi ir suprantami. Pastebėjus vaiko polinkį bjaurėtis kuria nors savo kūno vieta, būtina ją taktiškai ir nedirbtinai girti, kad paauglys ją imtų suvokti kaip savo vertybę ir išskirtinumo ženklą, o ne trūkumą. Čia į pagalbą gali ateiti ir šeimos draugai bei giminės: kartkartėmis pagirti netobulas paauglio kūno vietas. Patikėkite, šis būdas daro stebuklus! Net jei taip neatrodo, suaugusieji yra paaugliams autoritetai. Tiesa, ne visada autoritetais tampa gerą pavyzdį rodantieji…

 Koks turėtų būti tėvų vaidmuo?

Bene sudėtingiausia suaugusiesiems suprasti, kad paaugliai dar tebėra vaikai. Didžiausia klaida, daroma ir tėvų, ir mokytojų, – paauglių laikymas suaugusiais žmonėmis. Negalima ignoruoti jų poreikio gauti daug dėmesio, meilės ir rūpinimosi jais. Na ir kas, kad jie geba patys pasigaminti valgyti, paruošti namų darbus, sutvarkyti namus. Atlikdami suaugusiųjų pareigas, ilgainiui paaugliai ima jaustis nemylimi ir nereikalingi, o jeigu kažkas nepavyksta, jaučiasi ir niekam tikę. Tai veda į visišką savęs nuvertinimą, net į savigriovą.

Nesvarbu, kad dažnai paaugliai atrodo fiziškai stipresni už savo tėvus, galbūt netgi daugiau išmano šiuolaikinio pasaulio naujoves, pavyzdžiui, naujausias informacines technologijas ir pan. Visų svarbiausia paaugliui namuose jaustis besąlygiškai mylimam, jausti, kad juo rūpinamasi. Mokslininkų ne kartą įrodyta, kad paaugliams didžiausią įtaką daro namų aplinka. Mylėti besąlygiškai nėra taip paprasta, kaip gali atrodyti. Net ir savo vaiką. Taip mylėti reikia mokytis. Visiems tėvams rekomenduoju perskaityti Ross Campbell knygą „Kaip mylėti savo paauglį“, kurioje pateikiama begalė patarimų, kaip elgtis su savo atžalomis paauglystės metais. Ir kuo anksčiau tai sužinosite, tuo mažiau kliūčių Jums iškils.

 Kokią reikšmę turi santuokinis tėvų ryšys?

 Minėtoje knygoje teigiama, kad svarbiausia augantiems vaikams – tėvų santuokos ryšys. Visų pirma tėvų pareiga turi būti ne materialinės gerovės, o meilės kupinų, jaukių namų kūrimas. Materialinis turtas negali padėti išspręsti vidinių problemų. Nuolatinės tėvų jaučiamos ir vaikams perduodamos tuštumos širdyje užpildyti negali jokie pirkiniai ir kiti materialinės gerovės dalykai. Mieli tėvai, pirmiausia pradėkite iš naujo mylėti vienas kitą, skirkite daugiau laiko tarpusavio ryšiui stiprinti. Pamatysite, kaip tokį gražios bendrystės ir bendravimo pavyzdį perims ir Jūsų atžala. Tvirtas santuokinis ryšys, abipusė meilė – didžiausia investicija į artimesnį bendravimą su savo paaugliu. Juk stebėdami pirmiausia tėvų santykius vaikai mokosi bendrauti. Manau, dar nevėlu tobulinti ir stiprinti ryšį su savo sutuoktiniu ir paaugliu, išgyvenančiu patį sudėtingiausią, tačiau kartu ir labai gražų gyvenimo etapą. Linkiu sėkmės ir kantrybės. Įveikę kliūtis būsite apdovanoti širdy nesutelpančiu džiaugsmu.

 Parengė Ieva Ąžuolaitytė-Staneikienė

Komentarai

Jūsų el. pašto adresas nebus viešai skelbiamas. Privalomi laukai žymimi *

*

Scroll To Top