Pradinis / Lietuviai svetur / PERU. Leidau Dievui vairuoti gyvenimo laivą…

PERU. Leidau Dievui vairuoti gyvenimo laivą…

IMG_9639 (1)

Ieva Urbikaitė

Gimė: Kaune

Savanorė

Gyvena: 9 mėnesius Peru

Moto: Klausykis savo širdies balso

Visi siekiame užtikrinto, stabilaus ir ramaus gyvenimo. Baigiame mokslus, pradedame dirbti, kuriame šeimą. O kartais pykstame ant gyvenimo, kad jis vis stovi vietoje. Jei nori jį keisti, tai ir turi daryti taip, kad jis pasikeistų. Ieva Urbikaitė savo apsisprendimą įprasmino savanoryste. Ir ne bet kur, o tolimojoje Peru. Jos istorija tikrai gali įkvėpti ir Jus.

Priešistorė

Ieva, kaip nusprendei tapti savanore?

Svajonė savanoriauti Lotynų Amerikoje buvo gimusi dar tada, kai stojau į Vytauto Didžiojo universitetą. Nutariau baigusi bakalauro studijas nuveikti kažką naudinga, įgyti praktinės patirties, padėti žmonėms, kuriems to reikia. Pati šalies, kurioje norėčiau savanoriauti, nesirinkau. Šalis mane pasirinko! Dar besimokydama universitete susipažinau su vienuolėmis misionierėmis iš Peru, kurios jau kelerius metus dirbo misionierišką karitatyvinį darbą Lietuvoje. Bekalbėdama su viena sesute prasitariau apie svajonę išvykti į Pietų Ameriką savanoriauti. Jos reakcija buvo labai pozityvi ir džiaugsminga. Gražiu ispanišku akcentu ji iškart mane pakvietė dirbti su sesėmis vienuolėmis, esančiomis Peru. Taip mano svajonės įgyvendinimas įgavo pradžią.

Ar teko pasistengti, kad pavyktų išvykti už Atlanto?

Kai turi svajonę, darai viską, kad ji taptų tikrove. Tiesa, finansus kelionei teko užsidirbti pačiai Belgijoje italų restorane. Dirbau 6 arba 10 valandų per dieną 6 dienas per savaitę… Dabar, kai šiuo metu mėgaujuosi įspūdžiais ir nauja savo realybe Peru, viskas, kas buvo praeity, atrodo tik smulkmena ir visai nepanašu į auką.

Tikriausiai nelengva nuspręsti išvykti savanoriauti taip toli nuo namų.

Visą laiką savanoriavau ir Lietuvoje. Tiek besimokydama mokykloje, tiek bestudijuodama universitete dalyvaudavau įvairiuose renginiuose, savanoriškose organizacijose. Man teko būti vadove tarptautinėje savanorių stovykloje, kurioje jaunuoliai iš įvairių šalių darbavosi skirtinguose objektuose Lietuvoje, juos remontavo, tvarkė, dirbo su vaikais. Taip pat daugelį metų savanoriavau Lietuvos jaunimo dienose. Kai širdis kviečia važiuoti į tam tikrą šalį, kad pasidalintum tuo, ką esi išmokęs ir supratęs, norisi susipažinti su nauja realybe. Dievo meilė mane stumia į priekį ir ragina nepamiršti šalia esančių žmonių. Žmonių, kurie taip pat nusipelnė geresnio išsilavinimo, skanesnio maisto, batų ir švarių drabužių. Su žinia, kad išvykstu už Atlanto, mano šeima susitaikė pamažu. Visus metus vis užsimindavau, kad žadu baigusi studijas važiuoti į Peru, bet kol nenusipirkau bilieto, jie tuo netikėjo. Manau, kad tėvai gal net paslapčia vylėsi, jog taip ir nepavyks man sutaupyti reikiamos sumos…

Dabartis

Koks pirmasis tavo naujųjų namų įspūdis įsirėžė atmintin?

Niekad nepamiršiu, kai atskridusi į Peru sostinės Limos oro uostą įsėdau į mašiną važiuoti į naujuosius namus. Eismas gatvėse buvo tiesiog klaikus: didžiulis chaosas, jokių taisyklių, daugybė eilių, mašinų signalų… Niekada negalvojau, kad norėdama pereiti gatvę turi būti ypač drąsi, atidi ir greita. Limos gatvėse neegzistuoja vairuotojų ir pėsčiųjų kultūra. Peru visos savaitės dienos yra vienodos: tiek pirmadienį, tiek sekmadienį gatvėse knibžda žmonių, vyksta turgūs, visi kažkur skuba.

O žmonės… Kokie jie tau pasirodė iš pradžių, ar tas įvaizdis pakito?

Tikriausiai daugelis yra įsitikinę, kad Pietų Amerikoje žmonės labai emocingi, daug kalba, gestikuliuoja, šoka ir dainuoja. Ir aš atvykau į Peru taip manydama, tačiau nustebau pamačiusi, kad perujiečiai yra labai ramaus būdo, kalba lėtai ir suprantamai, tačiau tyliai. Kartais pati jaučiuosi čia net per daug emocionali. Peru yra daugiakalbė šalis: be ispanų kalbos, kuri vadinama
castellano, dar yra išlikusios ir senosios quechua bei aimaru kalbos. Teko pabuvoti kaimeliuose, kur senoliai kalba tik quechua kalba ir sunkiai supranta castellano. Mane vis dar stebina, kad šalyje net ir patys perujiečiai yra diskriminuojami. Geografiškai šalis padalinta į Pakrantės regioną, Kalnų arba Andų regioną bei Amazonės dalį. Šių regionų gyventojai taip pat labai skirtingi savo charakteriu, temperamentu bei gymiu. Šviesių bruožų perujiečiai visada laikomi geresniais, turtingesniais bei gerbiamesniais. Pasak draugo perujiečio, gimus vaikui dažnai pirmiausia pasakoma jo odos spalva, o tik paskui lytis. Žmonės, atvykstantys iš Andų dalies mokytis ar dirbti į Pakrantės miestus, yra dažniau diskriminuojami ir mažiau vertinami.

Kokius gerus darbus tau asmeniškai tenka daryti?

Norint ką nors nuveikti, pirmiausia reikia išmokti vietinę kalbą. Kad ir minimalus kalbos mokėjimas yra pagrindinis dalykas čia atvykstant. Angliškai niekas nesupras, jau geriau tada lietuviškai kalbėti! Man pasisekė, kad į šalį atvykau mokėdama italų kalbą, vėliau išmokau ir ispanų, o po poros mėnesių jau neturėjau didelių problemų bendraudama su žmonėmis. Vietovėse, kur lankausi, užsieniečiai yra reti arba visai nematyti svečiai, dėl to žmonės domisi ir noriai bendrauja su manimi. Kadangi savo misiją atlieku kartu su šv. Vincento Pauliečio seserimis, svarbi dienos dalis yra bendruomeninė malda, kuri prasideda 6 valandą ryte. Darbai, kuriuos tenka atlikti, yra įvairūs. Vienuolės yra įsikūrusios skirtinguose Peru miestuose, todėl turiu galimybę keliauti ir pamatyti įvairias vietas. Pirmais mėnesiais kartu su auklėtoja pagelbėjau 4 – 5 metų vaikučiams darželyje ruošti pamokėles. Kalėdų laikotarpiu teko būti vienam kalnų regione, kuris laikomas vienas vargingiausių Peru. Kartu su lenkų kunigais misionieriais važinėjome po įvairius kaimelius, nutolusius nuo didesnių miestų ir įsikūrusius aukštai kalnuose, ruošėme ten vaikus įvairiems sakramentams, švęsdavome šv. Mišias, dovanojome kalėdines dovanėles bei, kaip jau įprasta šventiniu laikotarpiu, vaišinome kakava bei pyragu, taip suteikdami visiems džiaugsmo.

Koks šiuo metu tavo laisvalaikis?

Džiaugiuosi, kad turiu galimybę pakeliauti ir geriau pažinti šalį. Jau teko pabuvoti Maču Pikču, kuris yra vienas iš lankomiausių objektų ne tik Peru, bet visoje Pietų Amerikoje. Kadangi man labai patinka kalnai, naudojuosi kiekviena proga ten nuvykti. Jau teko užkopti į beveik 5 000 m aukščio kalną, planuoju pasiekti aukščiausią Peru viršūnę – Huascaran, nors tai ir yra viena iš sunkiausiai pasiekiamų viršūnių, siekianti daugiau kaip 6 700 m. Labai norėčiau tris dienas plaukti Amazonės upe iki šiaurinės šalies dalies, kurioje Peru ribojasi su Brazilija ir Kolumbija.

Ko galima pasimokyti iš vietinių žmonių?

Žmonės visame pasaulyje turi tuos pačius poreikius – valgyti, miegoti bei būti gerbiami ir mylimi. Mus skiria tik gyvenimo įpročiai. Tikriausiai niekad nepriprasiu prie netvarkos ir šiukšlių, kurių čia netrūksta. Žmonės palieka šiukšles be jokio gėdos jausmo, taip paversdami miestų gatves tikrai nemaloniomis. Bet perujiečiai yra stiprūs žmonės, nesibaidantys sunkaus darbo, nes tai yra jų kasdienybė: nori valgyti – dirbk. Visa šeima stengiasi prisidėti prie šeimos biudžeto. Atostogų metu moksleiviai vyksta į didmiesčius, dirba įvairius darbus, pavyzdžiui, tvarko turtingų žmonių namus, valo praeiviams batus, pardavinėja maistą ir gėrimus. Taip jie užsidirba pinigų knygoms, uniformai, net maistui. Perujiečiai yra išradingi žmonės, ypač provincijos gyventojai, kurie paprastai vis randa būdų, kaip pasigerinti savo gyvenimo sąlygas.

Tai, kas dar laukia

Ieva, ką veiksi, kai savanoriauti skirtas laikas baigsis?

Šiuo metu mėgaujuosi laiku Peru, bet galvoju ir apie savo ateitį. Ši patirtis taip pat yra skirta vidinei ramybei surasti, įsiklausyti į savo pačios širdį, atpažinti, koks yra Dievo planas dėl mano gyvenimo. Jau pradėjau pildyti dokumentus, kad galėčiau tęsti magistrantūros studijas komunikacijos srityje Belgijoje. Norėčiau dirbti nevyriausybinėse organizacijose, kurios specializuojasi tarpreliginio arba tarpkultūrinio dialogo Europoje srityje.

Dar besitęsiant tavo savanorystei, manau, jau galėtum pasakyti, kuo naudinga tau ši patirtis?

Jaučiu, kad ši patirtis mane augina kaip asmenybę. Susipažinimas su kitokia realybe, kuri ne visada yra džiuginanti, dažnai net liūdinanti, plečia mano akiratį, padeda man atskirti svarbius dalykus gyvenime nuo nesvarbių. Dėl naujos kultūros ir jos istorijos pažinimo įgaunu daugiau jėgų svajonėms įgyvendinti. Stebėdama šiuos žmones ir gyvendama su jais išmokstu paprastumo, nuolankumo, prisitaikymo, supratimo bei kantrybės. Be to, didžiulis turtas yra išmokta dar viena kalba. Džiaugiuosi, kad didžioji kelionė vyksta manyje, o tai yra neįkainuojama dovana.

Kaip, tavo manymu, įgauti drąsos keistis pačiai ir keisti savo aplinką?

Reikia labiau pasitikėti Dievu ir leisti Jam vairuoti savo gyvenimo laivą, nes kai aš leidau Jam pavairuoti, atsidūriau net už Atlanto. Kartą vienos portugalės namuose, kuri mane priėmė pernakvoti kelioms naktims, kai keliavau į Maču Pikču, virtuvėje ant sienos, didelėmis raidėmis buvo užrašyta: „Nesitikėk, kad gyvenimas keisis, jeigu nuolat darai tuos pačius dalykus“. Mes dažnai būname nepatenkinti savo gyvenimu, savo kasdienybe ir viliamės, kad tai pasikeis, tačiau nenorime nieko keisti, esame per daug įsikibę savo kasdienybės. Todėl nesėdėkime ir nelaukime, kol kas nors pasikeis mūsų gyvenimuose, veikime!

Kalbėjosi Ieva Ąžuolaitytė

Komentarai

Jūsų el. pašto adresas nebus viešai skelbiamas. Privalomi laukai žymimi *

*

Scroll To Top