Pradinis / Lietuviai svetur / JAV. 100 ekečių Lietuvos 100-mečiui!

JAV. 100 ekečių Lietuvos 100-mečiui!

Nors 1996 metų sausio 10 d. Kolorado Uolėtųjų kalnų miestelyje Freizeryje (angl. Fraser – aut. past.) buvo užregistruota pati žemiausia iš visų žemyninių 48-ių JAV valstijų temperatūra (–47,2 °C), tačiau nemanau, kad dėl šio fakto 1990 m. pabaigoje į jį suplūdo tiek trečiabangių. Lietuvius į šią vietovę traukė ne vien darbai, kurių nė vienam netinginčiam dirbti dar netrūko, bet ir tyras oras, nuostabi kurortinė gamta, žvejyba, medžioklė ir visa kita, kuo negali pasigirti mieste gyvenantys tautiečiai. Nors tankiausiai – net 20,8 proc. – lietuvių kilmės gyventojų JAV yra užregistruota Naujojoje Filadelfijoje, Pensilvanijoje, tačiau vienu metu Freizeris nedaug teatsiliko. 2000 metais, gyventojų surašymo duomenimis, Freizeryje ir jo apylinkėse gyveno 963 gyventojai, tarp kurių net 118 buvo lietuviai. Freizerio bibliotekoje vienu metu net buvo pradėta užsakinėti lietuvišką spaudą.

Ir Lietuvoje, ir kitose šalyse gyvenantys lietuviai šiemet raginami švęsti Lietuvos 100-metį ištisus metus, tad prie šios gražios idėjos nutarė prisijungti ir „kalniečiai“ (mes, kalnų papėdėje gyvenantys lietuviai, taip neužgauliai įpratome vadinti tautiečius, gyvenančius netoli slidinėjimo bazių). Nors šiuo metu lietuvių Freizeryje gyvena daug mažiau, tačiau unikalumu jie vis dar neatsilieka. Apsikeitus keliais telefoniniais skambučiais, kovo 10 dieną buvo nutarta ant Granbio ežero (angl. Lake Granby – aut. past.) dar kartą atšvęsti šį visiems lietuviams svarbų jubiliejų su šūkiu „100 ekečių Lietuvos 100-mečiui!“.

Neseniai vienoje iš Lietuvos televizijos laidų išgirdau neigiamai linksniuojamą Lazdijų merą, kurio iniciatyva Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo diena buvo atšvęsta ne kovo 11, o kitą dieną. Nors aš pats esu gimęs ir augęs Lazdijuose ir galbūt ne visai pritariu šiam mero pasirinkimui, tačiau mums, gyvenantiems įvairiose JAV Lietuvių Bendruomenės apylinkėse ir išsisklaidžiusiems toli vienas nuo kito, švęsti tautines ar tradicines šventes kitą dieną yra jau seniai nusistovėjęs ir niekam debatų nekeliantis reikalas.

Pagaliau išaušo ilgai lauktas kovo 10 dienos, šeštadienio, rytas. Nors pačiame Denveryje kai kas jau seniai vaikščioja apsinuoginę blauzdas, tačiau po dviejų valandų kelio kalnų link oras labiau priminė Šiaurės ašigalį nei kovo mėnesį likusioje Kolorado valstijoje. Nemėgdamas anksti keltis, aš pasirinkau kitą išeitį – atvažiavau iš vakaro ir pernakvojau pas draugą. Kai šeštadienį nuvykau į stovyklavietės vietą, ryškiai plazdanti trispalvė jau iš toli rodė, kur renkasi lietuviai.

Eketės jau buvo išgręžtos, tad teliko tik iš spalvotų balionų išdėlioti trispalvę. Granbio ežeras yra 8,284 pėdų (daugiau nei 2,5 km – aut. past.) aukštyje virš jūros lygio, tad, patikėkite manim, prie tokio aukščio neįpratusiems čia ir kvėpuoti nebuvo lengva, jau nekalbu apie balionų pūtimą. Gerai, kad Gintas pasirūpino keliais suspausto oro balionais, tad kol užteko slėgio, tai buvo tiesiog išsigelbėjimas! Išsigelbėjimas buvo ir Kęsto atnešta palapinė, kurioje sušalę nuo žvarbaus vėjo galėjome nors trumpam pasišildyti.

Pabaigus tvirtinti trispalvę jau greit pakvipo ant grotelių kepama mėsa, aidėjo garsus juokas ir kalbos. Kažkas per internetą paleido „Lietaus“ radijo stotį iš Lietuvos. Šventė prasidėjo įsiamžinimu bendroje nuotraukoje ir giedamu Lietuvos himnu, kurį garsus žvarbus vėjas greit išsklaidė po apie pusę metro užšalusį Granbio ežerą (ežero plotas – 29,39 kv. km, giliausia vieta – 67 m. – aut. past.).

Didžiausia renginio atrakcija turėjo būti poledinės žūklės varžybos. Šiose apylinkėse lietuviai seniai išgarsėję dideliais laimikiais. Štai Edvardui užkibo iškart – dar neprasidėjus varžyboms. Deja, jis nespėjo pagauti savo meškerės ir ji buvo įtraukta į eketę. Už kelių minučių padėtį ištaisė mūsų vyriausias 80-metis žvejys Petras: jis ištraukė ir Edvardo žuvį, ir jo meškerę. Gaila, kai tai įvyko prieš varžybų paskelbimą ir šis laimikis buvo neįskaitytas.

Prasidėjus varžyboms, kažkodėl niekam nekibo. Buvo ir pratęstas varžybų laikas, ir pakeistos sąlygos, bet nieko… Tad paruošti diplomai liko be nugalėtojų pavardžių ir aukso puodą teko grąžinti jį sukrovusiems žvejams. Aišku, norėjosi kiek palankesnio oro, daugiau dalyvių ir varžybų nugalėtojų, bet juk ne tai svarbiausia! Svarbiausia, kad visus lydėjo puiki nuotaika ir mūsų užsibrėžtas tikslas paminėti Lietuvos 100-metį visai kitaip buvo pasiektas. Tikiuosi, kad poledinės žūklės tradicija Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo savaitgalio metu bus palaikoma kiekvienais metais. Dėkojame visiems „kalniečiams“ už puikiai organizuotą renginį. Kitais metais bus dar geriau!

Romualdas Zableckas

Komentarai

Jūsų el. pašto adresas nebus viešai skelbiamas. Privalomi laukai žymimi *

*

Scroll To Top