Pradinis / Lietuviai svetur / Australijoje gyvenanti Monika: „Įžvelgiu vienintelį gyvenimo Lietuvoje ir Australijoje panašumą“

Australijoje gyvenanti Monika: „Įžvelgiu vienintelį gyvenimo Lietuvoje ir Australijoje panašumą“

„Iki šiol tikiu, kad tai buvo geriausias mano sprendimas“, – apie persikėlimą į Australiją sako Monika Čyplienė. Į šį egzotišką kraštą lietuvė iš pradžių išvyko tik tam, kad išmoktų anglų kalbą. Tada net nepagalvojusi apie galimybę ilgai gyventi svetur, šiandien M. Čyplienė Australijoje skaičiuoja jau trečius metus. Jauna moteris pasakoja apie gyvenimą tolimame krašte, įspūdingą bei nenuspėjamą gamtą ir aktyviai veikiančią lietuvių bendruomenę.

Kodėl nusprendėte palikti Lietuvą ir gyvenimą kurti svetur?

Mokydamasi mokykloje visada tikėjau, kad būsiu viena iš tų, kurie niekada neemigruos iš Lietuvos, tačiau, antraisiais studijų metais išvykusi į Vokietiją pagal studentų mainų programą „Erasmus“, supratau, kad kelionės yra viena iš mano aistrų. Tuo metu stengiausi apkeliauti Vokietiją tiek, kiek tik įstengiau.

Grįžusi į Lietuvą, dar tais pačiais metais užsiregistravau į kitą studentų programą „Work and Travel“ ir išvykau į JAV. Man labai pasisekė, nes gavau darbą viename iš populiariausių paplūdimių Pietų Karolinos valstijoje. Tai buvo tarsi vasaros svajonių darbas.

Grįžus teko stipriai kibti į mokslus, kad sėkmingai baigčiau bakalauro studijas. Įstojusi į magistrantūros studijas, labai rimtai galvojau apie galimybę atlikti praktiką Islandijoje, tačiau lemiamą akimirką nusprendžiau baigti studijas ir keliauti į Australiją mokytis anglų kalbos. Šios kalbos beveik nemokėjau, mokykloje mokiausi vokiečių ir rusų kalbas. Gali skambėti juokingai, kad visai nemokėdama kalbos nusprendžiau ją mokytis ten, kur sunkiai susikalbėčiau. Iki pat dabar tikiu, kad tai buvo geriausias mano sprendimas. Atvykusi čia nepažinojau daug lietuvių, todėl teko bendrauti su kitataučiais ir taip buvau priversta lavinti anglų kalbos įgūdžius.

Kodėl gyvenimui pasirinkote tolimąją ir egzotiškąją Australiją?

Kaip minėjau, pradžioje į Australiją vykau tam, kad išmokčiau anglų kalbą. Žinoma, taip pat labai norėjosi pamatyti tą tolimą kraštą, apipintą pasakojimais ir legendomis apie šokuojančias kengūras, koalas ir už kiekvieno kampo tykančias mirtinas gyvates bei kitus gyvius. Neplanavau užsibūti, bet taip nutiko, kad mano vyras Audrius (tuomet dar vaikinas) nusprendė atvykti pas mane į Australiją, o atvykęs griebė jautį už ragų ir man pasipiršo. Be abejonės, aš sutikau. Po kelių mėnesių žiedus sumainėme čia, Sidnėjuje.

Ar buvo sunku prisitaikyti prie gyvenimo svečioje šalyje?

Po truputį pradėjome kurtis, susiradome mums patinkantį ir finansiškai tinkamą būstą, darbus. Esame labai dėkingi Sidnėjaus lietuvių bendruomenei, nes tikrai daug žmonių mums, naujakuriams, daug padėjo.

Australijoje įsitvirtinti tikrai nėra lengva, tačiau viskas labai priklauso nuo sėkmės ir asmenybės. Pavyzdžiui, vieni čia atvykę lietuviai sugeba rasti darbą dar tą pačią savaitę, o kitiems nepasiseka ir po mėnesio. Žinoma, rezultatas labai priklauso ir nuo to, kokio darbo ieškai.

Australijoje gyvenu jau trejus metus. Tačiau dar tikrai negaliu pasakyti, kad jau adaptavausi ir pripratau prie gyvenimo čia. Tikriausiai vienas sunkiausiai išgyvenamų dalykų yra šeimos, gimtųjų namų ir draugų ilgesys, bet jis liks visada. Australija – daugiakultūrė šalis, sunku įsivaizduoti, kiek skirtingų tautybių žmonių galima sutikti per dieną. Čia kasdien tenka susidurti su kultūriniais skirtumais – kartais jie labai erzina, o kartais labai žavi.

Gal galite palyginti gyvenimą Lietuvoje ir Australijoje? Ar du tokie tolimi pasaulio kraštai turi bent kokių panašumų?

Tiesą sakant, neįžvelgiu labai aiškių panašumų tarp Lietuvos ir Australijos. Australija yra viena stipriausių pasaulio valstybių tiek ekonominiu, tiek politiniu atžvilgiu, tačiau net ir tai šalies nepadaro tobulos. Čia tikrai 365 dienas per metus nešviečia saulė ir po palmėmis mes visas dienas negulime. Vienintelis panašumas – kad ir čia reikia dirbti bei kovoti už save. Norint pasiekti rezultatų reikia dirbti daug ir sunkiai, kartais net labai sunkiai. Dauguma mano pažįstamų ir draugų vienu metu studijuoja (studento vizos reikalavimai) ir dirba keliuose darbuose. Pavyzdžiui, viena mano kolegė dirba keturiuose darbuose, kad įstengtų susimokėti už nuomą, studijas ir kitas būtinas išlaidas.

Esate Australijos lietuvių bendruomenės Sidnėjaus apylinkės pirmininkė. Ar ilgai esate įsitraukusi į šią veiklą? Kuo užsiima bendruomenė, kuriai priklausote?

Į Australijos lietuvių bendruomenę (ALB) įsitraukiau beveik iš karto, kai atvykau čia gyventi. Tiesiog atsitiktinai susipažinau su Greta, kuri jau daug metų priklausė bendruomenei. Ji man padėjo susirasti kur gyventi, nes tuo metu laikinai buvau apsistojusi pas lietuvių šeimą, kurie ir patys buvo neseniai atvykę. Apsistojau pas labai aktyvią Sidnėjaus gyventoją Elę. Ši mane įtraukė į pasirengimo tų metų šventei „Australijos lietuvių dienos“ darbus. Matyt, pasirodžiau labai aktyvi – mane pakvietė prisijungti prie ALB Krašto valdybos dvejų metų kadencijai. Kiek vėliau gavau administratorės darbą Sidnėjaus lietuvių klube. Įsitraukiau į bendruomenės veiklą, kiek tik galėjau. Man patinka vietiniai žmonės, dauguma jų yra labai malonūs ir šilti. Patinka klausytis istorijų, kaip jie atkeliavo į Australiją, kaip kūrėsi, kaip pradėjo steigti lietuvių bendruomenę.

Šiuo metu mūsų bendruomenę sudaro kiek daugiau nei 100 registruotų narių, esame įsikūrę Sidnėjaus lietuvių klube, viename iš Sidnėjaus priemiesčių – Bankstaune. Turime savo chorą „Daina“ ir sambūrį „Atspindys“, kuris atlieka lietuviškas sutartines. Čia veikia lietuvių liaudies šokėjų kolektyvas „Sūkurys“, skautai, turime sporto klubą „Kovas“, vaikų sekmadieninę mokyklėlę „Sidnėjaus vaikų klubas“. Nuo 1949 metų vis dar leidžiamas bendruomenės laikraštis „Mūsų pastogė“, veikia katalikų draugija ir kiti sambūriai. Sidnėjaus lietuvių klubas atveria duris kiekvieną sekmadienį ir kviečia pasivaišinti lietuviškais patiekalais. Bendruomenės nariai renkasi įvairiomis progomis – švenčiame ir minime valstybines ir kitas šventes (Motinos ir Tėvo dienas, Užgavėnes, Jonines, vieni kitų gimtadienius). Itin didelė šventė yra Kūčios – pastarąjį kartą į šventę atvyko beveik 170 žmonių. Organizuojame ir lietuviškų filmų popietes.

Gruodžio mėnesį į apylinkės valdybą atėjo visai nauji žmonės, aš buvau išrinkta bendruomenės pirmininke. Stengiamės, kiek galime, bandome sudominti ir jaunimą, skatiname puoselėti lietuvybę. Dalyvaujame vietiniuose ir tarptautiniuose projektuose.

Kam turėtų būti pasiruošęs turistas, norintis leistis į kelionę po Australiją? Su kokiais iššūkiais jam gali tekti susidurti?

Keliaujant į Australiją, reikia nusiteikti viskam! Priklauso nuo to, kur keliausi ir ką veiksi, tačiau jei neplanuoji sėdėti vietoje ir nori pamatyti daug, tikrai verta rimtai galvoti, ką dėtis į lagaminą. Patariu kiekvienam apsirūpinti apsaugos priemonėmis nuo ypač kaitrios saulės, lietaus ir vėjo. Patikėkite, visa tai gali netikėtai užklupti tą pačią dieną. Oro sąlygos kartais čia keičiasi taip greitai, kad iš ryto gali vaikščioti tik su marškinėliais, o popiet jau gali prireikti ir žieminės striukės. Jei yra besitikinčių, kad Australijoje visada saulėta, deja, turiu nuvilti, nes čia turime net sniego! Daugelis net neįtaria, kad Australijoje būna sniego. Žinoma, sninga tam tikrose vietose. Nereikia tikėtis sniegą pamatyti Sidnėjaus centre.

Kas Jus labiausiai žavi ir kas baugina egzotiškoje Australijoje?

Į abu klausimus galiu atsakyti vienodai – gamta. Australija tokia didžiulė, kad dar turi neaprėpiamus plotus žmogaus nepaliestų teritorijų. Tokie plotai yra itin saugomi ir puoselėjami. Yra vietų, kurių grožis tiesiog nenusakomas, tačiau šalia to grožio gamtoje beveik visada tyko ir galimi pavojai. Pavyzdžiui, vienos kelionės metu kopėme į Karališkąjį kanjoną, kuriame, atrodė, nėra nė gyvos dvasios, tik tyla, ramybė ir kepinanti saulė. Jau beveik baigiantis mūsų ruožui, laukiau iš paskos einančių turistų ir staiga tiesiog nustėrau, kai po mano koja kažkas pradėjo judėti. Pasirodo, stovėjau beveik užmynusi ant nuodingiausios Australijos gyvatės. Visa laimė, kad tai buvo dar visai jauna gyvatė, besišildanti saulėje. Ji man atrodė kaip pagaliukas, buvo mažojo rankos piršto storio, tad dar nebuvo labai pavojinga. Tačiau gidas paaiškino, kad ir jos įgėlimo būtų pakakę, kad mane paralyžiuotų.

Dėkoju už pokalbį.

Jolanta Petrūnaitytė

Nuotraukos iš asmeninio M. Čyplienės archyvo

Komentarai

Jūsų el. pašto adresas nebus viešai skelbiamas. Privalomi laukai žymimi *

*

Scroll To Top