Pradinis / Lietuviai svetur / ANGLIJA. Rūta Žilionytė: „Blogiausia – priprasti prie ribotų galimybių ir nieko nesiekti“

ANGLIJA. Rūta Žilionytė: „Blogiausia – priprasti prie ribotų galimybių ir nieko nesiekti“

Anglija – viena iš lietuvių emigrantų labiausiai pamėgtų šalių. Vieni čia ieško geresnio gyvenimo, karjeros galimybių, kiti seka paskui išvykusius artimuosius. Vos tik baigusi studijas Vilniaus universitete, iš Alytaus kilusi Rūta Žilionytė išskubėjo į Londoną, kuriame jos laukė mylimasis. Trečius metus svetur skaičiuojanti mergina, kuri jau keliolikai tūkstančių žmonių pažįstama kaip tinklaraščio „Sveika Rūta“ autorė, papasakojo apie gyvenimą Anglijoje, anglų požiūrį į lietuvius ir veiklą, kuri jai teikia laimę.

Rūta Žilionytė

Papasakokite apie gyvenimą emigravus. Ar artimųjų ilgesys yra didžiausias minusas gyvenant užsienyje?

Gyvenimas užsienyje labai skiriasi nuo gyvenimo Lietuvoje. Galiu išskirti net keletą skirtingų aspektų – tai kalba, žmonių kultūra, gyvenimo ritmas, įvairios galimybės, pasaulėžiūra. Kalbant apie užsienį, negaliu nepaminėti ir čia gyvenamo geresnio gyvenimo materialine prasme.  Kad ir kaip būtų gaila, jaunam ir aktyviam žmogui užsienyje atsiveria daug daugiau galimybių nei Lietuvoje. Tad dažnas ir renkasi emigraciją. Tiesa, už save užsienyje reikia pakovoti kur kas labiau nei gimtinėje, nes vietiniai į tave žiūri tik kaip į vieną iš daugelio emigrantų. Tačiau, tinkamai save pateikus, pasiekti galima išties nemažai. Londonas yra miestas, kuriame visi bėga, skuba. Tai gyvenimas žmogui, kuris nenustygsta vietoje ir geba bėgti šio miesto ritmu. Galbūt dėl to neretai pasiilgstu tiesiog ramybės ir lėtai tiksinčio laiko. Didelių minusų čia nėra. Priešingai  – begalė pliusų, kurie gyvenimą čia daro pranašesnį už gyvenimą Lietuvoje. Todėl pamilti Londoną ir jo teikiamus gyvenimo malonumus yra labai lengva.

Niekada neslėpiau ir neslėpsiu, kad šeima man labai svarbi. Su mama esame geriausios draugės, todėl šeimos ilgesys man yra itin didelis. Jeigu visa mano šeima būtų šalia, tuomet nieko daugiau ir nebereikėtų. Norėtųsi kur kas dažniau grįžti į Lietuvą aplankyti artimųjų, tačiau nesibaigiantys darbai ir intensyvus gyvenimo ritmas tai leidžia daug rečiau, nei norėčiau. Iš tiesų galėčiau pasakyti taip: jeigu turi savo mylimus žmones šalia, tuomet nėra taip svarbu, kur gyventi. Nors neslėpsiu, labai norėčiau pagyventi šalyje, kur visada šilta ir saulėta.

Ar teko susidurti su neigiamu požiūriu į Jus vien tik todėl, kad esate imigrantė?

Žinoma, su tuo susiduriu nuolat. Ypač kai pasakau, jog esu iš Lietuvos. Niekada to neslepiu ir sakau tai su pasididžiavimu. Žinau, kad žmonės (ypač britai) dažnai mus tapatina su neišsilavinusiais, nemandagiais ir tik purvinus darbus dirbančiais žmonėmis. Tačiau, norėdama pakeisti šį požiūrį, su pasididžiavimu sakau, jog esu lietuvė. Žinoma, kartais būna gėda dėl tautiečių elgesio, tačiau dėl to kalta mūsų kultūra ir vertybės, atkeliaujančios iš šeimos. O šeimos Lietuvoje ne visada yra tokios, kokių nori patys žmonės. Dažnai šeimos būna tokios, kokiomis būti leidžia valstybė, sukurdama jai atitinkamas sąlygas. Kalbu ne apie vertybes, o apie galimybes. Kai tenka užstrigti prie ribotų galimybių, nejučia prie to priprantama ir nebenorima nieko daugiau. Net nesvajojama, kad gyvenimas gali būti kitoks. Todėl reikia būti pakankamai stipriu ir savimi pasitikinčiu žmogumi, norint įrodyti pasauliui, kad esi vertas kur kas daugiau ir pats sieki geresnių galimybių. Ir kol niekas nepasikeis valstybės viduje, tol nepasikeis ir piliečių moralė.

Kokios yra Jūsų pažįstamų britų žinios apie Lietuvą? Galbūt pastebite kokią nors bendrą tendenciją?

Labai gaila, tačiau žinios menkos. Dažnai reikia pasakoti, kur ta Lietuva yra. O paaiškinus tenka pasakoti ir istoriją. Pabrėžti, jog tai nėra Rusija. Taip pat reikia pasakyti, jog kalbame ne rusiškai ar lenkiškai, o lietuviškai. Taip pat vietiniai Anglijoje nustemba išgirdę, jog Lietuvą ir jų šalį skiria tik dviejų valandų skrydis. Nesakau, jog nė vienas anglas nežino, kas yra Lietuva, tačiau drąsiai galiu sakyti, kad didžioji dauguma mano sutiktų žmonių neturi daug tiesą atitinkančių žinių apie Lietuvą.

Vaizdo įrašuose minite, kad visur skubate, lekiate ir beveik nebeturite laisvo laiko. Galbūt galite papasakoti apie savo veiklą?

Taip, iš tiesų mano gyvenimas bėga suplanuotu tempu. Kartais su mama net juokaujame, jog man trūksta šiltnamio, poros šuniukų ir poros vaikų iki visiško ,,amen“. Tačiau esu laiminga, nes darau tai, kas man teikia džiaugsmą. Turiu įdomų ir kiekvieną dieną vis kitokį darbą, susijusį su grožio sritimi, – pradėjau savo individualią veiklą. Teikiu grožio paslaugas, kurios šiomis dienomis tampa vis paklausesnės, orientuojuosi į naujausias tendencijas. Taip pat rašau savo tinklaraštį, kuriu filmukus ir viešinu juos Youtube. Itin daug laiko užima pastaroji veikla – juk aš esu ir kūrėja, ir režisierė, ir montuotoja. Šalia viso to aš dar esu ir moteris, kuri turi savo namus. Namus, kuriuos reikia išlaikyti malonius ir jaukius. Taip pat esu moteris, kuri kartais tiesiog nori skirti laiko sau. Kadangi dirbu su moterimis, mano paslaugos turi būti prieinamos tada, kai klientės gali pas mane apsilankyti. Vadinasi, mano darbo laikas yra neribotas. Todėl neretai mano darbo diena prasideda dar net saulei nepradėjus kilti, o baigiasi tada, kai ji jau seniai nusileidusi. Tad gyvenimo tempas yra nenusakomas ir nepastovus. Tačiau negaliu skųstis, nes ši veikla man labai patinka, nuolat tobulėju, suteikiu moterims džiaugsmo ir pasitikėjimo savimi. Galiausiai toks gyvenimo tempas yra mano pasirinkimas. Pati to norėjau ir noriu iki šiol.

Kas paskatino pradėti filmuoti filmukus, rašyti tinklaraštį „Sveika Rūta“ ir kas motyvuoja šios veiklos nenutraukti – juk tada liktų daugiau laiko sau?

Savo patirtimi dalytis su kitais mane pastūmėjo vaikinas. Viskas prasidėjo, kai dėl sveikatos problemų turėjau pakeisti savo mitybą. Visos problemos galiausiai liovėsi kamavusios, tada vaikinas mane ragino savo mitybos principais dalytis su kitais. Šiandien tinklaraščio ir kanalo Youtube puslapyje pildymas yra savotiškas atsipalaidavimo būdas ir malonumas. Jaučiuosi reikalinga. Jaučiu atsakomybę tiems žmonėms, kurie žiūri mano filmukus, skaito įrašus, rašo man žinutes, klausinėja patarimų ir tiesiog tiki manimi bei tuo, ką aš darau. Tai yra pats didžiausias įvertinimas. Kartais po visų savaitės darbų noriu tiesiog pailsėti, tačiau neretai mano poilsiu tampa dar vieno filmuko ar įrašo kūrimas. Tuomet reikia sėdėti prie kompiuterio ir montuoti. Montuoti taip, kaip patinka man, kaip noriu aš pati. Taip aš atsipalaiduoju.

Kas labiausiai džiugina, o kas erzina skelbiant įrašus viešojoje erdvėje?

Būsiu atvira – dažnai stebina visiškai nelogiški klausimai, neadekvatūs komentarai ar žmonių patarinėjimai, kaip man reikia gyventi, ką valgyti, kur eiti, su kuo bendrauti, kada keltis, kaip šiandien šukuotis ar kaip siekti karjeros. Juokingiausia, kad dažniausiai patarinėja tie, kurie patys nieko nedaro. Todėl man tai kelia juoką, o ne pyktį. Kaip ir minėjau, mano, kaip tinklaraštininkės, veikla padeda suprasti pasaulį ir pamatyti, kiek daug žmonių nesugeba gyventi savo gyvenimo. Kiek žmonių yra nelaimingi, todėl nusprendžia gyvenimą gadinti ir kitiems, pasitelkdami neigiamus komentarus ir piktas emocijas. Iš tikrųjų net šiek tiek baugina tai, kokia stipri yra socialinės erdvės galia žmogui. Labai dažnai neigiamų komentarų, įžeidžių žodžių sulauki iš tų žmonių, kurie netgi nerodo savo tikrų nuotraukų ir vardų. Tai tik įrodo, kiek daug yra žmonių, kurie užuot gerinę savo gyvenimą nusprendžia visą laisvalaikį praleisti internete ir savo kompleksus bei nesėkmes bent trumpam užmiršti žemindami kitus.

Be galo džiaugiuosi tuo, kad vis daugiau žmonių skaito mano įrašus, žiūri keliamus filmukus. Vadinasi, yra tokių, kurie įvertina mano darbą ir moka džiaugtis kartu. Kai kurie parašo padėkos žinučių už suteiktas žinias ar pasikeitusį gyvenimą ir jo kokybę pakeitus mitybos įpročius. O štai tokios žinutės ir yra geriausias bei didžiausias varikliukas judėti pirmyn.

Viena iš rubrikų, kurią galima rasti Jūsų įrašuose, – grožis, stilius ir su juo susiję patarimai. Kas Jums yra grožis?

Man grožis yra asmenybė. Pasitikėjimas savimi, nebijojimas būti kitokiam. Savo tikslų siekimas ir ėjimas pirmyn bet kokia kaina. Darymas to, kas tau patinka, o ne to, ką diktuoja kiti. Tai asmenybė, kuri žavi savo humoro jausmu, išsilavinimu, stiprybe, išmintimi ir užsispyrimu. Tai žmogus, kuris yra žmogiškas, gebantis užjausti, jautrus, bet kartu ir stiprus, gebantis susidoroti su visais sunkumais. Žinoma, grožis yra ir išvaizda, tačiau ją kiekvienas galime susikurti tokią, kokią norime turėti. Ypač tai lengva moterims: keletas makiažo priemonių, kvepalų, aukštai pakelta galva, aiškus pasitikėjimas savimi – ir tai jau žavi aplinkinius. Tačiau tikrasis grožis yra tas, kuris plika akimi nematomas.

Dažnai kalbate apie sveiką gyvenimo būdą. Ar seniai jį propaguojate?

Mano gyvenime sveika mityba buvo visada. Nuo pat mažens buvau auklėjama prisižiūrėti, ką dedu į burną. Ne dėl papildomų kilogramų, o dėl sveikatos. Mano mama visada gamindavo sveikai, todėl sveikos mitybos įprotį turėjau visada. Tačiau gyvulinių produktų atsisakiau tik prieš maždaug trejus metus, kai rimtai kovojau su sveikatos problemomis. Būtent tai ir privertė ieškoti sprendimo ir išeities. Po daug skaitymų, ieškojimų ir išklausytų istorijų nusprendžiau tapti vegane. Ir tai pasiteisino, nes šiuo metu esu pamiršusi tabletes, papildus ir bet kokius mane kamavusius sveikatos sutrikimus. Esu laiminga, sveika, energinga ir dėkinga likimui, kad padėjo man atrasti tai, kas dabar leidžia džiaugtis gyvenimu. Sveikata yra mūsų didžiausias turtas. Todėl ja rūpintis yra kiekvieno pareiga. O kai jautiesi sveikas ir energingas, tuomet ir siela džiaugiasi.

Ar dažnai sulaukiate klausimų iš aplinkinių, kurie, įkvėpti Jūsų, taip pat nori pradėti gyventi kitaip – sveikiau, veikliau ir, žinoma, gražiau?

Taip, labai dažnai. Tai vieni iš man dažniausiai užduodamų klausimų. Žinoma, tai džiugina. Veiklos socialinėje erdvėje pradžioje pagrindinis mano tikslas ir buvo parodyti žmonėms, jog sveikata ypač priklauso nuo to, ką mes dedame į burną ir kokį gyvenimo būdą propaguojame. Mano tikslas – parodyti, kad net ir nevalgant gyvulinių produktų valgiaraštis gali būti įvairus ir nenuobodus.

Ką savo gyvenime laikote didžiausiu pasiekimu?

Yra daug mažų dalykų, kurie mane labai džiugina ir kuriuos gavau tik sunkiai dirbdama:  baigiau muzikos mokyklą (fortepijono klasė), 13 metų šokau sportinius šokius, puikiai baigiau universitetą (raudonas diplomas), man sekasi grožio srityje, bet tuo viskas ir nesibaigia. Link savo didžiausio tikslo aš vis dar einu (apskritai keliu sau labai daug tikslų). Kol nepasieksiu, jo net ir neįvardysiu. Tvirtai tikiu, kad kuo garsiau rėki, tuo labiau nesiseka. Tad kol kas pabūsiu tyli.

Galbūt savo ateitį matote Lietuvoje? Ar išvis neplanuojate į ją sugrįžti?

Nei taip, nei ne. Lietuva man yra brangi dėl prisiminimų, mylimų vietų, šeimos. Tačiau negaliu pasakyti, kur būsiu po kelerių metų. Neplanuoju to. Galbūt tai skamba kvailai: kaipgi aš galiu nežinoti, kur noriu būti ateityje? Tačiau, kaip ir minėjau, niekada neatmetu galimybės gyventi kur nors kitur. Juk dažnai atsiduriame ten, kur mus nubloškia aplinkybės ir galimybės. Lietuva tikrai nėra vienintelė šalis, kurioje norėčiau gyventi. Supraskite teisingai, niekada neišsižadu Lietuvos ir visada noriu į ją sugrįžti, ypač į savo sodybą, tačiau aš būsiu ten, kur būsiu reikalinga ir kur vertins mano darbą. Noriu savo gyvenimą nugyventi veikliai ir prasmingai, nes aš ne tas žmogus, kuris galėtų sėdėti vienoje vietoje ir nieko neveikti. Man reikia veiklos, o pasaulis yra labai didelis ir platus. Todėl vienas Dievas žino, kur ir kaip aš gyvensiu vėliau.

Dėkoju už pokalbį.

Jolanta Petrūnaitytė

Nuotraukos iš asmeninio Rūtos albumo

Komentarai

Jūsų el. pašto adresas nebus viešai skelbiamas. Privalomi laukai žymimi *

*

Scroll To Top