Pradinis / Laikas Sau / Populiarioji psichologija – vaistai ar nuodai?

Populiarioji psichologija – vaistai ar nuodai?

psychologyKiekvienas žmogus, kuris pasineria į tam tikrą veiklą, ir kiekvienas besigydantis ligonis turėtų domėtis ne tik veiklos ar gydymo privalumais, bet ir slypinčiais pavojais.

Pamenu psichologijos studijas… Studentai, kurie labai uoliai studijuodavo psichologiją, gilindavosi į save, savotiškai apsinuodydavo: imdavo įžvelgti labai daug savų ir svetimų trūkumų ir nuolat juos analizuodavo. Panašiai atsitinka ir su populiariosios psichologijos persisotinusiu žmogumi: jis pasijunta daug žinąs, išmoksta diskutuoti ir ginčytis remdamasis jos sąvokomis ir dėsningumais, pakyla jo savivertė, tačiau tai nereiškia, kad pasikeičia jo charakteris ar gyvenimas. Žmogus skaito vieną knygą po kitos, eina iš vienų kursų į kitus ir vis labiau vargina kitus savo samprotavimais. Viena mano klientė kartą sakė: „Psichologinės knygos mane veikia kaip narkotikas. Perskaičiusi vieną aš iš karto stveriuosi kitos, o paskui beveik neatsimenu, apie ką skaičiau.“

Psichologija veikia ne tik tiesiogiai su ja susiduriančius žmones. Nuo psichoanalizės išradimo laikų psichologija stipriai paveikė kultūrą ir visuomenę. Tad pamąstykime apie itin didelę įtaką visuomenei darančią populiariąją psichologiją. Tokios psichologijos žinių rasime populiariuose žurnaluose ir knygose, jos perteikiamos įvairiuose mokymuose, seminaruose, jų turi iš svetur, ypač iš Rusijos, atvykstantys mokytojai, daugelyje saviugdos centrų galime susidurti su dvasinių ir populiariosios psichologijos žinių mišiniu.

Nors populiarioji psichologija ir remiasi moksline psichologija, tačiau gerokai ją supaprastina, jos dėsningumai ne visada atitinka naujausius tyrimus, vartojami neaiškūs terminai, pavyzdžiui, „būk savimi“ arba „mylėk save“. Tai, kuo užsiima psichologai mokslininkai ar profesionalūs psichoterapeutai, yra gerokai sudėtingiau ir kur kas silpniau veikia liaudies mases, o populiariais dalykais daugelis žmonių tiesiog apsikrečia.

Pozityvaus mąstymo kultas

Pradėkime nuo pozityvaus mąstymo. Populiariosios psichologijos atstovai teigia: „Nusišypsokite ir sakykite sau: „Aš geriausias, protingiausias, nuostabiausias. Man kas dieną sekasi vis geriau ir geriau.“ Bet tiek gyvenime, tiek psichoterapinėje praktikoje beveik nesutikau žmonių, kuriems tai būtų padėję. Kodėl?

Visų pirma, jei pastangos negalvoti apie bėdas yra tokios pačios kaip pastangos uždrausti sau galvoti apie baltąją mešką, jos tik dar stipriau braunasi sąmonėn. Jei ant dvokiančio daikto užpurkšite kvepalų, ar blogas kvapas dings? Prisimenu labai liūdną atvejį: vieno kliento šeimoje santykiai buvo labai blogi ir situacija vis prastėjo, tačiau jis vis viena optimistiškai laukė, kada situacija pagerės, kol pagaliau padarė avariją ir labai susižalojo.

Egzistencinėje filosofijoje ir psichologijoje nerimas laikomas neišvengiamu ir reikalingu žmogaus būties aspektu. Nebūtina užmiršti net trauminės patirties, nes ir ji gali suteikti prasmę toliau gyventi. Dvasinėse tradicijose irgi nesiūloma bėgti nuo neigiamų jausmų. Budistai sako: „Patirk, bet nenuskęsk.“ Dvasiniai mokymai siūlo įsiklausyti į tai, ką mums siunčia likimas, kurio pamokų naudos mes gana dažnai nesuvokiame, o ne jėga bandyti pertvarkyti gyvenimą pagal savo planą.

Mes galime nusiteikti, kad viskas bus gerai, bet nekeisti realybės. Kurdami gražius ateities planus, pamirštame šiandieną, o atėjus rytdienai planai sužlunga. Sveikai pesimistiškas žmogus nusivilia rečiau, nes nesitikėdamas gražios rytdienos jis daugiau pasidžiaugia šia diena, o rytdieną gyvenimas jam gali pateikti gražių staigmenų.

Pozityviai mąstant sukuriama iliuzija, kad viskas yra žmogaus rankose, bet yra toli gražu ne taip. Mes negalėjome pasirinkti gimimo vietos, tėvų ir to, kas mums įdiegta iš vaikystės, lygiai taip pat mes negalime numatyti savo tolesnio gyvenimo aplinkybių, politinių įvykių, stichinių nelaimių poveikio ir t. t. Ypač vaikams svarbu paaiškinti, kas yra nesėkmė ir nusivylimas. Vaikus būtina perspėti, kad ir geri žmonės gali pakliūti blogiesiems į nagus, ir paaiškinti, ką tada reikia daryti.

Aukos sindromas

Kitas populiariosios psichologijos trūkumas – tai neribota savianalizė. Anot profesorės Danutės Gailienės, galima tapti ne psichologu, o „psichologistu“ – nuolat viską nagrinėjančiu „prisiskaitėliu“, kuris tikrai negalėtų padėti kitam.

Kai pirmą kartą prisirijau psichologinių žinių, labai aiškiai pajutau: kai pradedi per daug mąstyti, nustoji jausti. Bet didžiausia neribotos savianalizės žala ta, kad žmogus ima jaustis auka. Psichologija ima veikti atvirkščiai. Anot žymaus psichologo Polo Perselo, nuolat tobulindamiesi, ieškodami problemų ir jų sprendimo būdų, žmonės darosi nepatenkinti savo gyvenimu ir savimi. Spėju, kad būtent dėl šios priežasties dažnai nebūna laimingi ir patys psichologai, o juk jie turi daugiau galimybių išspręsti daugelį savo problemų.

Viduramžiais žodis „nesveikas“ buvo vartojamas kalbant apie mūšio metu padarytas žaizdas, o dabartinė psichoanalizė teigia, kad dauguma žmonių yra neurotikai. Jei sveikas žmogus yra tokia retenybė, tai gal reikia pripažinti, kad normalu turėti silpnybių? Analizuoti kiekvieną žingsnį – reiškia atsisakyti kasdieninio džiaugsmo. O juk sveikas protas sako, kad žmonių galimybės yra ribotos, jų charakteriai keičiasi labai mažai ir tik su didelėmis pastangomis. Ar ne geriau būtų rasti savo stipriąsias vietas ir jas šlifuoti?

Pasak sociologės Evos Illouzos, visuomenė darosi moteriška, kur kas daugiau žmonių linkę nagrinėti jausmus ir santykius, vis labiau trūksta to, kas archetipiškai buvo laikoma vyriškumu: drąsos, ryžto, veiksmo, orumo. Gerai, kad dar yra ir psichologijos neužvaldytų žmonių, šalia kurių su džiaugsmu ne kartą ilsėjausi nuo psichologijos.

Išganymas – harmonija

Populiariosios psichologijos idealas – harmoningas žmogus. Jis turi nepersidirbti, per daug neįsijausti, nepasinerti į veiklą, išlaikyti dvasinę ramybę. Ar iš tiesų reikia judėti ten link? Tie, kurie gydėsi nuo vėžio, žino, jog norint išgyti, pusiausvyros neužtenka. Žmogus, kuris kontroliuoja savo valgymą, miegojimą, užimtumą, galų gale ima gyventi harmoningai, bet nelaimingai. „Lepinkite save kuo įvairesniais būdais“, – sako daugelis ilgaamžių. Sėkmės siekimas bet kokia kaina kenkia, savęs lepinimas – ne. O sąmoningas savęs kontroliavimas paverčia gyvenimą dirbtiniu. Pavyzdžiui, jei vieną valandą medituosi, o kitos valandos bus tarsi beprasmės, kažin ar gyvenimas taps tikresnis. O juk medituoti galima visada: keliaujant, valgant, dirbant, ilsintis.

Populiarioji psichologija nustato normatyvus, kas yra harmoningas ir sveikas žmogus. Sakykime, jei žmogus mėgsta vienatvę ir neturi daug draugų arba per daug dirba, psichologiškai jis jau „nesveikas“. Tai toli gražu neskatina rasti savito stiliaus. Pavyzdžiui, ar būtina dirbti tik darbo valandomis ir kruopščiai saugoti laisvalaikį? Juk didžiausias pasiekimas yra kaip tik tas, kai tarp darbo ir poilsio išsitrina riba. Jei žmogus džiaugiasi darbu, jis tuo džiaugsmu pasidalina ir su tais, kuriuos myli. Tikriausiai žmogui nekenkia nei sunkus darbas, nei skubėjimas, jei jie yra prasmingi, labiau kenkia per dažnai patiriami negeri jausmai. Jei vienas žmogus labai mėgsta darbą, jis turi gyventi su jį palaikančiu žmogumi, tada jokių konfliktų nekils.

Tarp kūrybiškų žmonių galime sutikti įvairiausių keistuolių, ir net psichiniai ligoniai gali būti savotiškai laimingi savo visai neharmoningame gyvenime.

Individualizmas ir egoizmas

Dar vienas populiariosios psichologijos nuopelnas – individualizmo skatinimas. Tokie šūkiai, kaip „Mylėk save“, „Visos psichologinės problemos atsiranda dėl žemos savivertės“, „Svarbiausia – išreikšti save“, kalba apie tai, kad visų pirma žmogus turi siekti patenkinti savo poreikius. Norint gerų santykių, reikia ieškoti vieno tikslo dviem, investuoti savo energiją į draugystę, nors būdami kartu mes neišvengiamai kažką prarandame, pavyzdžiui, kartais stabdome vieni kitų vystymąsi. Šeima irgi nėra skirta vien laimei, visų pirma ji savo narius turi aprūpinti materialine gerove, išsilavinimu ir bendravimu.

Į savivertės kėlimą taip pat verta pažvelgti įdėmiau. Psichologinės problemos gali būti susijusios su žemu savęs vertinimu, bet tyrimai rodo, kad daugelis žmonių linkę ne nuvertinti, o pervertinti save. Per daug gerai save vertinantis žmogus gali nekreipti dėmesio į kitų jausmus ir teises, būti nejautrus.

Kai psichologija užėmė moralės vietą, imta manyti, kad žmogus negali kontroliuoti savo elgesio, nes jį veikia pasąmonė. Išpopuliarėjo „vidinio vaiko“ sąvoka ir sureikšminti vaikiški suaugusiųjų išgyvenimai. Tikėtina, kad greitai pasaulyje gyvens vien paaugliai, ieškantys savojo „Aš“. Žinoma, vaikiški jausmai svarbūs, bet ne ką mažiau svarbu suprasti ir amžiaus suteikiamus privalumus.

Mes ne visada galime valdyti savo jausmus ar poelgius. Psichologija siūlo puikų būdą, kaip įsigilinti į jų priežastis ir išsilaisvinti, bet svarbu eiti toliau. Žmogus gali būti psichologiškai sveikas, bet tikras egoistas. Egoizmas labai sumažina gyvenimo įprasminimo galimybes. Turiu pripažinti, kad tarp mano klientų gana mažai žmonių, kurie su malonumu darytų gera kitam. Sugebėjimas įprasminti savo gyvenimą išgelbėja žmogų nuo daugelio, regis, neišsprendžiamų problemų. Polas Perselas sako: „Jei jautiesi nesveikas, kuo skubiau daryk gerus darbus, taisyk santykius su aplinkiniais ir mažiau galvok apie save.“

Ir visgi psichologija mums reikalinga

Senais laikais, kai žmonių mąstymas nebuvo psichologinis, gyventi anaiptol nebuvo geriau. Anot kanadiečių psichoterapeuto Y. Dalpeʼo, daugelyje pirmykščių kultūrų individas nebuvo laikomas nuo kitų besiskiriančiu žmogumi ir jį lengvai buvo galima pakeisti kitu individu. Moterys, kaip ir tarnai bei gyvuliai, ilgai buvo laikomos turtu ir net ginčytasi, ar jos turi sielą, o neištikimą žmoną vyras galėjo net užmušti; vaikus versdavo sunkiai dirbti ir mušdavo net mokyklose; žmonės gyveno grupėmis ir negalėdavo nei pabūti vieni, nei labai suartėti; sutuoktinius parinkdavo tėvai. Dabartinė visuomenė tampa įvairiapusiškesnė, tolerantiškesnė įvairiems įsipareigojimams mylimam žmogui, šeimos modeliams, gyvenimo būdui. Žmonių sveikata pagerėjo ne tik dėl medicinos pasiekimų, bet ir dėl to, kad žmonės daugiau tikisi iš gyvenimo ir labiau kontroliuoja tai, kas jiems nutinka.

Populiariosios psichologijos knygos dabar itin skaitomos neatsitiktinai. Jos skirtos gyvybiškai svarbios informacijos alkiui patenkinti ir yra nepaprastai naudingos, nes padeda tinkamiau elgtis. Mes visi siekiame didesnio jautrumo, užuojautos ir tolerancijos, todėl tikrai neišgyvename moralinio nuosmukio. Deja, judėdami šiuo keliu neišvengiamai darome klaidų. Kai kurių iš jų mes galime išvengti.

Parengė Genovaitė Bončkutė-Petronienė

Komentaras

Komentarai

Jūsų el. pašto adresas nebus viešai skelbiamas. Privalomi laukai žymimi *

*

Scroll To Top