Pradinis / Žmonės / Lėlės, žinančios visas jūsų paslaptis

Lėlės, žinančios visas jūsų paslaptis

DSCN5966Edita Kušleikienė – ypatingu talentu apdovanota menininkė iš Utenos. Ji tikrai labai kūrybinga ir išradinga: jos kurtos lėlės tiesiog užburia savo gyvybingumu ir netikėtomis išraiškomis, rūbai prašyte prašosi į kiekvieno rūbų spintą, piešti paveikslai ir tapomos sienos – tarsi gyvi langai į gamtą. O kur dar šimtai kitų Editos darbų?! Ko tik ji savo rankomis nepaverčia mažais stebuklais? Pasak menininkės, kūryba apima visą jos gyvenimą, o diena ar dvi be jos – kaip žuviai ištrauktai iš vandens – iškart trūksta oro…

Edita, neseniai baigėte studijas ir esate diplomuota siuvimo technologė.

Kai stojau prieš ketverius metus, tikėjausi daugiau meninės pakraipos studijų, tačiau teko šiek tiek nusivilti, kadangi daug tiksliųjų mokslų reikėjo mokytis… Bet tai puiki mankšta smegenims, jei mokaisi, o netinginiauji. Tik trūkumas tas, jog aplinkiniai mano, kad mūsų specialybė – lengviausia, o aš asmeniškai galvoju, kad tiek studijų programa, tiek baigiamasis darbas yra vieni iš sudėtingesnių. Visi stoja, kur madinga, bet retas susimąsto, ką iš tiesų gyvenime norėtų veikti.

Kaip Jums kilo mintis sukurti rūbų kolekciją „Etno ritmu“?

Studijos labai pakeitė mano supratimą apie drabužį ir audinį bei lietuvių tradicijas, nors lietuvių liaudies menui ir literatūrai aš niekada nebuvau abejinga. Tiesiog kartais labai apmaudu, jog visi žavimės kitokia kultūra ir visai pamirštame savo šaknis. Noriu pasakyti, jog niekada visiškai nesuprasime rytietiškos ar vakarietiškos kultūros ir nebūsime ten originalūs. Mes turime semtis idėjų iš savo šaknų ir tuo žavėti likusį pasaulį. M. K. Čiurlionis yra sakęs, jog „liaudies menas turi būti mūsų meno pamatas, iš jo turi iškilti savotiškas lietuviškas stilius, jis yra mūsų pasididžiavimas, nes tas gražumas, kurį jis turi savy, yra grynas, savotiškas ir išimtinai lietuviškas“. Sukurta kolekcija man brangi, nes aš jai atidaviau visą savo meilę ir sielą. Norėjau, jog jaunimas pamatytų, kad linas yra labai gražus, jį galima dėvėti ir puikiai jaustis. Mūsų senoliai santarvėje gyveno su visu pasauliu, jų kasdienybė yra tikra priešprieša sergančiai daugybe socialinių ligų šiandieninei visuomenei. Lietuvių tradicijos, drabužių autentiškumas, natūralumas, ornamentika, lietuviška dvasia įkvėpė sukurti drabužių kolekciją „Etno ritmu“. Šiuolaikiškas pasaulis atsigręžia į praeitį, į savo ištakas, ieško natūralumo, juk nauja – tai tik pamiršta sena.58

Ar ši kolekcija tinkama ir XXI amžiaus žmogui, ar ji tik duoklė mūsų senoms tradicijoms?

Visos drabužių kolekcijos kuriamos remiantis naujausiomis mados tendencijomis. Sukurta kolekcija „Etno ritmu“ – tai vientisas, lietuvių etnografinių motyvų įkvėptas drabužių ansamblių rinkinys, skirtas dėvėti kasdien ir tinkantis tautiškų švenčių metu. Nuolatinis skubėjimas atima iš mūsų galimybę pasinerti į papročius ir tradicijas, tačiau kiekvienas turėtume stabtelti ir prisiminti savo protėvius, juk liaudies menas yra persunktas giliausių sielos jausmų, gimęs ir augęs stipriai veikiant aplinkai. Senoliai puikiai jautė gamtą, jos ritmą: ritmingai plaka žmogaus širdis, ritmingai keičiasi diena ir naktis, metų laikai, ritmingai persipina liaudiški motyvai ir ornamentai.

Kas dar be liaudiškumo Jus įkvėpė kurti lininius rūbus, kurie dažnai laikomi nuobodžiais ir senamadiškais?

Kolekciją įkvėpė tautiniai lietuvių drabužiai – jų paprastumas, simetrija ir natūralumas. Stengiantis neatitolti nuo šiuolaikiškų tendencijų, kolekciją inspiravo Donna Karan – viena žymiausių Niujorko dizainerių bei pasaulio mados kūrėjų moterų. Jos 2012 metų pavasario – vasaros Haičio etnografiniais motyvais sukurta kolekcija įtraukia į autentiškų raštų, lino ir šilko sūkurį. Drabužiams būdingi reljefiniai skaidymai, smėlio laikrodžio siluetas, klostuoti sijonai, natūralūs audiniai ir pastelinės žemės spalvos. Taip ir mano kūryboje liaudiški motyvai buvo perkeltai į kuriamą kolekciją, bet interpretuoti savaip. Tautiniai drabužiai – šventinė apranga, kuria buvo dabinamasi iki XIX amžiaus antrosios pusės bei XX amžiaus pradžios. Visose Lietuvos etninėse zonose (Aukštaitijoje, Dzūkijoje, Suvalkijoje, Žemaitijoje) jų komplektai buvo formuojami iš pagrindinių aprangos elementų: galvos papuošalų – dangos, marškinių, liemenės, sijono, prijuostės, rišamos juostos, apavo. Nors sukurtoje kolekcijoje pradingsta marškiniai, bet jų baltumas atsiskleidžia atskirose drabužių detalėse, naudojant tam tikslui sukurtą audinį. Liemenes primena palaidinių konstrukcija bei autentiškai ornamentuotas audinys. Sijonuose išlieka pūstumas. Rišamos juostos pakeičiamos grubiais lininio pluošto nertais diržais. Galvos apdangalai šiuolaikiški, bet turi tautinį prieskonį. Avalynę keičia paprastos vilnonės kojinaitės, suteikiančios žaismingumo ir šiltumo pojūtį.

Be pomėgio kurti drabužius ir meilės linui kuriate ir nuostabias kolekcines lėles. Kaip atrodote šį pomėgį?

Lėlėmis susidomėjau prieš dvejus metus. Pirmąją lėlę gaminau iš 500 g polimerinio molio, ir kurio, deja, užteko tik pusei lėlės. Žodžiu, košmaras… Nors tada man ji buvo labai graži. Ją vis dar turiu… Po metų lėlių lipdybos buvau nuleidusi rankas, nes kur bepasižiūrėsi, lėlės buvo nuostabios, o maniškės – klaikios… Aš tobulėju labai mažais žingsniukais… Kai palyginu su meistrų darbais savuosius, norisi verkti… Bet mes turime svajonių… Ir norime jų siekti.

Kam skirtos šios lėlės? Tai tik žaislas, ar kažkas daugiau?

Šios lėlės – suaugusiųjų žaislai. Jos ir interjero detalė, smagi dovana arba geriausia draugė grįžus namo vėlai vakare. Lėlė – tai namų būtybė, kuri gyvena kartu ir žino visas paslaptis. Pakvieskite ją išgerti kavos arba pasiūlykit šokoladinių saldainių – ji žino tiek įvairiausių istorijų…

Kaip kitose šalyse vertinamas šis menas?

Archeologų manymu, pirmasis seniausias žinomas žaislas yra lėlė, surasta Egipto kapuose. Šis radinys datuojamas 2000 m. pr. Kr. Lėlių taip pat buvo rasta vaikų kapuose Graikijoje ir Romoje. Dauguma jų buvo medinės, keramikinės, jos buvo palaidotos su turtingesnių šeimų vaikais. Lėlės su kilnojamomis galūnėmis ir pakeičiama apranga pradėtos gaminti 200 m. pr. Kr. Lėlės nuo seniausių laikų buvo gaminamos iš įvairiausių medžiagų: akmens, molio, medienos, kaulo, audeklo ir popieriaus, porceliano, kaučiuko ir plastiko. Senovėje lėlės buvo naudojamos vaizduoti dievybėms ir naudotos atlikti religines ceremonijas bei ritualus. Dabar lėlės labai vertinamos, ypač kaip meno kūriniai. Meistrai, kurie jas sukuria dieviškai, parduoda po keliasdešimt tūkstančių eurų ir šeimininkai netgi įrengia atskirus kambarių interjerus pagal lėlės stilių. Lėlė – tai namų gyventojas, šeimos narys.

Ką jaučiate gamindama šias lėles? Esate tarsi kūrėja, įkvepianti gyvybę negyviems daiktams.

Kiekvieną lėlę darau su didele meile. Jos man yra lyg vaikai. Jas dailinu, rengiu, kalbuosi su jomis, nes tai yra gyvi žmogeliukai, turintys savo istoriją.

O ar pati turite namuose savo kurtų lėlių? Ar puošiate jomis savo namus?

Mano namuose nuolat gyvena nemažai lėlyčių. Aš tuo labai džiaugiuosi. Labai gera, kai lėlė pas mane pagyvena kokį pusmetį, mes su ja pasidaliname visomis svajonėmis ir paslaptimis, ji man papasakoja, kokių namučių norėtų, ir aš stengiuosi tokius surasti. Mes tiek susidraugaujame, jog būna nesunku išsiskirti, nes aš žinau, kad ji ten laukiama.DSCN8536

Esate tikra auksarankė…

Auksaranke savęs tikrai nelaikau, tai didelio darbo ir susidomėjimo rezultatas. Nemanau, kad iš mamos kūrybiškumą paveldėjau, nes ji dirbo tiek, jog tikrai neturėjo laiko, kada mane mokinti. Viskam reikia tik didžiulio noro. Lietuvės – labai nagingos moterys, tik nuvertina savo galimybes. Juk mūsų moterims vieni niekai įkalti vinį ar nudažyti tvorą. Mes esame kuklios, bet tai irgi mūsų kultūros dalis ir aš tuo didžiuojuosi. O tikram menininkui (nors aš tokia savęs nelaikau, nes nereikia dėmesio ir garbės), jam užtenka galimybės daryti norimą darbą.

Ar šeimoje yra daugiau moterų, kurių hobis yra rankdarbiai? O gal draugių tokių turite? Galbūt turite tradiciją kartu susitinkusios kurti?

Vaikystėje, kai dar net į mokyklą neėjau, turėjau tetulę, kuri išmokė nerti, megzti, siuvinėti. Žymiai vėliau pradėjau piešti. Na, o visiškai pasinėriau į rankdarbius būdama trisdešimties, kai pagimdžiau sūnų ir turėjau daugiau laisvalaikio. Rimtai rankdarbiauju penkerius metus. Tuomet atradau naujų bendraminčių ir labai mielų žmogeliukų, kurie skatino dirbti ir neleido nuleisti rankų. Susiradau bendraminčių visoje Lietuvoje ir už jos ribų, ir, manau, kad draugystė išgelbės pasaulį.

Kūryba – savotiškas bendravimo būdas.

Kūryba – tai didelis darbas ir kančia. Tikras kūrėjas yra kankinys. Aš esu daugiau amatininkė ir kūrėja ar dailininke savęs nelaikau. Kūrėjas išgyvena dėl savo kūrinio. Tai gyvenimo ir kūrybos priešpriešos filosofija, sunku į ją gilintis ir sunku nepasirodyti banaliai. Bet žinoma, jog rankdarbiai ir jų idėjos vienija bendraminčius.

Tikriausiai bendraminčiams susitikti puiki proga būtų paroda…

Nėrinių, paveikslų, lėlyčių parodų jau buvo. Ir artimiausiu metu ruošiuosi parodai su savo lėlytėmis Vytauto Valiušio keramikos muziejuje.

Dažnai moterys baiminasi, kad parodžius kuriamų darbų gamybos pamokėles atsiras šimtai kitų, kurios kopijuos ir taps konkurentės. Kaip jaučiatės Jūs?

Jei bijočiau, argi daryčiau pamokėles? O gal būtų galima klausti kitaip: jei būčiau profesionalė, ar dalinčiausi? Aš esu mėgėja, nebaigusi jokių kursų ir mokslų. Tiesiog kiekvienas, kuris siekia tikslo ir domisi, atras, o tam, kuriam neįdomu, rodyk nors šimtą kartų – nesupras. Konkurencija labai sveika – ji verčia tobulėti ir nesėdėti vietoje. Aš irgi esu palandžiojusi internete ir atradusi gudrybių… Dėkoju tiems žmonėms, kurie pasidalino savo patirtimi.

Ačiū už pokalbį.

Kalbėjosi Ieva Ąžuolaitytė

Komentarai

Jūsų el. pašto adresas nebus viešai skelbiamas. Privalomi laukai žymimi *

*

Scroll To Top