Pradinis / Emigrantai – Lietuvos dalis / Lietuvės Austrijoje organizuojamas festivalis tiesia tiltus tarp pasaulio menininkų

Lietuvės Austrijoje organizuojamas festivalis tiesia tiltus tarp pasaulio menininkų

„Mūsų mokymo sistema, nors ir atgyvenusi, dažnai per daug reikalaujanti iš vaikų, vis dėlto yra labai stipri ir augina profesionalus nuo mažens. Lietuvių muzikantų išsilavinimas yra lygus arba dažnai geresnis nei kolegų užsienyje“, – sako altininkė Silvija Čiuladytė, studijuojanti Graco menų universitete. Jos manymu, nėra nieko, kas lietuviams trukdytų tapti pasaulinio lygio profesionalais, išskyrus nusivertinimą, baimę ir nepasitikėjimą savo jėgomis. Silvija pripažįsta, kad ir pačiai teko įveikti šias kliūtis. Šiandien mergina tiesia savo profesinį kelią Austrijoje ir suteikia galimybę šioje šalyje prisistatyti jauniesiems kūrėjams iš viso pasaulio – su bendraminčiais organizuoja išskirtinį šiuolaikinės klasikinės muzikos festivalį „Crossroads“.

Silvija Čiuladytė. Andre Hinderlich nuotr.

Užaugo su muzika

S. Čiuladytės atveju tiktų patarlė apie netoli nuo obels riedantį obuolį. Abu jos tėvai muzikantai: tėtis – valtornininkas ir kūrinių aranžuotojas, natų perrašytojas Kauno muzikiniame teatre, o mama tame pačiame teatre ir Kauno miesto simfoniniame orkestre groja smuiku. Tiesa, nors Silvija dešimt metų mokėsi groti smuiku Kauno Juozo Naujalio muzikos gimnazijoje, o nuo dešimtos klasės – altu Nacionalinėje Mikalojaus Konstantino Čiurlionio mokykloje, atėjus laikui rinktis profesinį kelią, dvejojo. „Kartais pagalvoju, kad aš tikriausiai turėjau daugiau abejonių, nei jų turi kitas specialybes besirenkantys žmonės. Jie turi galimybę rinktis patys, jau būdami suaugę, pasverdami visus argumentus. Mane su muzika užaugino. Tad net ir norėdama nebegalėčiau nuo jos pabėgti. Bandžiau“, – prisipažįsta.

Didžiausios abejonės merginą apniko baigus bakalauro studijas Zalcburgo (Austrija) Mozarteumo universitete. „Kaip ir daugeliui mano amžiaus žmonių, atrodė visiškai neaišku, ką dabar daryti su tuo diplomu, galbūt reiktų pradėti užsiimti „rimtais dalykais“. Nežinojau, ar noriu toliau studijuoti magistrantūroje, ar pradėti kitos krypties studijas, ar išvažiuoti į kitą pasaulio kraštą. Tad pasidariau metų pertrauką“, – pasakoja Silvija.

Per tuos metus ji buvo keliems mėnesiams išvažiavusi į Londoną stažuotis Lietuvos ambasadoje, dirbo su kultūros atašė Juste Kostikovaite. Taip išbandė kultūros vadybininko darbą – norėjo įsitikinti, ar galėtų tuo užsiimti ateityje. „Ši patirtis iš tiesų padėjo. Grįžusi supratau, kad tikrai galėčiau ir man būtų įdomu dirbti tokį darbą. Tačiau supratau ir tai, kad vien tik darbo biure man neužtenka. Groti vis dėlto yra labai smagu, nors ir reikalauja labai daug kasdienio darbo“, – apie savojo kelio paieškas pasakoja mergina.

Gyvenimo studijos

Po dvyliktos klasės Silvija, kaip ir dauguma jos bendraamžių pažįstamų, labai norėjo išvažiuoti į užsienį. Įstojo į Mozarteumo universitetą Zalcburge. „Beveik visa mūsų laida išsivažinėjo po skirtingas pasaulio šalis. Įstoti į užsienio universitetą buvo tarsi aukštesnis pasiekimas nei pasilikti mokytis Lietuvoje. Tai mums atrodė kaip kokybės garantas, – dalies jaunimo požiūrį atskleidžia mergina. – Mūsų klasė buvo itin konkurencinga, tai turbūt labai prisidėjo prie mano noro išvažiuoti.“

Jai taip pat norėjosi palikti komforto zoną, traukė nepažintas pasaulis, naujos patirtys. Merginą pastūmėjo ir mama – ši skatino pasinaudoti galimybėmis, kurių pati anuomet neturėjo.

Anot Silvijos, muzikantai renkasi ne universitetus, o mokytojus, kurie vėliau tampa tarsi gyvenimo ir karjeros mentoriais. Lietuvė Mozarteumo universitetą rinkosi dėl jame dirbančio profesoriaus Thomo Rieblio, kuris yra vienas iš alto mokyklos superžvaigždžių.

Studijos pranoko merginos lūkesčius. Tai ji tvirtina vertindama ne vien paskaitose įgytas žinias, o apskritai studijų užsienyje patirtį: „Kiekvienas universitetas ar aukštoji mokykla turi savų privalumų ir trūkumų, bet labai svarbu yra ir tai, ko išmoksti gyvendamas užsienio valstybėje, studijuodamas kartu su kolegomis iš viso pasaulio kampelių, bandydamas prisitaikyti prie naujos kultūros, kalbos, mentaliteto ir kartu neprarasti savo identiteto. Visa tai buvo ir tebėra mano gyvenimo studijos. Jos mano akiratį plečia įvairiausiomis kryptimis.“

Neapsiriboja viena veikla

Paklausta, kaip įsivaizduoja savo karjerą, – grojimas ar organizacinis darbas traukia labiau, – S. Čiuladytė šypteli ir sako, kad tai jai yra bene sunkiausias klausimas: „Aš imu manyti, jog mano karjera niekada nebus apibrėžta viena veikla ar pavadinta vienu pavadinimu. Jei ir būna momentų, kai nusprendžiu mesti visus takelius ir eiti tik vienu keliu, iškart atsiranda kokia nors papildoma nauja veikla ir laikui bėgant ji tampa lygiavertė mano „pagrindiniam“ darbui. Nemanau, jog „užaugusi“ šiuo atžvilgiu surimtėsiu ir apsistosiu ties viena veikla.“

Šiuo metu Silvija studijuoja magistrantūroje Graco menų universitete, šiuolaikinės muzikos atlikimo programoje, kurią dėsto žymiojo šiuolaikinės muzikos ansamblio „Klangforum Wien“ nariai. Anot S. Čiuladytės, šios studijos yra rimtas iššūkis – reikalauja labai daug darbo. Kartu ji intensyviai dirba prie festivalio „Crossroads“, kuris vyks lapkritį, organizavimo. Taip pat groja įvairiuose orkestruose ir ansambliuose kaip laisvai samdoma altininkė, kuruoja porą mažesnių projektų, kuriuos su kolegomis lietuviais nori įgyvendinti Austrijoje.

Studentiška iniciatyva virto tarptautiniu festivaliu

Vietoje nenustygstanti Silvija – šiuolaikinės klasikinės muzikos festivalio „Crossroads“, kuris šiemet vyks jau šeštąjį kartą, sumanytoja ir organizatorė. Ji svarsto, kad šio renginio idėja gimė dėl vienišumo jausmo pirmaisiais studijų metais. „Visi mano draugai buvo Vilniuje, darė visokius šaunius dalykus, kūrė ansamblį „Synaesthesis“, o aš buvau labai toli nuo jų visų, naujoje aplinkoje, dar neradusi draugų rato ir labai liūdėjau nebūdama visų tų įvykių sūkuryje. Tad sugalvojau draugus atsivežti čia, į Austriją“, – šypsosi.

Su geru draugu kompozitoriumi Dominyku Digimu Silvija juokais vis pakalbėdavo, kaip būtų smagu, jei šis ją aplankytų ir abu galėtų atlikti jo naująjį kūrinį Zalcburge. Mergina užsidegė šią idėją įgyvendinti. Taip ir padarė. Tai padėjo jai užmegzti pirmąsias draugystes su Mozarteume studijuojančiais kompozitoriais ir kitais bendraminčiais. „Renginys vyko pustuštėje salėje, bet visiems, kurie buvo į jį įtraukti, buvo labai smagu, tad nusprendėme organizuoti koncertą ir kitais metais. Ir atsivežti daugiau draugų – visą ką tik susikūrusį „Synaesthesis“ ansamblį“, – pasakoja pašnekovė.

Su K. Bubneliu. Matthias Leboucher nuotr.

Festivalis tapo tęstinis ir kasmet tobulėja – didėja organizatorių patirtis, daugėja rėmėjų. Pradžioje jį rėmė Lietuvos kultūros atašė Austrijoje ir Lietuvos kultūros institutas, vėliau gautas projekto finansavimas iš Lietuvos kultūros tarybos, o galiausiai pradėta bendradarbiauti su Mozarteumo kompozicijos profesoriumi Achimu Bornhöftu. Jo, kaip Naujosios muzikos instituto bei elektroninės muzikos studijos vadovo, pozicija universitete padėjo gauti tiesioginį finansavimą iš Mozarteumo universiteto.

Šiuo metu pagrindinę festivalio komandą sudaro Silvija, Achimas Bornhöftas, du jo asistentai, kompozitoriai Marco Döttlingeris ir Alexanderis Baueris, kompozitorius Matthiasas Leboucheris bei garso inžinierius Janas Fredrichas. „Pradėjus dirbti su šia komanda, „Crossroads“ iš studentiškos iniciatyvos virto festivaliu, skatinančiu tarptautinį jaunųjų šiuolaikinės muzikos kompozitorių ir atlikėjų bendradarbiavimą, paremtą kultūriniais ir edukaciniais mainais“, – džiaugiasi S. Čiuladytė.

Festivalio tikslas, anot Silvijos, – skatinti tarptautinį bendradarbiavimą. „Mes tikime, jog šiuolaikiniame globalizacijos paliestame pasaulyje reikia kurti galimybes jauniesiems meno profesionalams gyvai keistis idėjomis, savo kultūrine patirtimi, mokytis vieniems iš kitų ir megzti tarptautinius ryšius. Šiuolaikinės muzikos pasaulis yra itin mažas, tad nesinaudoti šiomis galimybėmis būtų labai neprotinga“, – sako pašnekovė. 

„Crossroads“ organizatoriai kviečia jaunus perspektyvius šiuolaikinės muzikos ansamblius atlikti kompozicijos studentų, studijuojančių Europoje, kūrinių premjeras. Atrankos būdu išrinkti penkiolika kompozicijos studentų kviečiami parašyti naujus kūrinius kviestiniams ansambliams ir atvykti į Zalcburgą dalyvauti paskaitose, repeticijose, koncertuose, vykstančiuose festivalio metu.

Atlikėjai pasirenkami atsižvelgiant į instrumentų sudėtį ir šiuo metu kylančius jaunus ansamblius, siekiama, kad būtų kuo daugiau įvairovės tiek kultūriškai, tiek instrumentų atžvilgiu. Kompozitoriai dalyvauja tarptautinėje atrankoje, kurioje pagal jų esamus kūrinius ir stilių ansambliai pasirenka kokybe ir menine kryptimi jiems artimiausius kandidatus. Tiesa, studentai savo paraiškoje taip pat nurodo, su kuriuo iš ansamblių norėtų dirbti. „Tokiu būdu užtikrinamas sklandus bendradarbiavimas, nuomonių ir stilių atitikimas festivalio metu, atveriamos galimybės tolesniam ilgalaikiam atlikėjų ir kompozitorių bendradarbiavimui po festivalio. Toks ir yra šio renginio tikslas“, – sako festivalio sumanytoja.

Su ansambliu „Synaesthesis“. Maxime Michaluk nuotr.

Festivalio išskirtinumas

Anot Silvijos, šio renginio išskirtinumas bendrame šiuolaikinės muzikos festivalių kontekste yra tai, kad neprašoma atrankai siųsti naujų kūrinių, kurių tik penkiolika bus galima atlikti festivalyje. „Ansambliai kompozitorius pasirenka pagal jų jau parašytus darbus, stilių, darbo kokybę, o vėliau, po atrankos, kompozitorius ir ansamblis komunikuoja rašant naują kūrinį. Taip mes išvengiame didžiulės problemos, kuri yra ištikusi visą kompozicijos pasaulį: prirašoma gausybė muzikos, kuri niekada nebūna atlikta, nes beveik visi kompozicijos konkursai reikalauja naujų, niekur neatliktų kūrinių, bet laimėtojai, kurių konkursiniai kūriniai atliekami, būna vos keli iš kelių šimtų. Tokiu originaliu atrankos metodu mes garantuojame, jog atrinktų menininkų darbai bus surepetuoti ir atlikti gyvai“, – festivalio išskirtinumą įvardija pašnekovė.

Anot jos, dažniausiai už dalyvavimą tokio – edukacinio – tipo festivalyje jaunieji kompozitoriai turi pakloti nemažą sumą pinigų vien už galimybę jame dalyvauti ir semtis žinių. Silvijos ir jos komandos nuomone, tai yra neteisinga selektyvi sistema, kuri užkerta kelią daugybei talentingų žmonių dalyvauti kursuose ar festivaliuose, nes jiems tai yra gerokai per brangu. „Crossroads“ organizatoriai ne tik nereikalauja mokesčio už dalyvavimą, bet ir padengia dalyvių išlaidas, taip užtikrindami, jog visi atrinkti kompozitoriai turės galimybę dalyvauti festivalyje.

Šis festivalis išsiskiria ir Zalcburgo renginių kontekste. Anot Silvijos, tai yra itin tradicinis, klasikinis miestas, kuriame karaliauja Mocartas, prabangusis „Festspiele“ festivalis ir Amerikos turistus viliojantys „Muzikos garsai“. „Šiuolaikinei muzikai rasti savo auditoriją šiame mieste yra itin sunku, – pastebi lietuvė. – Bet mes stengiamės. Vienas iš mūsų tikslų yra pritraukti miesto publiką, ypač jaunimą, į mūsų renginius. Stengiamės parodyti, jog šiuolaikinis menas yra visiems prieinamas ir gali būti visiems suprantamas, aktualus – juk jis kalba apie tai, kuo gyvename šiandien.“

Anot S. Čiuladytės, Zalcburgo miesto savivaldybė, deja, sunkiai priima šias idėjas, nes tai nėra pelninga. „Visai neseniai mieste vykdavo keli vienąkart per metus rengiami šiuolaikinės muzikos festivaliai, tačiau vienam iš jų savivaldybė nutraukė finansavimą. Tad likęs tik vienas festivalis, orientuotas vien į šiuolaikinę muziką ir finansuojamas valstybės. Mūsų renginys yra unikalus tuo, jog jį finansuoja universitetas ir jo pobūdis yra labiau edukacinis. Dabartinė situacija mums ypač palanki – galime siekti ateityje užimti geresnę poziciją Zalcburgo scenoje, nebijoti, jog miestas mūsų nefinansuos. Mat edukacija Austrijoje yra labai svarbi“, – pasakoja pašnekovė.

Fabian Schober nuotr.

Nevilioja konkursai

Jaunieji muzikantai neretai dalyvauja įvairiuose konkursuose. Silvijai taip pat teko keliuose išbandyti save. Prisipažįsta, kad tai buvo nemaloniausios patirtys jos gyvenime. Iki konkurso likus keliems mėnesiams prasidėdavo stresas ir palaipsniui didėdamas tęsdavosi iki sunkiai pakeliamos kulminacijos stovint ant scenos priešais komisiją. „Bet tai – mano patirtys. Tikiu, jog yra žmonių, kurie moka stresą valdyti ir ruošdamiesi sutelkia dėmesį vien tik į grojimą ir savo emocinę sveikatą, – sako pašnekovė. – Jiems konkursai tikrai gali duoti labai daug – pradedant nuo griežtos disciplinos, valios ir savikontrolės iki laurų ir su jais ateinančių karjeros galimybių, tokių kaip koncertai su žymiais orkestrais didžiausiose koncertų salėse ir tarptautinė šlovė.“

Mergina sako pasirinkusi kitą kelią ir paaiškina kodėl: „Man neįdomu kelerius metus groti tą pačią programą dėl tobulo atlikimo, neįdomu ir privalomos konkursinės klasikinės programos: per visą istoriją visame pasaulyje yra prirašyta ir vis dar rašoma tiek daug gražios ir įdomios muzikos, bet klasikinės muzikos pasaulyje, ypač konkursuose, atliekami tie patys kūriniai. Dar ir dar kartą. Man daug smagiau atrasti kažką naujo.“

Gausus žinių bagažas iš Lietuvos

Silvija, nuo mažens lankiusi muzikos mokyklą Lietuvoje ir dabar mokslus tęsianti Austrijoje, mano, kad lietuvių muzikantų išsilavinimas yra lygus arba dažnai geresnis nei kolegų užsienyje. Anot jos, mūsų šalyje mokymo sistema, nors ir atgyvenusi, dažnai per daug reikalaujanti iš vaikų, vis dėlto yra labai stipri ir augina gerus profesionalus nuo mažens. „Austrijoje susidūriau su daugybe kolegų, atvykusių studijuoti iš kitų šalių, kurie visą gyvenimą mokėsi groti privačiai – ir groja puikiai, – bet niekada nesimokė net pagrindinių teorijos, muzikos istorijos ar harmonijos principų, – pasakoja lietuvė. – Jiems bakalauro studijos Austrijoje, kur teorijos lygis yra maždaug toks, kokiu mes mokėmės penktoje–šeštoje klasėje Lietuvoje, buvo labai sunkios. Žinoma, galiausiai jie visa tai irgi išmoksta, bet mes, lietuviai, jau ateiname net tik labai gerai grodami, bet ir turėdami šių žinių bagažą. Tad bakalauro studijas pradedame jau kitu lygiu ir kitokiu mąstymu. Mes ateiname jau turėdami supratimą, jog reikia ne tik groti greitai ir švariai, bet ir paisyti harmonijos, stiliaus principų muzikos kūriniuose, žinome, apie ką rašė tam tikro laikotarpio kompozitoriai. O tai ir yra svarbiausi dalykai muzikanto išsilavinime.“

Pašnekovė pastebi ir tai, kad lietuviai dažnai save nuvertina – galbūt tai lemia mažos šalies kompleksas. „Nežinau, kodėl, bet ir man pačiai baiginėjant mokyklą atrodė, jog ten, užsienyje, yra vien tik vengerovai bei linglingai ir kad mes čia, Lietuvoje, net negalime lygintis su studijuojančiais užsienyje. Bet vėliau visi imame ir įstojame į geriausias mokyklas. Manau, tai yra baimė, mažos šalies nevisavertiškumo kompleksai. Mano nuomone, dažnai tikrai nėra nieko kito, kas lietuviams trukdo tapti pasaulinio lygio profesionalais, tik baimė, nepasitikėjimas savo jėgomis, baimė bandyti siekti savo svajonių ir išeiti į tą platųjį pasaulį.“

Savaip sava

Zalcburgą pašnekovė apibūdina kaip atvirukinį miestą. Ji sako pirmus metus čia taip ir jautusis – lyg gyventų atviruke. Ypač dėl kalnų, kurie atrodo kaip fotošopu priklijuoti prie horizonto. Prisipažįsta labai ilgai nesijautusi čia sava. Galbūt ir dabar nesijaučia taip, kaip jaučiasi patys austrai, čia gimę ir užaugę. Svarsto, kad tas jausmas turbūt ir nepasiekiamas. „Kita vertus, labai daug Zalcburge gyvenančių žmonių čia nėra „savi“. Turiu vos vieną ar du draugus austrus, bet net ir jie nėra tikri zalcburgiečiai. Vis dėlto mes visi čia jau jaučiamės savaip savi. Pagyvenus čia šešerius ar daugiau metų, viskas tampa pažįstama iki kaulų smegenų, nes miestas labai mažas, o menininkų pasaulėlis jame dar mažesnis. Dabar čia jaučiuosi kaip namie“, – kalba lietuvė.

Inga Nanartonytė

Nuotraukos iš Silvijos asmeninio archyvo

Komentarai

Jūsų el. pašto adresas nebus viešai skelbiamas. Privalomi laukai žymimi *

*

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.

Scroll To Top
%d bloggers like this: