Pradinis / Lietuviai svetur / Branduolinę inžineriją Japonijoje studijuojanti Giedrė: „Beveik kiekviena diena čia – kaip naujas iššūkis“

Branduolinę inžineriją Japonijoje studijuojanti Giedrė: „Beveik kiekviena diena čia – kaip naujas iššūkis“

Lietuviai, studijuojantys įvairiose Europos šalyse, jau nieko nebestebina. Gerokai mažiau tautiečių sutiktume Azijos šalių universitetuose. Kiek daugiau nei metus Japonijos sostinėje branduolinę inžineriją studijuojanti Giedrė Zablackaitė sako, kad vos atvykus čia nebuvo lengva visų pirma dėl kalbos barjero, kultūros skirtumų ir daugybės nerašytų taisyklių, kurių nežinojimas gali gerokai apkartinti gyvenimą Tekančios Saulės šalyje. „Keliavau į nežinomybę, nepažįstamą šalį, mokėdama tik kelias japoniškas frazes. Gyvenimas labai pasikeitė: kilusi iš mažo kaimelio Lietuvos šiaurėje, apsigyvenau viename didžiausių pasaulio miestų“, – sako Giedrė, kurią studijuoti Tokijo technologijos universitete su stipendija pakvietė „Hitachi“ įmonės atstovai, apsilankę Lietuvoje. Nors iki šiol kasdieniame gyvenime kyla įvairiausių iššūkių, mergina teigia, kad tai, ką čia gauna, yra neįkainojama.  

Giedrė Zablackaitė

Giedre, kokie keliai Jus atvedė į Japoniją? Ar tikslingai siekėte įgyti patirties šioje šalyje, ar tiesiog susiklostė tam palankios aplinkybės?

Japonija niekada nebuvo mano svajonių šalis. Nors visada domėjausi geografija ir kaip pasaulis atrodo už Lietuvos ribų, mintis apie išvykimą svetur atrodė svetima.

Į šią šalį atvykau vedama siekio tobulėti. Studijuoju Tokijo technologijos universitete (TTU, Tokyo Institute of Technology, neoficialiai – TokyoTech). Čia tęsiu studijas toje pačioje srityje, kaip ir Lietuvoje: Kauno technologijos universitete (KTU) prieš tai baigiau branduolinės energetikos bakalauro studijas.

Papasakokite apie savo studijuojamą dalyką. Kaip susidomėjote šia sritimi?

Dar besimokydama mokykloje labiau linkau į tiksliuosius dalykus. Matematika, fizika bei chemija nereikalaudavo daug laiko, mano rezultatai buvo geri. Mokytojai nedvejodami siųsdavo į šių dalykų (ir ne tik) olimpiadas (vienais metais dalyvavau gal penkiose olimpiadose ir dar keliuose konkursuose). Nors dažniausiai likdavau rajono ribose (esu iš Biržų raj.), kartą pavyko „prasimušti“ į šalies turą matematikos olimpiadoje. Ten sulaukiau gana rimtų užduočių, su kuriomis buvo kiek sudėtinga susidoroti, bet nenuleidau rankų ir toliau bandžiau savo jėgas.

Paskutiniais metais mokykloje nuolat lydėjo klausimas, ką darysiu toliau, kokias studijas pasirinksiu. Žinojau tiek, kad studijuoti noriu Lietuvos universitete. Iš pradžių studijas rinkausi atmetimo būdu – iškart atmečiau socialinius bei humanitarinius mokslus. Nesižavėjau biologija, tad medicina buvo ne man. Liko fiziniai ir technologijos mokslai. Iš galimų variantų pasirinkau energetikos studijas, taip pat svarsčiau apie fiziką, nors ta mintis nelabai žavėjo žiūrint į tolimą perspektyvą.

Pasirinkimui miestas įtakos neturėjo. Kai kurie mano draugai veržėsi tik į Vilnių ar Kauną, bet man tai nelabai rūpėjo, svarbiau buvo specialybė ir studijų kokybė. Iš pradžių paklausta, kur stosiu, juokais atsakydavau, kad rinksiuosi branduolinę energetiką. Sulaukdavau labai įvairių reakcijų, ypač su baimės gaidele. Vis daugiau pradėjau domėtis ta sritimi, gilintis į esamas technologijas ir kylančias problemas. Galiausiai, atėjus laikui teikti paraišką studijoms, pirmoje vietoje pasirinkau būtent KTU tuo metu siūlytą Branduolinės energetikos studijų programą. Pridėjau dar kelis „atsarginius“ variantus, bet mano sąrašas buvo trumpas ir kitų programų net neprireikė. Geri brandos egzaminų rezultatai bei pažymiai lėmė, kad įstojau į pirmoje vietoje įrašytą programą valstybės finansuojamoje vietoje.

Ar tiesa, kad esate pirmoji KTU absolventė, gavusi „Hitachi“ stipendiją? Ar tai pirmoji Jūsų gyvenimo svetur patirtis?

Taip, teisybė. Gauta stipendija ir buvo didžiausias postūmis keliauti į šį tolimą kraštą. „Hitachi“, TTU ir KTU bendradarbiavimo metu Kaune buvo suorganizuoti intensyvūs branduolinės inžinerijos kursai. Paskaitas skaitė universiteto profesoriai, kompanijos atstovai, kiti svečiai. Klausydama japonų paskaitų net negalvojau, kad tai gali tapti kasdienybe. Iš viso per 3 metus dalyvavau 6 organizuotuose kursuose. Kursai buvo tik viena bendradarbiavimo dalis. Taip pat kompanijos atstovai atvyko į Lietuvą ir pasiūlė stipendiją studijoms TTU.

Studijuodama ketvirtajame kurse, gavau pakvietimą iš profesoriaus atvykti į susitikimą su „Hitachi“ atstovais, kurie norėjo pristatyti kompanijos teikiamą stipendijos pasiūlymą. Pretenduoti į stipendiją buvo suteikta galimybė ne tik KTU, bet ir Lietuvos energetikos instituto bei, jei neklystu, Vilniaus universiteto atstovams. Į susitikimą tąkart atėjome trise – du magistro studijų studentai ir aš. Pasiūlymas sudomino, bet turėjau labai daug dvejonių, tačiau dėstytojai mane skatino. Ilgai delsiau prieš pradėdama pildyti reikiamus dokumentus, bet galiausiai pasiryžau pradėti tą ilgą procesą.

Pildydama reikiamas formas sulaukiau daug pagalbos iš dėstytojų Kaune, taip pat gavau jų rekomendacijų. Nors, turiu pripažinti, ne visi buvo teigiamai nusiteikę. Ne kartą girdėjau komentarus: „Juk taip toli, ar tikrai verta, tau ten bus sunku“ ir pan., tačiau pasiryžau bandyti. Juk nebuvo ką prarasti. Dar kelis kartus buvau susitikusi su kompanijos atstovais Lietuvoje aptarti stojimo proceso ir pasiūlymo detalių. Taip pat Lietuvoje susitikau su pasirinktu profesoriumi, prie kurio laboratorijos nusprendžiau prisidėti studijuodama Japonijoje. Pasirinkimo variantų nebuvo daug, be to, rinkausi pagal trumpą laboratorijų veiklos aprašymą bei kitą informaciją universiteto bei laboratorijų interneto puslapiuose. Pagrindinis kriterijus buvo, kad studijų kryptis būtų artima baigtoms studijoms ir įgytoms žinioms Lietuvoje.

Studijos Japonijoje turėjo prasidėti kitų metų (2016 m.) balandį (Japonijoje mokslai prasideda balandį, galima sakyti, su bundančia gamta; balandžio mėnuo – sakurų žydėjimo metas), tad gavusi bakalauro diplomą rudenį įstojau į KTU magistrantūrą, tačiau į kiek kitą specialybę, nes nesusirinko reikiamas skaičius studentų. Tikriausiai tai buvo dar vienas paskatinimas bandyti laimę Japonijoje.

Dvejonės lydėjo visą laiką, neapleido mintys, kas bus, jei nepavyks. Vienas iš reikalavimų stojant į TTU yra pateikti galiojančio anglų kalbos testo (IELTS, TOELF ar kt.) rezultatus, tačiau aš to neturėjau. Tad teko gana greitai laikyti testą. Artimiausia vieta man tinkamu laiku buvo Vilniuje, tad turėjau važiuoti ten. Žinoma, tokie dalykai retai praeina sklandžiai. Planavau važiuoti ryte, tačiau pavėlavau į traukinį. Galvojau – viskas, viso gero, Japonija, nepasimatysim niekad. Visgi pasiekiau Vilnių laiku ir su sesės pagalba nuvykau į reikiamą vietą. Testą išlaikiau sėkmingai ir viltys sugrįžo.

Lapkričio mėnesį pateikiau reikiamus dokumentus ir Kalėdų laikotarpiu sulaukiau laiško su stojimo rezultatais – buvau priimta.

Prieš išvykdama 2 metams, Lietuvoje ilgiausiai buvau nebuvusi 3 savaites, kai lankiau draugus užsienyje. Tad skirtumas – didžiulis. Be to, niekada anksčiau nebuvau lankiusis Azijoje, kur kultūra ir požiūris į gyvenimą kitoks nei Europoje. Keliavau į nežinomybę, nepažįstamą šalį, mokėdama tik kelias japoniškas frazes. Gyvenimas labai pasikeitė, kilusi iš mažo kaimelio Lietuvos šiaurėje, apsigyvenau viename didžiausių pasaulio miestų.

Bambukų miškas Arašijamoje

Kokius įvardytumėte skirtumus tarp studijų Lietuvoje ir Japonijoje?

Studijos čia labiau paremtos praktine veikla. Lietuvoje viskas vyksta labiau teoriškai. Būdama čia atlieku eksperimentus naudodama savo projektuotus ir sukonstruotus aparatus. Čia suteikiama daugiau laisvės. Galiu laisvai pasirinkti studijuojamus dalykus, susijusius ne tik su mano specialybe.

Universitetas siekia pritraukti daugiau tarptautinių studentų, tad dauguma paskaitų vyksta anglų kalba. Paskaitos vyksta kartu su japonų studentais, kuriems, deja, anglų kalba tikrai nėra stiprioji sritis. Lietuvoje, kiek teko matyti studijų metu, tarptautiniai studentai paskaitas lankydavo atskirai.

Japonijoje visi studentai prisijungia prie laboratorijų, kurioms vadovauja profesoriai. Kiekviena laboratorija specializuojasi tam tikroje srityje. Vienu metu kartu darbuojasi visų pakopų studentai: bakalauro, magistrantūros, doktorantūros. Kiekvieną savaitę vyksta laboratorijos seminarai, kurių metu studentai vieni kitiems pristato perskaitytus su jų tyrimais susijusius straipsnius, taip pat sudaroma galimybė pasikalbėti su profesoriais iškilusiais klausimais ar apie sunkumus siekiant gerų rezultatų.

Tokia sistema yra naudinga, nes galima pasikalbėti su aukštesnės pakopos studentais, paprašyti pagalbos ar paklausti patarimų. Taip pat profesoriai čia turi daug veiklos (mano laboratorijos profesorius yra aktyvus, dažnai keliauja į įvairias konferencijas ar susitikimus, tad kartais būna ne taip lengva su juo susisiekti). Lietuvoje ne taip paprasta sutikti studentų iš aukštesnių kursų, visiems paskaitos vyksta skirtingu laiku, vienintelis būdas – jei ką nors pažįsti ar turi bendrų draugų. Tačiau ten kur kas lengviau pasikalbėti su dėstytojais, kurie noriai padeda studentams.

Ar rekomenduotumėte šias studijas kitiems? Kodėl?

Žinoma, atvykti čia yra didžiulis iššūkis, tačiau studijų suteikiama nauda atperka visą paskirtą laiką. Čia dėstomi dalykai gana panašūs į mano išklausytus kursus Lietuvoje, tad man buvo šiek tiek lengviau nei atėjusiems iš kitų studijų programų. Bet į problemas čia žiūrima iš kiek kitos pusės, labiau įsigilinama į detales. Atsiveria platesnės galimybės tobulėti, praplėsti akiratį.

Tik prieš atvykstant patarčiau bent šiek tiek pramokti kalbą, kad pradžia būtų bent šiek tiek lengvesnė.

Kaip Japonija Jus priėmė? Ką darėte, kad greičiau įsilietumėte į šios šalies gyvenimą, įveiktumėte stresą? Kaip Jums sekėsi?

Buvo visko – ir gerų, ir blogų dienų. Pradžioje viską lyginau su padėtimi namie. Beveik kasdien galvodavau: „Lietuvoje būtų kitaip“, „Mes taip nedarome.“ Galiausiai teko priprasti prie esamos situacijos. Dienos užsipildė įvairia veikla, daugiausia susijusia su mokslais, bet stengiausi susipažinti su aplinka, didžiuliu miestu, kuris turėjo tapti dar vienais namais, bent jau studijų metu.

Stresas čia neatskiriama kasdienybės dalis. Aplinkui visi skuba, gyvenimo tempas visai kitoks. Vaizdai iš Japonijos atspindi realybę. Daugybė kostiumuotų žmonių rytais keliauja į darbus užpildydami traukinių stotis, bandydami įsisprausti į ir taip jau pavojingai perpildytus vagonus. Tūkstantinės minios, laukiančios žalio šviesoforo signalo prie garsiausios pėsčiųjų perėjos Šibujoje, kur stovi ir garsioji Hačiko statula. Nuolatiniai traukiniai nuo ankstaus ryto iki vėlaus vakaro. Lėtai slenkanti minia prie žymiausių lankytinų objektų. Ten tempas lėtas, nes paprasčiausiai nėra vietos pajudėti. Net mintis apie tokius dalykus atgraso, bet galiausiai supranti – tokios Japonijos taisyklės ir turi prisitaikyti. Paprasčiausiai žinau, kad nieko negaliu pakeisti, ir plaukiu pasroviui.

Vis dėlto įveikti stresą ir iškilusius keblumus padeda aplinkiniai žmonės. Taip pat stengiuosi palaikyti ryšį su šeima bei draugais Lietuvoje, tačiau padėtį kiek apsunkina laiko skirtumas. Vasarą yra 6, žiemą – 7 valandų skirtumas (japonai nenaudoja vasaros laiko), tad kai aš pradedu savo dieną, Lietuvoje vis dar naktis, o kai čia jau vakaras ir galėčiau kalbėti, ten – pats darbymetis. Vakarai Lietuvoje – naktis čia. Tad dažniausiai lieka tik savaitgaliai, bet ir tos dienos ne visada gelbsti. Nepaisant to, bandau suderinti laiką iš anksto ir tada jau pokalbiai trunka net kelias valandas.

Po japonų kalbos paskaitos. Studentai, atvykę iš Kinijos, Indonezijos, Vietnamo, Italijos, Vokietijos

Esate minėjusi, kad nors Japonijoje praleidote jau daugiau nei metus, vis dar kasdien tenka susidurti su įvairiausiais iššūkiais…

Pirmi mėnesiai nebuvo labai lengvi. Reikėjo susitvarkyti daugybę būtiniausių dalykų: užsiregistruoti seniūnijoje, atsidaryti banko sąskaitą, susitvarkyti gyvybės draudimą… Čia sistema gana komplikuota, reikia pildyti įvairias formas ir pateikti dokumentus. Institucijose darbuotojai retai kalba angliškai. Kartą man buvo parodytas užrašas: „Ateikite su žmogumi, galinčiu kalbėti japoniškai“, nes buvo sudėtinga susikalbėti. Daug pagalbos sulaukiau iš kartu gyvenančių merginų. Gyvenu studijų laikotarpiui universiteto suteiktame name kartu su kitomis studentėmis, kurios yra iš Šri Lankos, Kinijos ir Japonijos (nors oficialiai tai yra bendrabutis, namas visiškai kitoks nei Lietuvoje esantys bendrabučiai). Kambariuose buvo tik pagrindiniai baldai: lova, stalas, kelios lentynos. Taip pat gavome šiek tiek būtiniausių daiktų virtuvėje, vienas iš jų – elektrinis ryžių virimo puodas (kaip Japonija be ryžių). Reikėjo visko – pradedant antklodėmis, baigiant lėkštėmis. Juk tokių dalykų iš Lietuvos tikrai nesiveši. Per kelis mėnesius gyvenimas atsistojo į savas vietas. Kaimynės padėjo rasti arti esančias parduotuves, patarė, kur galima įsigyti būtiniausių dalykų nepermokant už juos.

Reikėjo laiko priprasti prie traukinių sistemos, kuri čia gana kebli. Mieste yra daugybė linijų, kurios dažnai susikerta. Nors gyvenu visai šalia universiteto, man nereikia traukiniais važinėti kasdien, bet traukiniai – geriausias susisiekimo būdas čia. Dažniausiai prieš kur nors keliaudama maršrutus pasitikrinu internete arba stotyse, bet net ir pačios stotys gali būti didžiulės. Didesnės stotys turi ne vieną išėjimą, tad kartais yra geriau žinoti net į kurį vagoną įsėsti, kad būtų lengviau pakeisti traukinius ar pasiekti tikslą. Ne kartą teko kelis kartus bandyti įvairius variantus, kol galiausiai įsitikindavau, kad einu reikiama kryptimi. Stotyse galima pamatyti informaciją ir angliškai, bet japoniški ženklai yra daug didesni ir lengviau pastebimi, tad kai kur jau lengviau orientuojuosi pagal japoniškus užrašus. Kai kurie maršrutai tapo įprastesni, tad nebereikia klaidžioti ir blaškytis.

Didžiulis iššūkis buvo net maisto paieškos. Tik keliose vietose galima rasti paaiškinimus anglų kalba, o kartais net ir angliškai kalbantys žmonės negalėdavo paaiškinti, kas mano lėkštėje. Tačiau nenuleidau rankų ir rinkausi įvairius dalykus. Bandžiau ne tik vietinę virtuvę, bet ir kinišką, korėjietišką, pakviesta pažįstamų ragavau maisto iš Indijos, Indonezijos, Malaizijos, Tailando, Vietnamo (tai keli lietuviams egzotiškesni variantai), taip pat Turkijos, Egipto; lengvai galima rasti italų ir prancūzų restoranų ar kavinių. Ne viskas patiko, bet bent žinau, ko reikėtų privengti.

Mano maisto racionas pradžioje visiškai pasikeitė. Pati labai mėgtu gaminti, bet nebuvo taip paprasta atrasti įprastus ingredientus, o kartais ir laiko tam pristigdavo. Labai trūksta pieno produktų, kurie čia yra ne tokie populiarūs. Be to, čia sudarytos puikios sąlygos gaminti nenorintiems ar negalintiems. Kiekviena parduotuvė siūlo jau pagamintus ir paruoštus išsinešti patiekalus, yra galimybė maistą pašildyti ir gauti karšto vandens labai populiariems greitai paruošiamiems makaronams ir kitiems tokio pobūdžio dalykams. Viskas dailiai sudėliota dėžutėse ir asortimentas keičiamas kiekvieną dieną ar net kelis kartus per dieną. Japonai labai vertina maisto šviežumą, kokybę ir pateikimą. Maistas turi džiuginti ne tik skrandį, bet ir akis. Be to, dažnai lankausi universiteto valgykloje, kur ne tik pasistiprinu, bet ir susitinku su draugais.

Ilgai į vaisius ir daržoves žiūrėjau su nostalgija, kainos vis sustabdydavo. Tą patį sako ir kiti čia atvykę studentai. Dažniausiai visi renkasi bananus, kurie čia yra pigiausi, bet galiausiai norisi kažko kito. Dabar jau labiau orientuojuosi, stebiu, kaip keičiasi sezoninės daržovės, tad galiu lengviau pasirinkti, ką verta pirkti, o ką geriau įsigyti kiek vėliau.

Padėtis pagerėjo, kai susipažinau su vis daugiau žmonių. Būdama čia sutikau daugybę tarptautinių studentų, kurie atvyko iš įvairiausių šalių. Daugiausia čia studentų iš Kinijos, Tailando, Indonezijos, bet įvairovė didžiulė. Šiuo metu esu sutikusi bent po vieną žmogų iš visų žemynų (žinoma, nekalbant apie Antarktidą). Japonai yra gana uždari žmonės, taip pat bendravimą apsunkina kalbos barjeras, tad daugiausia laiko praleidžiu su kitais atvykusiais į šią šalį.

Vakarienė japonų restorane

Universitete veikia Tarptautinių studentų asociacija (TISA – TokyoTech International Student Asociation), kuri vienija tarptautinius studentus, padeda išspręsti įvairiausias problemas, susijusias su studijomis ar kasdieniu gyvenimu. Ji organizuoja diskusijas su universiteto atstovais studentams rūpimais klausimais, susipažinimo vakarėlius naujai atvykusiems studentams, sporto šventes, įvairias išvykas. Kiekvieną savaitę pietų pertraukos metu organizuojamas „Let‘s go global “ renginukas, kurio metu studentai pristato savo gimtąsias šalis. Pernai aš taip pat pristačiau Lietuvą, bet norėjau tiek daug visko papasakoti, kad man vos užteko skirto laiko. Dažnai prisidedu prie organizuojamų renginių kaip dalyvė, taip pat kelis padėjau organizuoti. Kai nori ko nors smagaus, turi pasiūlyti ir savo indėlį. Be to, kelių studentų iniciatyva prasidėjo lotynų šokių pamokos. Nors viską pradėjęs studentas jau baigė studijas, vis dar atsiranda norinčių išmokti judėti tango, bačatos ar salsos ritmu. Su dauguma žmonių palaikau gerą ryšį, randame daug bendrų interesų. Taip pat su kai kuriais bendravimas tęsiasi ir už universiteto ribų. Bendrauju su žmonėmis iš labai įvairių šalių; kultūriniai ar religiniai skirtumai lemia, kad pokalbiai apie šalių skirtumus bei panašumus kartais tęsiasi valandų valandas.

Ibaraki prefektūroje esantis vienas didžiausių krioklių Japonijoje Fukuroda-no-taki

Ar daug problemų kyla dėl kalbos barjero? Galbūt jau spėjote pramokti japonų kalbos? Ar ji išties tokia sudėtinga, kaip daugeliui atrodo?

Kalba būtina kasdieniam gyvenimui. Naiviai tikėjausi, kad bent daugiau jaunų žmonių čia kalbės angliškai. Klydau. Užkalbinti jie dažniausiai tik purto galvas ir atsiprašinėdami traukiasi tolyn, net jei ir japoniškai paklausiu, ar jie gali kalbėti angliškai.

Japonų kalboje raštas suskirstytas į tris dalis: skiemenines abėcėles hiraganą ir katakaną bei iš Kinijos perimtus rašmenis – kandži. Pastaroji dalis sudėtingiausia, nes reikia įsiminti ir atskirti šimtus labai panašių ženklų, kurie gali skirtis tik vienu brūkšneliu. Prieš atvykdama į Japoniją, net kol dar nežinojau, ar tikrai keliausiu, pasinaudojau galimybe lankyti japonų kalbos kursus, suorganizuotus KTU. Dėstytoja iš Japonijos, kuri tuo metu gyveno Lietuvoje, porą mėnesių vedė kalbos kursus, naudodamasi vienu iš populiarių vadovėlių. Tačiau užsiėmimų metu vartodavome anglų kalbą, tad kartais žodžius prireikdavo versti kelis kartus – iš japonų į anglų ir iš anglų į lietuvių kalbą. Nepaisant to, per tokį trumpą laiką susipažinau su minėtomis abėcėlėmis, išmokau kelias pagrindines gramatikos taisykles ir pradėjau kaupti žodžių bagažą. Iki išvykimo bandžiau savarankiškai mokytis kalbą toliau. Labai pagelbėjo ir VDU sukurtas tinklalapis, leidžiantis mokytis japonų kalbą tiesiogiai iš lietuvių kalbos, tačiau pritrūko galimybių tobulinti kalbėjimo įgūdžius.

Atvykusi į Japoniją pradėjau lankyti čia siūlomus kursus. Iš pradžių svarsčiau apie galimybę pasirinkti intensyvias paskaitas, kurios vyksta kasdien, tačiau dėl kitų užsiėmimų negalėjau to padaryti. Nors jau šiek tiek buvau susipažinusi su kalba, pradėjau nuo pirmojo lygio paskaitų. Suprasti buvo lengviau nei kalbėti. Tarimas čia labai svarbus, viena ne taip ištarta raidė gali visiškai pakeisti sakinio reikšmę. Be to, jų „r“ yra ne tokia ryški, jie neturi raidės „l“, tad ir Lietuva tampa „Ri-to-a-ni-a“.

Paskaitas lankiau visus pirmus metus, baigiau pagrindinį lygį. Tačiau jose daugiau dėmesio buvo skiriama gramatikai, kalbėjimui. Kandži rašmenų pradėjau mokytis pati po paskaitų. Dabar jau galiu atpažinti kelis šimtus dažniausiai vartojamų ženklų, bet norint išmokti juos užrašyti reikėtų paskirti daugiau laiko. Vis dėlto neužtenka tik suprasti reikšmę ir užrašyti kandži. Skirtingai nuo originalių kiniškų ženklų, japoniški kandži gali būti skaitomi keliais būdais, tad reikia prisiminti ir ženklo skaitymą skirtingose situacijose. Kartais lengviau atsimenu žodžius, o kartais, atvirkščiai – žinau žodį ir tada atsirenku, kuris kandži turėtų būti užrašytas.

Taip pat kalba turi kelis mandagumo lygius. Kuris lygis naudojamas, priklauso nuo kalbėtojų statuso, amžiaus. Dar turiu išmokti daug šios kalbos subtilybių.

Nėra lengva pradėti mokytis japonų kalbos, tačiau darant tai sistemingai viskas įmanoma. Tereikia apsišarvuoti kantrybe.

Iškabos Osakos gatvėse

Kokios japonų gyvenimo būdo, kultūros ypatybės Jums pasirodė itin įdomios ar žavios?

Įdomiai atrodo, kad visur skubanti ir lekianti tauta gali akimirksniu sustoti, nes žydi sakuros. Tai labai svarbus dalykas visiems – nuo jauniausio iki vyriausio.

Japonai labai vertina savo asmeninę erdvę, jie pasisveikindami nespaudžia rankų, tuo labiau neapsikabina, tačiau visa tai pasikeičia traukiniuose, kai visi prisispaudžia prie kitų, kad tik daugiau žmonių galėtų įlipti.

Kuo patys japonai didžiuojasi?

Visi sako, kad jų prefektūra yra pati geriausia (Japonija suskirstyta į 47 prefektūras). Kiekviena jų turi savo išskirtinių bruožų. Vienos garsios savo produkcija: ryžiais, jautiena, obuoliais, ar garsiais objektais: karštosiomis versmėmis, atrakcionų parkais, pilimis, šventyklomis. Ne kartą girdėjau pasiūlymų būtinai apsilankyti vienoje ar kitoje vietoje.

Šalyje labai svarbus Fuji kalnas. Nors kopti į viršų nėra paprasta ir ten keliavusieji daugiau kalba apie nuovargį, visi sako, kad bent kartą turiu ten nuvykti.

Garsioji Meguro upė, apsupta sakurų

Kas iki šiol Jums čia kelia ne itin malonius jausmus?

Kartais tenka susidurti su įvairiomis situacijomis, kai nežinau, kaip derėtų elgtis. Čia tiek daug garsiai neišsakytų taisyklių, kuriomis visi vadovaujasi. Atvykus į Japoniją ir to nežinant gyvenimas gali greitai apkarsti.

Ar Japonija yra ta šalis, kurioje mielai sutiktumėte praleisti gerokai daugiau nei 2 metus? Kodėl?

Atvykdama maniau, kad būsiu čia 2 metus ir viskas. Taip pat norėjau ir vis dar noriu pakeliauti po šalį. Dabar matau, kad šie dalykai nelabai suderinami. Mąstau, kad pabaigusi studijas pabūsiu čia kiek ilgiau ir leisiuosi į keliones. Kol kas buvau tik keliose vietose, bet Japonijoje yra daug dėmesio vertų vietovių. Šiaurėje esanti Hokaido sala, kiek girdėjau, panaši į Lietuvą, o piečiausiai esanti Okinava yra lyg japoniški Havajai. Labai noriu nuvykti į Hirošimą ir Nagasakį. Bandžiau susiplanuoti kelias keliones su draugais, bet visų tvarkaraščiai labai skirtingi, tad ne taip paprasta rasti visiems tinkamą laiką.

Nesu tikra, ar galėčiau čia pasilikti ilgam, bet dar anksti spręsti. Per likusius studijų metus daug kas gali pasikeisti. Dar vis bandau nuspręsti, kur pasisuks mano keliai.

Japoniškas vakaras besimėgaujant onsen (karštosios versmės), kur visi dėvi jukatą (paprastesnis kimono)

Ar esate užmezgusi ryšius su daugiau Japonijoje gyvenančių lietuvių?

Naršydama internete užtikau lietuvių bendruomenės Japonijoje puslapį, tačiau jis ilgai nebuvo atnaujintas. Visgi radau būdą gauti naujienas apie bendruomenės veiklą ir rudenį pamačiau pakvietimą į lietuvių susitikimą ambasadoje. Nors tą kartą žmonių nebuvo labai daug, bet susipažinau su atvykusiais, pasiklausiau, kokie vėjai juos atnešė į šitą šalį. Dauguma jų jau praleidę Japonijoje daugybę metų, net sukūrę šeimas. O nuo mano atvykimo tuo metu buvo praėję tik pusė metų. Be manęs, į susitikimą atėjo dar viena studentė iš kito universiteto, kuri buvo ką tik atvykusi į Japoniją. Radome daug bendros kalbos ir nuo pat pradžių labai susibendravome. Dabar taip pat susitinkame, kartu leidžiame laiką ir dalijamės studentiško gyvenimo detalėmis.

Dar kartą ambasadoje apsilankiau Vasario 16-osios proga. To susitikimo metu kaligrafijos meistras pamokė rašyti japoniškus rašmenis. Po to pasitikrinome žinias viktorinoje apie Lietuvos istoriją, kurią surengė bendruomenės pirmininkė Daiva Makaewa. Tą kartą man pasisekė ir buvau viena iš daugiausia teisingai atsakiusiųjų.

Taip pat ambasadoje vyko kalėdinis bei velykinis susitikimas, tačiau į juos negalėjau nuvykti.

Be manęs, universitete taip pat studijuoja dar viena lietuvė. Ji atvyko anksčiau nei aš, tad jau greitai baigs studijas. Deja, dėl užimtų dienotvarkių nepavyksta dažnai pabendrauti.

Ambasadoje bandant šodo, arba Japonijos, kaligrafiją

Kaip atrodo jaunimo laisvalaikis Japonijoje? Kokių naujų dalykų čia išbandėte?

Viskas priklauso nuo žmogaus, bet labai dažnai galima matyti jaunimo būrelius, ieškančius vietos vakarėliui. Čia vakaro metu apsilankoma bent keliuose restoranuose ar baruose. Dauguma vietų turi sistemą, kad, pavyzdžiui, 2 valandas galima už nustatytą kainą užsisakyti neribotą patiekalų ar gėrimų kiekį. Tad žmonės, tuo pasinaudoję vienoje vietoje, eina į kitą. Dažnai viena iš vakaro vietų būna karaokė baras.

Vienas iš dalykų, kurių nepavyktų padaryti Lietuvoje, – kopimas į kalnus. Pasirinkau nelabai aukštą kalną netoli Tokijo. Ten nuvykau rudenį, kai japoniški klevai nusidažo ryškia raudona spalva. Vaizdas nuo kalno viršūnės buvo nepakartojamas – aplinkui kalnų grandinės, padengtos spalvotais medžiais, ir vakarėjantis dangus, taip pat tolumoje matomas miesto siluetas.

Išbandžiau kelis tradicinius japoniškus dalykus: jau minėtą kaligrafiją, japonišką lankininkystę „kyudo“. Dalyvavau japoniškos arbatos gėrimo ceremonijoje. Prie viso to turėčiau pridėti ir „hanami“ bei „hanabi“. „Hanami“ – sakurų stebėjimas. Pavasarį sužydėjus sakuroms žmonės patraukia į parkus, skverus ir iškylauja po žydinčiais medžiais. Tai vienas iš populiariausių užsiėmimų tuo sezonu. O atėjus vasarai kiekvieną savaitgalį įvairiose vietose galima stebėti didžiulius, apie valandą trunkančius fejerverkus – „hanabi“. Tiek „hanabi“, tiek „hanami“ man asocijuojasi su tūkstantinėmis miniomis, bet, nepaisant to, tai geras būdas susipažinti su svarbia japonų kultūros detale.

Ruduo kalnuose

Ką iš Japonijos norėtumėte perkelti į Lietuvą?

Paslaugumą klientams. Čia su klientais elgiamasi labai pagarbiai, naudojamas aukštesnis kalbos mandagumo lygis. Darbuotojai visada pasveikina atėjusius klientus, vartoja nustatytas frazes, kurias privalo pasakyti.

Japonija yra labai saugi šalis. Beveik garantuotai pamestas daiktas bus rastas ir grąžintas. Jie neima ir nejudina svetimų daiktų, net jei šie padėti netinkamoje vietoje.

Ko japonai dažniausiai Jūsų klausinėja apie mūsų šalį? Ar sutikote vietinių, ką nors žinančių apie Lietuvą?

Pirmiausia turiu bent kelis kartus pakartoti šalies pavadinimą, kol pašnekovai pradeda linksėti galvą parodydami supratimą. Nors dažnai tai būna tik pagarbos gestas ir jie prašo parodyti šalį žemėlapyje. Angliškas Lietuvos vardas labai skiriasi nuo originalo ar kitur vartojamo, tad jau pastebėjau, kad, pavyzdžiui, kinams paprasčiau sakyti kinišką vardą. Žmonės dažnai klausia, kuris miestas yra mūsų sostinė. Ne kartą teko išgirsti spėjimus, kad tai Ryga. Toliau būna klausimas, kokią kalbą vartojame ir ar tai rusų kalba. Neretas nustemba išgirdęs, kad turime savo kalbą, kuri yra gana sena ir nepanaši į jokią kitą (tik latvių). Žmonės domisi, kokia religija dominuoja Lietuvoje.

Europiečiai dažniau žino apie Lietuvą (nors ir ne visi), bet, deja, negaliu to pasakyti apie žmones iš Azijos šalių. Kai kurie japonai žino apie Lietuvą, tačiau jie turi kokių nors ryšių su šalimi, pvz., buvo sutikę lietuvių.

Aš gana dažnai pasakoju kitiems apie Lietuvą, jos kultūrą, kalbą. Norėčiau, kad kuo daugiau žmonių žinotų apie tą paslėptą vietą Europoje.

Dėkoju už pokalbį.

Inga Nanartonytė

Nuotraukos iš Giedrės Zablackaitės asmeninio archyvo

Komentarai

Jūsų el. pašto adresas nebus viešai skelbiamas. Privalomi laukai žymimi *

*

Scroll To Top