Pradinis / Nuomonė / Laisvė būti laisvam

Laisvė būti laisvam

TzS5UBx (1)

Vytautas Bukauskas

Kuo aš pats, kaip libertaras tikiu? Nusakant keliais žodžiais –  tuo, kad individuali laisvė yra fundamentali vertybė, turinti persmelkti visus socialinius santykius, ekonominius mainus ir politinę sistemą. Aš tikiu, kad savanoriškas bendradarbiavimas tarp individų laisvoje rinkoje yra pranašesnis, nei valdžios taikoma prievartinė ekonominių santykių kontrolė. Netikiu, kad valdžios vaidmuo yra siekti tikslų visuomenės vardu ir jos vardan. Valdžia yra ne tam, kad perskirstytų turtą, „skatintų“ kultūrą, „remtų“ žemdirbystės sektorių ar „padėtų“ mažoms įmonėms. Valdžia turėtų apsiriboti individų teisių gynimu ir leistų piliečiams siekti savo tikslų taikiu būdu.

Iš esmės libertarai, kaip ir aš, pamokslaujame apie laisvę visose sferose be išimties, įskaitant teisę daryti su savo kūnu ką nori iki tol, kol tai nepažeidžia kitų žmonių nuosavybės ir laisvės. Tai reiškia, kad žmonės, norintys vartoti narkotikus, žiūrėti pornografiją, užsiimti prostitucija, ar mokėti už prostitutės paslaugas, įsitraukti į bet kokią savanorišką seksualinę veiklą, turėtų galėti tai daryti be įstatymo įsikišimo ir policijos priekabiavimo.

Vigi, kaip libertaras, nepaisant savo asmeninių nuostatų, nepropaguoju ištvirkėliško, palaidnūniško gyvenimo būdo labiau, nei bet kurio kito. Viskas ką sakau, yra tai, kad kiekviena asmenybė privalo galėti nevaržomai pasirinkti savo įsitikinimus ir gyvenimo būdą, kuris yra tinkamas jiems (būtų tai asketizmas ar visiška palaidūnystė, religinis fundamentalizmas ar moralinis realiatyvizmas). Libertarai visada gins patvirkėlio teisę gyventi pasileidime, o taip pat ir religinių fundamentalistų tėvų teisę auklėti savo vaikus, pagal savo griežtą tikėjimą (nors, savo asmeniniu nusistatymu aš esu prieš tokį gyvenimo būdą).

Libertarai remia kiekvieno formalią lygybę prieš įstatymą, bei mažai tesijaudina dėl materialinių skirtumų tarp turtingųjų ir vargšų, skirtumų, kurie yra neišvengiami ir gali būti sumažinti tiktai pasikėsinus į asmeninę laisvę ir sumažinant visuotinę gerovę. Esame įsitikinę, kad geriausias būdas kovoti prieš skurdą yra garantuoti sistemą, paremtą laisvais mainais ir privačia labdarų iniciatyva, kuri yra daug efektyvesnė ir labiau pateisinama, nei valdiškas turto perskirstymas, suteikti pagalbą tiems, kuriems jos tikrai reikia.

Taip pat tikime, kad vienintelis būdas užtikrinti asmeninės laivės saugumą yra garantuoti privačios nuosavybės nepažeidžiamumą ir apriboti valdžios dydį, kiek įmanoma daugiau, bei sumažinti jos intervencijų spektrą. Nepasitikiu valstybe, kurios valdytojai teigia besielgiantys abstrakčių kolektyvinių interesų vedami, kai kalbama apie individualios laisvės saugojimą. Pagal kolektyvistinės ideologijas galima socialinė ir ekonominė tvarka gali būti įvesta ir išlaikyta tik naudojantis valdžia. Tačiau priešingai, nei teigia kolektyvistai, libertarai įrodo, kad necentralizuoti, atskirų savo interesų siekiančių individų veiksmai laisvoje rinkoje sukuria klestėjimą. Ta spontaniška tvarka ir yra sudėtingos civilizacijos pamatas, kurioje gyvename.

Šiandieną, nors ir nedaugelio žinoma bei suprantama, dėl beveik visiško Vakarų intelektualų pasidavimo kolektyvistinėm XXa. mąstymo srovėms, libertarizmo filosofija nėra kažkokia keista, marginali filosofija propaguojama mažos utopistų grupelės, nutolusios nuo realybės. Priešingai, libertarizmas yra įpėdinis, svarbiausios praėjusių kelių amžių Vakarų politinės ir ekonominės mokyklos – klasikinio liberalizmo, filosofijos, kurią iškėlė žymieji mąstytojai, kaip John‘as Locke‘as ir Adam‘as Smith‘as. Pradedant XVIIa. ne kas kitas, o liberalai kovojo už politinių, ekonominių ir socialinių laisvių praplėtimą, prieš monarchų galią ir aristokratų privilegijas. Liberališkieji principai yra Jungtinių Amerikos Valstijų konstitucijos šaknyse ir, galima sakyti, kad JAV bei Didžioji Britanija ir Kanada buvo daugiausiai valdomos vadovaujantis liberaliu būdu per visą XIXa. iki XXa. pradžios.

Taigi kodėl nenaudoti termino liberalas vietoj libertaras? Todėl, kad šis terminas, tiksliai XIXa. pabaigoje įgavo visai naujas prasmes, kurios yra visiškai nesuderinamos su individualios laisvės propagavimu. Pvz. Didžiojoje Britanijoje ir Kanadoje save vadinančios liberalios partijos faktiškai tėra šiek tiek nuolankesnės, nei viešai prisipažinusios socialistinės, su savo polinkiais naudotis valdžios galiomis ir pagarbos trūkumu individo laisvėms.

Dar blogiau JAV, kur „liberalas“ yra tas, kuris pasisako už turto perskirstymą ir remia „didžiąją valdžią“ (angl. big government), kuri kišasi į visas įmanomas žmonių gyvenimo sritis. Tai tokia valdžia, kuri bando išspręsti visas realias ir įsivaizduojamas problemas, rinkdama mokesčius ir leisdama pinigus, prikurianti daugybę biurokratinių programų kiekvienai gerai priežasčiai. Trumpai tariant šiuolaikinis liberalizmas siekia sukurti tironišką valdžią, kuri nedvejotų sutrypti individualią laisvę vardan nepasiekiamos kolektyvistų Utopijos. Šis liberalizmo tipas neturi nieko bendra su klasikiniu liberalizmu.

Šiandienos libertarai yra įkvėpti praėjusio liberalizmo progreso, bet po amžiaus, kuriame buvo įsigalėjusios kolektyvistinės ir totalitarinės ideologijos, jie supranta, kad klasikinis liberalizmas nebuvo pakankamai tvirtas ir principingas tam, kad atremti kylančią steitizmo (angl. statism; pažodžiui – valstybingumas) bangą. Jie yra daug nuoseklesni arba, kai kurie pasakytų, radikalesni, nei tradiciniai liberalai, asmeninės laisvės ir laisvos rinkos gynime bei opozicijoje valstybės galiai.

Žinoma, kaip ir daugelis filosofinių judėjimų, libertarizmas yra įvairus. Egzistuoja kelios pagrindinės mokyklos ir mažesni pogrupiai, kuriuose neegzistuoja visiškai vienodi teoriniai aiškinimai bei vienodi tikslai ar strategijos, prie kurių turėtų visi taikytis. Šiaurės Amerikoje dauguma, save vadinančių libertarais norėtų matyti valdžios aprato ženklų sumažėjimą iki tam tikrų, pagrindinių jo funkcijų: gynybos, užsienio politikos, teisinės sistemos, privačios nuosavybės apsaugos, individualių teisių gynimo ir dar kelių mažesnių funkcijų. Visos kitos funkcijos turėtų būti privatizuotos. Labai decentralizuotos federalinės valstybės kontekste, libertariai sutinka, kad vietinė valdžia (atskiros valstijos, provincijos, regionai, savivaldybės) gali kištis į kitas sritis ir pasiūlyti įvarius socialinius ir ekonominius potvarkius iki tol, kol nepatenkinti piliečiai nevaržomai gali persikelti į kitas jurisdikcijas.

Kai kurie „anarchokapitalizmo“ mokyklos libertarai pasisako už visišką valdžios nebuvimą ir net pagrindinių, anksčiau minėtų, funkcijų visišką privatizaciją. Šis tikslas gali pasirodyti ekstremalus ir absurdiškas iš pirmo žvilgsnio, tačiau jis yra paremtas teoriškai įtikinamu argumentu. Pavyzdžiui, nesunku įsivaizduoti, kad būtų galima pakeisti provincines, valdžios ar savivaldybių policijos pajėgas ( su visa jų korupcija, netinkamu savo galios panaudojimu, nekompetencija, favoritizmu, kuris dažnais jas charakterizuoja ir yra visiškai nebaudžiamas) su privačiomis saugos tarnybomis. Jos pelnytųsi tiktai tiek, kiek jos iš tikrųjų apsaugos piliečius nuo realių nusikaltėlių. Anarchokapitalistai naudoja to pačio tipo argumentus remiant armijos ir teismų privatizaciją, nepaliekant jokios funkcijos valdžiai. Privačios firmos teiktų visas reikiamas paslaugas, kurių prireiktų individams grynai laisvoje rinkoje.

Dabartiniame kontekste, kai valdžios išlaidos sudaro bene pusę to, kas yra pagaminama, kai valstybėje išleidžiamas įstatymas po įstatymo tam, kad padidinti mūsų gyvenimų kontrolę, daug realistiškesnis libertarų tikslas yra paprasčiausiai apsukti atgal šią madą ir kovoti už kiekvieną praktišką poslinkį laisvės link ir kiekvieną konkretų valdžios tironijos galios sumažinimą.

Libertarai tėra vieninteliai pasiryžę stoti į šią kovą nesukompromituodami savo įsitikinimų. Faktas tas, kad dabartiniai ideologiniai debatai išlieka dominuojami „steitistų“, nepaisant paviršutiniškų politinių kontraversijų, kurios pritraukia žiniasklaidos dėmesį.

Vienoje pusėje socialistai ir kairieji – neribotos valdžios galios augimo rėmėjai, sudarantys didžiąją daugumą įvairiausių lobistų, šeriančių publiką per universitetus ir žiniasklaidą. Dauguma dalykų, kurie tampa žurnalistika ir akademiniais tyrimais parodo visišką pagrindinių rinkos ekonomikos dėsnių nesupratimą. „Centre“ yra tie, kurie skelbiasi esą realistai ir pripažįsta, kad valdžia nebegali didinti mokesčių naštos ir augti nesustabdomai, bet, viso labo, jie paprasčiausiai pasisako už lėtesnį valdžios augimą. Verslininkai sau būtų patenkinti su minimaliais naštos apkarpymais šen ir ten. O tie, esantys „Dešinėje“, kurie yra dar vadinami radikaliaisiais „neo-koncervatoriais“, skelbia, jog jų tikslai yra sumažinti valdžios išlaidas penketu ar dešimčia procentų. Žinoma, tai žingsnelis į tinkamą pusę, bet vargu ar tokio pakanka.

Tačiau kas ten bebūtų susiję ar nesusiję su politika, bet pagrindinis dalykas, dėl kurio save vadinu libertaru yra neagresijos principo laikymasis. Šis principas skelbia, kad joks kitas individas kitam individui neturi teisės primesti savo valios prievarta. Todėl iš esmės libertarai ir prieštarauja valdžios idėjai, nes ji yra nesavanoriška, prievartinė. Tam, kad valdžia galėtų save išsilaikyti ji privalo nuolat grasinti (nebūtinai akivaizdžiai suvokiamai) taikiems individams panaudosianti prievartą, jeigu jie nemokės mokesčių. Jeigu nesutinki mokėti mokesčių tave uždaro į kalėjimą, o jeigu bandai gintis tave tiesiog nužudo valstybės agentai.

Bet koks prievartos panaudojimas yra nemoralus, kaip ir vergovė. Juk vergovė anuomet nebuvo visų suvokiama, kaip absoliutus blogis. Prireikė laiko, užuojautos, empatijos. Tikriausiai ir valdžia įgaus blogio reputaciją ateityje, kaip ir bet kokia prievartos forma. (Lygiai tokie patys argumentai buvo išsakyti prieštaraujantiems vergovei, kokie yra sakomi dabar prieštaraujantiems valdžiai – „Kas rinks medvilnę?“ skamba lygiai taip pat, kaip „Kas ties ir prižiūrės kelius“.) Visgi žmonės natūraliai kovoja prieš blogį, bet jeigu tik supranta, kad tai yra blogis, o ne gėris ar neutralus dalykas. Todėl viliuosi, kad ateis diena ir žmonės masiškai pradės diskutuoti apie „ginklą kambaryje“, kuris yra nutaikytas į kiekvieną taikiai nepritariantį valdžios idėjai individą.

4 Komentarai

  1. Kvaila rašliava. 🙂

  2. nesupratai aiškiai.

  3. Smagu, kai remiasi Adamu Smitu.
    Gal geriau nebeikvok savo brangaus laiko, eik dar knygu paskaityk, pasidomek kas ir kaip vyksta pasaulyje. Naudingiau bus, nei toki suda lietuviams brukti.

Komentarai

Jūsų el. pašto adresas nebus viešai skelbiamas. Privalomi laukai žymimi *

*

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.

Scroll To Top
%d bloggers like this: