Pradinis / Laikas Sau / Psichologė: „Piešimas naudingas kiekvienam“

Psichologė: „Piešimas naudingas kiekvienam“

Psichologijos veiklos praktikoje vis dažniau taikoma dailės terapija. Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Socialinių mokslų fakulteto (SMF) sveikatos psichologijos magistrantūros studijų absolventė Agnė Tarbejevaitė su kolegomis veda meno terapiją vaikų, jaunimo ir suaugusiųjų grupėms. Psichologės teigimu, Priklausomybės ligų centro vaikų ir jaunimo skyriuje pagrindinė užsiėmimų funkcija yra padėti jaunimui piešimu suvokti bei išreikšti savo emocijas, paskatinti kalbėti apie skaudžias gyvenimo patirtis, gilintis į save bei kitus. Meno terapiją specialistė taiko dirbdama ir su negalią turinčiais vaikais dienos centre, kur svarbiausia tokios terapijos funkcija yra vaikų saviraiškos skatinimas, smulkiosios motorikos lavinimas, bendravimo vienas su kitu ugdymas kartu kuriant. Agnė Tarbejevaitė dalijasi mintimis apie vieną svarbiausių meno terapijos įrankių – spalvas – ir pasakoja apie tai, kokią įtaką jos turi žmonių savijautai.

Kas yra spalva? Ar yra viena apibrėžtis? 

Spalva nėra objektyvus dalykas, nes tai yra pojūtis, kurį žmogui formuoja specifinė spalvinės regos sistemos organizacija, – tai vaizdinio jutimo bei suvokimo dalis. Žodyne galima rasti, jog spalva taip pat yra objektų ar šviesos šaltinių savybė. Taip pat šiuo terminu nusakoma atspalvio vieta spektre. Taigi spalva yra ir pojūtis, kuriuo žmogus gauna informaciją apie aplinką per regėjimą, ir daiktų savybė, suvokiama kaip regėjimo pojūtis.

Ar žmonės spalvas suvokia vienodai? Ar šis suvokimas gali skirtis priklausomai nuo amžiaus grupės?

Kadangi spalva yra pojūtis, tad, kaip ir kiti pojūčiai, spalvos yra suvokiamos nevienodai. Spalvos pojūtį veikia akies jautrumas, mūsų suvokimas, amžius (pvz., senstant mažėja akies jautrumas trumpabangėms spalvoms, todėl jos matomos ne taip ryškiai, naujagimiai skiria tik baltą ir juodą spalvas ir pan.), gyvenimo patirtis, mąstymas. Tyrimai rodo, kad maži vaikai renkasi ryškesnes spalvas, labiau jas mėgsta, vėliau pradeda suvokti ir kitas. Spalvų suvokimui, pasirinkimui turi įtakos ir lytis, berniukai ir mergaitės renkasi skirtingas spalvas kaip savo mėgstamas, tik dar nėra aišku, ar pasirinkimai yra įgimti, ar įgyti. Vis dėlto linkstama manyti, kad spalvų pasirinkimas yra įgimtas.

Kokia įtaką spalvos  daro žmogui, kalbant apie spalvų ir nuotaikų ryšį?

Šiuo metu jau neabejojama, kad spalvos daro įtaką žmogui, jo psichologinei būsenai, nuotaikai. Taip pat pagal spalvas, jų pasirinkimus galima nusakyti žmogaus charakterį, psichologinę būseną. Tam yra skirti psichologiniai testai (iš kurių vienas labiausiai paplitusių – Liušerio spalvų testas). Spalvų įtaka pabrėžiama ne tik psichologijoje, bet ir interjero dizaine, sakoma, kad atitinkamos spalvos gali mus raminti, nuteikti darbui, slopinti, erzinti, slėgti ar net veikti mūsų apetitą. Yra ne viena teorija apie spalvų poveikį žmogui, daugelis galbūt jau yra girdėję apie gydymą spalvomis (kitaip tariant, chromoterapiją), teoriją apie spalvų reikšmes mandalose ir pan.

Aš, kaip psichologė, savo darbe taikanti meno terapijos metodus, nesu linkusi vertinti žmogaus kūrinių, piešinių vien pagal spalvas. Mano nuomone, meno terapija nėra diagnostika ir be paties žmogaus vertinti jo piešinius nėra prasmės. Piešiniai, piešimo būdas, objektai piešiniuose, spalvos gali atskleisti tam tikrus dalykus apie asmenybę, nuotaiką, emocinę būseną kūrimo metu. Tačiau vienareikšmiškai pasakyti šiuos dalykus vien iš piešinio, kai nematome paties žmogaus ir neturime galimybės su juo aptarti kūrinio, paklausti, ką jam pačiam reiškia tam tikra spalva, kokias emocijas ji sukelia ir pan., nėra prasminga.

Ta pati spalva vienam žmogui gali sukelti teigiamas emocijas, o kitam ji galbūt sukels kokius nors neigiamus prisiminimus, galbūt ji jam asocijuosis su kuo nors neigiamu ir sukels neigiamas emocijas. Dažniausiai piešiniuose juoda yra interpretuojama neigiamai. Iš tiesų šia spalva suaugusieji dažnai išreiškia savo neigiamas emocijas, pvz., pyktį, baimę, agresiją, galbūt dėl to ją pamatę vaikų piešiniuose išsigąstame. Tačiau iš savo patirties galiu pasakyti, kad daugelis mažų vaikų mėgsta piešti ryškiomis spalvomis ir tam tikrame amžiaus tarpsnyje dažnai piešiniuose mėgsta naudoti juodą spalvą. O suaugusieji, pamatę vaikų piešinius ir net nepaklausę, kodėl jų vaikas piešia juodai, išsigąsta ir mano, kad jam kažkas negerai. Taip yra todėl, kad suaugusieji yra linkę absoliutinti spalvų naudojimą, o vaikams iki tam tikro amžiaus spalvos piešiniuose didelės reikšmės neturi ir net gali būti pasirenkamos neadekvačiai, neatitikti realybės (pvz., mėlyna žolė). O suaugusiųjų piešiniuose neadekvačiai panaudojamos ar niūrios spalvos jau gali rodyti tam tikras emocines problemas, prislėgtą nuotaiką ar pan. Tačiau esmė ta, kad visada, norint iš piešinio kažką pasakyti apie žmogų, pirmiausia reikia išgirsti jo paties interpretaciją.

Kaip veiksmas su spalvomis gali būti naudingas kiekvienam?

Daugelis linkę manyti, kad piešti mėgsta tik vaikai, o suaugusiojo amžiuje kūryba, piešimas nustumiami į šalį. Galbūt taip yra todėl, kad maži vaikai piešdami atsipalaiduoja, leidžia sau piešti tai, ką nori, nebijo, kad jų piešiniai bus vertinami, jiems tiesiog gera piešti, kurti. Jau mokykloje vaikai susiduria su piešinių vertinimu per dailės pamokas, o jei piešti „nesiseka“, tai galbūt ir visam laikui to atsisako.

Iš tiesų, taikant meno terapijos metodus savo užsiėmimuose, dažnai tenka susidurti su tokiais suaugusiųjų ar net paauglių pasakymais, kaip „nemoku piešti“ ar „nežinau, kaip tai nupiešti“. Daugelis bijo piešti dėl to, kad bijo įvertinimo, neatsipalaiduoja kurdami, stengiasi nupiešti gražiai net ir tada, kai to nereikalaujama. Susikaustymas dažnai pasireiškia vos kelių spalvų panaudojimu, piešimu tik viena pasirinkta priemone, konkrečių objektų atvaizdavimu siekiant kontroliuoti savo piešimą. Sudarius atitinkamą kūrybai atmosferą, paskatinus piešti ir kūrinio nevertinant, skatinant visiškai atsipalaiduoti galima pasiekti puikių rezultatų.

Man dar neteko sutikti žmogaus, kuris, galiausiai leidęs sau laisvai piešti, atsipalaidavęs kūrybos procese, po to pasakytų, kad  piešimas jam nepatiko arba sukėlė neigiamų emocijų. Laisvai piešiant, piešimu išreiškiant savo emocijas, kyla noras panaudoti įvairias spalvas, netgi išgauti naujas, maišant jas tarpusavyje. Piešimas ramina, žmogus tuo metu turi galimybę pabūti su savimi, išreikšti save taip, kaip galbūt negali padaryti žodžiais. Vien jau saviraiška piešiant yra svarbi ir naudinga kiekvienam, tiek mažam vaikui, tiek pagyvenusiam žmogui. O kai piešiama tam tikromis konkrečiomis temomis, vėliau aptarus tuos kūrinius su autoriais, kiekvienam jų galima padėti geriau pažinti save, savo elgesį, suvokti savo jausmus, geriau suprasti kitus žmones ir iš viso kūrybos proceso pasiimti daug kitų svarbių ir kiekvienam naudingų dalykų.

Komentarai

Jūsų el. pašto adresas nebus viešai skelbiamas. Privalomi laukai žymimi *

*

Scroll To Top