2011 metų Europos jaunimo olimpinio festivalio 400 metrų bėgimo rungties nugalėtoja Modesta Justė Morauskaitė buvo vienintelė Lietuvos sportininkė, kuri per 2014 metų žiemos sezoną pasiekė net trijų rungčių – 300 m, 400 m ir 600 m – geriausią rezultatą.
„Savo rezultatais esu patenkinta. Labai daug žiemos sezonui nesiruošėme, didžiausios viltys yra dedamos į vasarą vyksiančias varžybas“, – sakė Irenos Jefimovos auklėtinė M. Morauskaitė. 400 m distanciją pagrindine rungtimi laikančios M. Morauskaitės asmeninis rekordas yra beveik puse sekundės prastesnis nei Europos suaugusiųjų čempionato normatyvas, tačiau viena perspektyviausių šalies lengvaatlečių tiki, jog į Ciurichą (Šveicarija) vyks.
Ar 400 metrų yra ta distancija, prie kurios planuoji apsistoti, ar planuoji specializuotis kitoje?
Kol kas liksiu prie 400 m, tačiau ateityje dar pabandysiu bėgti 800 metrų. Šiuo metu jaučiu, jog dar nesu pasiruošusi bėgti 800 m, man tiek truputį per daug.
Svarbiausiuose suaugusiųjų čempionatuose dar nedalyvavai. Ar realu pagerinti asmeninį rekordą net puse sekundės ir vykti į Europos čempionatą Ciuriche?
Labai realu. Viso to reikia siekti, daug dirbti ir, be abejo, norėti. O aš to beprotiškai noriu. Tikrai savimi tikiu ir jaučiu, jog galiu tai padaryti. Ne tik puse sekundės pagerinti… Nenoriu prisikalbėti, bet tikrai jaučiu, jog mano galimybės ties 53 sek. nesibaigia.
Kaip įsivaizduoji save po 5 metų? Koks laikas Tave tada tenkintų?
Taip toli neplanuoju, nes mano planai visada sugriūva. Tikiuosi, kad po 5 metų mano rezultatas bus arčiau 50 sekundžių. Gal net pavyks išbėgti iš 50 sek. Bet kaip Dievas duos, bus matyti.
Jei į Ciurichą nepavyktų patekti asmeniškai, greičiausiai patektų 4 po 400 m estafetės komanda. Kokios galimybės bėgti estafetės rungties finale?
Manau, jog galimybių yra labai daug. Visos mūsų merginos 400 m bėga labai greitai – greičiau nei per 55 sek. Jau vien kalbant apie Agnę (Šerkšnienę – aut. past.). Ji yra bėgusi per 52,28 sek. Eglės Balčiūnaitės laikas taip pat geras – šiek tiek daugiau nei 53 sek. Mano ir Evos Misiūnaitės laikas taip pat geresnis nei 54 sek. Visoms merginoms pagrindinės varžybos yra Europos čempionatas Ciuriche, todėl visų geriausia sportinė forma turėtų būti pasiekta ten. Manau, jog mūsų komanda yra tikrai labai stipri ir pajėgi varžytis su geriausiomis Europos komandomis.
400 m rungtyje didžiulė konkurencija jaučiama net ir Lietuvoje. Tarpusavyje jūs konkurentės ar draugės?
Už takelio ribų mes draugės, takelyje – konkurentės. Negaliu pasakyti, jog mums keturioms yra didelė konkurencija, tad konkuruojame daugiau tarpusavyje. Kitoms merginoms reikėtų labiau pasistengti.
Kol kas greičiausiai bėga Agnė Šerkšnienė. Ar turi tikslą žūtbūt ją pranokti?
Jos dabartiniai rezultatai man yra kaip tikslas. Norėčiau bėgti greičiau, nei ji bėga dabar. Nelaikau jos savo didžiausia konkurente, tačiau užsibrėžus tikslą yra daug lengviau dirbti ir atsiranda didesnė motyvacija per treniruotes.
Kokie šio sezono tikslai?
Labai svarbus bus JAV vyksiantis pasaulio jaunimo (iki 20 metų) čempionatas. Ten norėčiau bėgti finale ir pagerinti asmeninį rekordą.
Jaunimo čempionatas svarbesnis nei suaugusiųjų Europos čempionatas?
Taip, nes, kol galiu, visada stengiuosi dalyvauti savo amžiaus grupės varžybose. Suaugusiųjų varžybose spėsiu dar dalyvauti. Man dar tik aštuoniolika, turiu daug laiko (šypsosi – aut. past.).
Šiemet vyko Sočio žiemos olimpinės žaidynės. Užsiimi ir snieglenčių sportu. Kokios galimybės tapti pirma lietuve, tapusia tiek žiemos, tiek vasaros olimpinių žaidynių dalyve?
Galimybių yra visą laiką, reikia tik noro. Šiaip suderinti lengvąją atletiką ir snieglentes nėra sudėtinga, tačiau Lietuvoje žiemos sportas nėra tiek išvystytas, kad būtų labai lengva pasiekti reikiamą lygį ir vykti į olimpiadą. Vasaros ir žiemos olimpinės žaidynės skiriasi dvejais metais, tad realu dalyvauti vienose, o paskui ruoštis kitoms. Jei atsiras galimybių, kodėl gi ne?
Ar viena sporto šaka netrukdo kitai?
Lengvoji atletika snieglenčių sportą papildo, nes yra stiprinamas bendras fizinis pasirengimas, visi raumenys. O snieglenččių sporte, be abejo, yra kur kas didesnė traumų tikimybė. Ten raumenys dirba šiek tiek kitaip. Man reikia greičio, sprogstamosios jėgos. Užsiimant snieglenčių sportu reikia ilgai būti pritūpus, o bėgant 400 metrų raumenys turi visą laiką susitraukinėti. Tai šiek tiek nesutampa. Tačiau rezultatai rodo, kad kol kas man tai nelabai trukdo.
Ar teko patirti rimtesnių traumų snieglenčių sporte?
Taip. Esu susilaužiusi abi rankas, bet ne vienu metu. Buvau pasitempusi kelio raiščius, gavusi smegenų sutrenkimą. Ir turbūt viskas (juokiasi – aut. past.).
Dalyvavai pasaulio jaunimo ir suaugusiųjų snieglenčių čempionatuose. Ar dar planuoji startuoti ten?
Su tėčiu, kuris yra ir mano treneris, kalbėjome, jog pristabdysime dalyvavimą snieglenčių varžybose tarptautiniu mastu. Snieglentės kol kas bus kaip pomėgis, monotonijos prasklaidymo būdas.
Perspektyvus snieglentininkas yra ir Tavo brolis. Kaip sekasi jam?
Šiemet jis dalyvavo Austrijoje pasaulio jaunimo čempionate ir buvo 18-as tarp 29 dalyvių. Pernai jis buvo 20-as. Rezultatai gerėja. Savo amžiaus grupėje jis buvo jauniausias dalyvis.
www.lengvoji.lt
Nuotrauka Alfredo Pliadžio / LLAF