Pradinis / Kultūra / Laisvės gynėjų kapus fotografuojantis Vytautas: „Tai darau, kad nepamirščiau savo šaknų“

Laisvės gynėjų kapus fotografuojantis Vytautas: „Tai darau, kad nepamirščiau savo šaknų“

Prabėgo mirusiųjų paminėjimo dienos, vėjas užpūtė jiems prisiminti uždegtas žvakutes, bet dar neataušus prisiminimų jausmams pakalbinau Vytautą Mačiulaitį, kuris fotografuoja žuvusių už laisvę kapus, rengia parodas, yra sukūręs „Google“ žemėlapyje puslapį su Lietuvos savanorių kapais ir jį nuolat pildo naujomis fotografijomis. 

Kiek fotografijos parodų esi sukūręs?

Esu sukūręs tris parodas: „Mažieji stebuklai“, „Kelionė“ ir „Laisvės kovų takais“.

Pakalbėkime laisvės kovų tema. Kur esi surengęs parodas „Laisvės kovų takais“? 

Esu surengęs parodas Kybartų kultūros centre, Kėdainių viešojoje bibliotekoje, Kauno Architektų namuose, Šiluvos Jono Pauliaus piligrimų centre, Vilkaviškio viešojoje bibliotekoje, Dzūkijos nacionalinio parko direkcijoje Marcinkonyse, Utenos viešojoje bibliotekoje.

Kodėl fotografuoji laisvės gynėjų kapus?

Jau nėra nė vieno gyvo Lietuvos kūrėjo savanorio ir tik keletas ginkluotos rezistencijos partizanų. Nerasim didesnės relikvijos kaip vietos, kuriose jie ilsisi. Tai vieta, kur yra būtent tas žmogus, kuris gynė savo tėvų žemę. Toje vietoje galime užčiuopti laisvės sakralumo idėją. Žmonės primiršę prasmę ir kokią kainą kovotojai sumokėjo už laisvę. Galbūt dalis iš matysiančių fotografijas susidomės, aplankys, pagerbs, sutvarkys jų kapus. Kuo labiau juos prisiminsim, tuo stipriau jie bus gyvi mūsų atmintyje.

Kaip kilo idėja ir kas įkvėpė fotografuoti būtent laisvės gynėjų kapus? 

Viskas prasidėjo, kai su žmona gyvenom Anglijoje. Kai užsimezgė mūsų meilės vaisius, svarstėm: gal dar pabūti svetur, dar nepakankamai užsidirbom. Vieną vakarą įvyko lūžis. Kažkokiu būdu kompiuterio ekrane pamačiau išniekintų partizanų fotografiją. Tas vaizdas supurtė mane iki pat sielos gelmių. Nuo tada pradėjau prisiminti istorijos pamokas, kad mano senelis buvo savanoris, kuris gulėjo apkasuose rizikuodamas savo gyvybe. Tada supratau, kad mano gyvenimo kelias turi tęstis Lietuvoje. Vaikščiodami svetimomis gatvėmis matėme jų pavadinimus, kurie mums nieko nereiškė. Tada mes supratom, kad mūsų vaiko pase turi būti įrašyta Lietuva. Sprendimas buvo aiškus, tik nežinojom, kada bus įgyvendintas.

Paskutiniai mėnesiai iki grįžimo buvo sunkiai pakeliami. Tų fotografijų vaizdas manęs nepaliko ramybėje. Į darbą važiuodavau dviračiu, pro ašaras nematydavau kelio. Lietuvos ilgesys buvo stipresnis už viską. Galiausiai išaušo diena, kai rankose laikydami bilietus lipome į lėktuvą. Neturėjome darbų, neturėjome savo namų, bet turėjome viltį. Tada dar neturėjau konkrečios idėjos, bet žinojau, kad Lietuvoje manęs laukia daug prasmingesnis vidinis gyvenimas.

Nemažai keliavai, teko gyventi ir Norvegijoje, ir Didžiojoje Britanijoje. Ar lengva Lietuvoje gyventi dabar? 

Žiūrint, kuria prasme. Jei finansiškai – tikrai sunkiau, bet dvasine prasme man nėra geresnės vietos pasaulyje. Mačiau daug įspūdingų gamtos stebuklų: kalnų, fjordų, ledynų, krioklių, vandenyną, tačiau dabar į nieką neiškeisčiau Lietuvos kalvų, ežerų ir upių. Kai prieš penkerius merus grįžom iš Anglijos, buvo tikrai nelengva. Reikėjo įsikurti, gimė sūnus, pradėjau dirbti. Darbe buvo sunkiausia ne fiziškai, o dėl darbo sąlygų, užmokesčio, darbo kultūros, požiūrio į žmogų. Tai tik viena medalio pusė. Šiuos trūkstamus dalykus galima turėti svetur, bet prarasti kitus: kalbą, istoriją, vaikystėje įspaustas pėdas, senelių kapus, tikėjimą. Visa tai duoda jėgų ištverti visus sunkumus, kurie užklupo grįžus namo.

Kaip manai, ar istorinė atmintis reikalinga, gal užtenka tik ekonomikos? O gal šiandienos Lietuvą yra ištikusi tapatybės krizė? 

Istorinė atmintis ne reikalinga, o būtina. Žmogaus pasaulis būtų labai nykus, jei po juo neliktų istorijos. Kažkas seniai darė reikšmingus dalykus, kad ateities kartos turėtų savo valstybę, kad ji būtų laisva. Įsivaizduokim, mūsų dabartinis gyvenimas kažkada bus istorija, gal mes kažką nuveiksim prasmingo, o po daug metų kažkas sakys, jog tai tik kažkokia seniena. Taigi istorinė atmintis negali būti nesvarbi.

Gal ne tik Lietuvą ištikusi tapatybės krizė. Reikia nuolat budėti, kad nepradėtume plaukti pasroviui. Žmonės užliūliuoti gerove, galimybėmis, daiktų kaupimu, vartojimu, kartais, atrodo, pamiršta, kad jie yra žmonės ir ant kokios žemės stovi. Savanorių kapus fiksuoju, kad nepamirščiau savo šaknų. Tai savotiška padėka tiems kaimo vyrams už ryžtą, drąsą, kovą už laisvę bei išsaugotą valstybę. Taip pat noriu supažindinti kitus, kad jie bent žinotų, jog savanoriai padarė labai daug.

Dabar Lietuvoje dalis žmonių niurzga ir skundžiasi, tam aimanavimui kiekvienas turi savų priežasčių. O Tu skubi į kapines ir ten „pasikrauni“. 

Tikrai taip, sutinku daug žmonių, kuriems viskas negerai. Tas blogas, anas piktas ar melagis, bet tik ne aš pats.

Kapinėse aš pabėgu nuo šio nežinia kur lekiančio pasaulio. Ten guli tūkstančiai istorijų ir nemažai jų vertos aprašyti. Aš ten randu ramybę ir matau savo trapumą.

Kokią matai Lietuvos ateities viltį? 

Viltis yra mūsų vaikai. Ką į juos įskiepysim, tą ir turėsim. Mes galim padaryti taip, kad jie nekęstų savo tėvynės, arba atvirkščiai. Jie gali sakyti: „Čia mano namai, aš esu lietuvis, ginsiu savo šalį. Aš noriu matyti ją klestinčią ir aš pats prie to prisidėsiu.“ Pavyzdžiui, tarpukariu gimę vaikai taip mylėjo Lietuvą, kad atėjus antrai sovietinei okupacijai dešimtys tūkstančių pasitraukė į miškus. Dauguma jų buvo savanorių vaikai. Štai kokią galią turi tinkamų vertybių skiepijimas vaikams.

Prisimenu vieną momentą, kai su vaikais laukiau autobuso ir mažesnysis pradėjo traukti „Lietuva, tėvyne mūsų“. Man tai įprasta, kitiems gal ne. Šalia sėdinti moteris ėmė ploti. Ji nustebusi draugiškai šypsojosi.

Ar pavyksta įgyvendinti kūrybines idėjas?

Visada jaučiu kūrybos ilgesį. Visi mes kažką kuriam, tik skirtinga to išliekamoji vertė. Kadangi turiu daugybę įsipareigojimų, kūrybai neturiu daug laiko.

Nuo mažens drožinėdavau. Kai užaugau, atradau kitokią kūrybos formą. Kai turiu laiko, gaminu savotiškus kryžius. Mane įkvėpė vienas garsiausių Lietuvos kryždirbių Vincas Svirskis, kuris per savo gyvenimą pagamino apie du šimtus kryžių, koplytėlių. Jis keliavo iš kaimo į kaimą ir ten kūrė kryžius, tokiu būdu užsidirbdavo pragyvenimui. Tai buvo jo pasirinkimas. Dabar jo kryžiai saugomi muziejuose, privačiose kolekcijose. Taip ir mano kūryba – tiek medžio dirbiniai, tiek fotografijos – ateina iš vidaus. Jaučiu, kad taip turiu daryti, nes taip jaučiu prasmę ir ilgesį to, kas yra už žmogaus proto ribų.

Vėlinės – beveik kiekvienam lietuviui brangi šventė. Daugelis dega žvakes ant artimųjų kapų, o Tu degi ant savanorių, partizanų.

Per Vėlines lankome, tvarkome artimųjų kapus, kalbame maldelę, tačiau aš noriu, kad mes prisimintume, uždegtume žvakes ant savanorių, partizanų kapų. Taip atkreipiame aplinkinių dėmesį, kartu padėkojame jiems už jų pasirinkimą. 

Zenonas Mačiulaitis

Vytauto Mačiulaičio nuotraukos

Komentarai

Jūsų el. pašto adresas nebus viešai skelbiamas. Privalomi laukai žymimi *

*

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.

Scroll To Top
%d bloggers like this: