Pradinis / Lietuviai svetur / Joninių šventė Naujajame Džersyje subūrė šimtus Amerikos lietuvių

Joninių šventė Naujajame Džersyje subūrė šimtus Amerikos lietuvių

Jau 8-ąjį kartą Amerikos lietuviai Naujajame Džersyje susirinko į gražų Estų namų slėnį atšvęsti vasaros šventės – Joninių. Neturime savo Lietuvių namų – draugaujame su estais, jų namuose ir glaudžiamės. Apie 400 tautiečių – svečių ir šventės rengėjų bei dalyvių ne tik iš Naujojo Džersio, bet ir iš Niujorko, Pensilvanijos, Konektikuto – suvažiavo į Centrinės New Jersey lietuvių bendruomenės šventę prisiminti lietuviškų tradicijų, svarbių Lietuvos istorijos atkarpų.

Kiekvienos šventės metu pažymime kurią nors ypatingą Lietuvai datą ar sukaktį ir kiekviena mūsų šventė tradiciškai turi pavadinimą. Šiemetė šventė „Audimų raštuos ir dainoj – šalelė Lietuva!“ buvo skirta išeivijos poeto Kazio Bradūno 100-osioms  gimimo metinėms ir Tautinio kostiumo metams pažymėti.

Idėja švęsti Jonines gimė tik susikūrus mūsų jaunai bendruomenei – prieš 8 metus – siekiant pritraukti lėšų veiklai tęsti, lituanistinei mokyklėlei paremti. Per tuos bendruomenės gyvavimo metus šventė išsirutuliojo iki didesnio renginio, kuriame susirinkusiems siūloma daug  linksmybių – pramogų, atspindinčių lietuviškas tradicijas, net du koncertai – saviveiklininkų ir pramoginis.

Centrinėje New Jersey lietuvių bendruomenėje gyvuoja lituanistinės mokyklos „Lietuvėlė“ (vedėja Auksė Motto) vaikų etnografinė grupė (vadovė Rasa Lukošienė),  Violetos Kundrotienės vaikų muzikos grupė „Spindulėlis“ ir tautinių šokių grupė „Viesulas“ (vadovė Onytė Žukauskienė). Jie – ne tik Joninių, bet ir visų mūsų šventinių koncertų jėga! Į savo šventes esame kvietę ir kaimynių bendruomenių kolektyvus iš Šiaurės Naujojo Džersio ir Filadelfijos. Visiems – ir dideliems,  ir mažiems  – yra ką veikti. „Pasijutau kaip Lietuvoje“, – sako dažnas, pabuvojęs mūsų šventėje.

Joninės pas mus prasideda lietuviška muge. Suvažiavę į ją prekeiviai, siūlydami lietuviškus gaminius – sūrius, medų, skilandžius ar kumpelius, aukštus šakočių bokštelius, gintaro ir kitokius  dirbinius, – šventei suteikia smagaus šurmulio. Į šventinę  mugę šiais metais susibūrė „Linos skanumynai“, „Lithuanian Pride“, Vitalija Vėlyvienė  su gintaro dirbiniais, „Skanumėlis“.

Šventei pradedame ruoštis likus 2–3 mėnesiams iki jos. Vien tik pasiruošimo procese dalyvauja per 100  tautiečių, kai kurie ištisomis šeimomis! Ne tik pasirodo programoje, bet  ir savanoriškai šventėje talkina draugiški  lietuviai iš kaimyninių bendruomenių. Turime gražaus vietos jaunimo, nagingų, kūrybingų ir darbščių tautiečių, kurie prisideda savo darbu.

Tradiciškai kasmet šventėje susirinkusius – didelius ir mažus – pakviečiame piešiniais užpildyti Lietuvos žemėlapį aikštėje. Gaila, šįkart sutrukdė nedidelis lietus. Per šventinį koncertą skambant vienai gražiausių  lietuviškų dainų – J. Naujalio ir Maironio „Už Raseinių ant Dubysos“ – iškėlėme didžiulę Trispalvę. „Tautiška giesmė“ ne tik Estų namų slėnyje, bet ir tolyn  į Jackson miestelį nuaidėjo. Susirinkusius sveikino konsulė Aistė Jakštienė, atvykusi iš LR generalinio konsulato Niujorke.

Kazio Bradūno 100 jubiliejui paminėti paruošėme parodėlę apie poeto gyvenimą. „Pėdos arimuos“ eilėraščiu-muzikine kompozicija ir dukters Elenos Bradūnaitės prisiminimų skaitymu pagerbėme iškilią Lietuvos ir išeivijos asmenybę. „Kultūra ir kalba yra svarbiausia. Tai – tarsi atsvara materialiam gyvenimui“, – visiems mums, ypač jaunesniajai kartai, prasmingi poeto  Bradūno  žodžiai.

O mūsų jaunesnioji karta labai šauni! Per lituanistinės mokyklos „Lietuvėlė“ mokytojos, tautinės kultūros puoselėtojos Rasos Lukošienės vaikučių grupės pasirodymą stebint „piemenėlių“ pasierzinimus, ratelius, lietuviškas daineles, taip nuoširdžiai jų mušamą būgną ir klausant muzikavimą  mediniais šaukštais iš to grožio ne vienam akyse kaupėsi džiaugsmo ir nuostabos ašaros. Juk daugelis vaikų jau gimę Amerikoje, kur ne lietuviška kalba aplink girdisi!

Dzūkės, aukštaitės, mergaitės nuo Klaipėdos krašto ir žemaitės – visos viena už kitą puošnesniais „andarokais“  segėjo,  o ir audimų raštais vis kitaip kiekviename Lietuvos krašte vilkėjo! Visų  Lietuvos kraštų tautiniais kostiumais pasipuošę aikštėje puikavosi bendruomenės vaikučiai, moterys ir vyrai. Jiems talkino Centrinės NJ lietuvių bendruomenės tautinių šokių grupė „Viesulas“, po kiekvieno Lietuvos krašto kostiumo pristatymo paantrindami to krašto šokiu. Smagia „Grečenikės“ polka pasirodymą užbaigė šaunūs kaimyninės Šiaurės NJ bendruomenės jaunimo šokėjėliai.

Didžiulė dekoracija „Trakų pilis“, Jolantos Talaikienės piešta dar pirmajai vasaros šventei (beje, šios talentingos dailininkės darbų paroda birželio 15 atidaryta Niujorke, „Agora galery“), bei puikių lietuviškų tautinių kostiumų vaizdai Ritos Clemens dėka puikavosi ant mūsų scenos aikštėje. O Rasa Lukošienė dar ir Tautinio kostiumo ekspoziciją Estų namuose paruošė,  manekenus parduotuvėse paskolinusi ir tais rūbais papuošusi.

Šventinį koncertą įvairino Dianos Norkienės (CT) akordeono ir Andriaus Stanionio (CNJ) birbynės duetas, pakvietęs visus sudainuoti A. Baranausko ir  J. Naujalio „Giedu dainelę“, o šventėn atvykusius Jonus pasveikinus ir ąžuolų vainikus jiems dovanojus, visi drauge su publika  „Žemėj Lietuvos“ uždainavome.

Kasmet tradiciškai rengiame stipruolių varžytuves: kas toliau numes medinį rąstą ar virvę  savo pusėn patrauks. Vyrams tos varžytuvės labai patinka, net teko girdėti, jog kažkas savo stipruolio titului apginti jau iškart  po šventės praktikuosis rąstą mėtyti – iki kitų metų Joninių!

Atlikdamos Kupolinių burtus moterys ir merginos gražiausius vainikus pina, ant Kupolės medžio kabina (jį taip pat patys „pasisodinome“). Sutemoms nusileidus,  vainikėlius „ežerėlyje“ plukdo. Nesant upės ar tikro ežero šventės vietoje, išradingi tautiečiai ir čia išeitį rado: vaikams pasiplaukioti skirtą plastikinį baseinėlį tuo „ežerėliu“ pavertė,  ąžuolo šakomis  ir paparčių lapais pakraščius „apsodino“, žibintais nušvietė. Vidurnakčiui artėjant, visi  paparčio žiedo – laimės  ieškoti leidosi, jį radę – apdovanoti buvo. Iki vidurnakčio linksmybės tęsėsi: kas per laužo liepsnas  šokinėjo, kas šoko, dainavo, pramoginės muzikos koncerto klausėsi.

Kiek triūso ruošiantis visų įdėta! Pradedant didžiausia Trispalve, pačių pasiūta, ar tautiniais rūbais, kuriuos taip pat šokėjėlės pačios ne tik sau, bet ir vyrams siuvo,  o ir moterys Tautinio kostiumo inscenizacijai iš Lietuvos parsivežė, parsisiuntė ir pačios sijonus, kiklikus raukė, dalmonus, marškinius siuvinėjo raštais margiausiais! Svečius pasitiko Joninių vartai, gaminti lietuvio Ginto Banionio. Kasmet vis gražesni – su raityta šaka vidury ir vežimaičio ratų lankais iš šonų, ąžuolinėmis girliandomis kaišyti – tikras meno kūrinys! Kasmet moterys šventei nupina dešimtis ąžuolų vainikų, jais Jonus apdovanojame. Suskint žolynų, o ir tų ąžuolų šakų vainikams suskabyti jos pačios į amerikietiškus laukus ir pievas važiuoja. Šokėjai, visus metus į repeticijas  renkasi, kaskart iš savo kišenės susimokėdami už salės nuomą (Amerikoje nieko veltui niekas neduoda), kai kurie jų po 40 mylių atstumus įveikia, kiekvieną savaitgalį  savo laiką nuo šeimų, vaikų „nuvagia“. Šventės scenarijui paruošti, programai sudėlioti prireikia dešimtis įrašų perklausyti, daug medžiagos perskaityti. Vadovės Rasa Lukošienė, Onytė Žukauskienė, Violeta Kundrotienė  – visos jos aukoja savo laiką, ištisus metus mokydamos vaikus, šokėjus. O juk visa tai daroma  laisvalaikiu, po  pirmaeilių darbų – vakarais ir savaitgaliais.

Kai kurie 2–3 mėnesius iki šventės ir dar mėnesį kitą po jos savanoriškai dirba, kaip kad bendruomenės iždininkė Asta Šuminskienė. Organizacinius reikalus tvarkyti padeda  Kostas Maštauskas,  kuris jau ne pirmoje  šventėje dar  ir  virtuvėje šventei valgius gaminantiems vadovauja. Nė viena šventė neapsieina be Šarūno Stančausko – garso technikos žinovo.

Scena, kaip ir Gedimino pilis, – mūsų lietuvių  rankomis (Valdo Kilinsko ir Gintaro Balkiaus)  sukonstruota. Vyrai patys ir laidus apšvietimui nutiesia, žibintus sukabina, tvarkydami aikštę milžinišką darbą atlieka, o po to dar karštą šventės dieną ir prie  ugnies  kepsnius kepa, tos  šventės kaip ir nepamatydami. Apsaugos vyrai – parkavimo komanda dirba išsijuosę: automobilių kartais būna ir per 100 – reikia sužiūrėti, kad tvarka būtų! Maisto paruošėjų komanda jau 4–5 dienas iki šventes dirba, jie skaniausius kepsnius ir kitus valgius susirinkusiems  paruošia. Gėrimų ir lietuviškų valgių pardavėjai, kaip ir „litų“ – pinigų keitėjos arba technikų komanda, nuo ryto lig vakaro šventėje triūsia.

Esame dėkingi kaimynams ir svečiams: Dianai Norkienei iš Konektikuto, Dianai Bartkevičienei, atvykusiai iš Vilniaus pasisvečiuoti, Vitalijos ir Jono Dunčių šeimai su sūnumis ir Linai Čeikaitei iš Filadelfijos; Laimai Liutikienei iš Šiaurės Naujojo Džersio, Vytui Pakalniškiui iš Baltimorės, Rimui Vaitauskui, Vytautui Braškui iš Masačusetso, šventėje koncertavusiems ar į pagalbą atskubėjusiems, taip pat visiems, asmeninėmis aukomis rėmusiems: Dunčių šeimai iš Filadelfijos, Tadui Brusokui ir jo draudimo kompanijai,  Rimui Vaitauskaui iš Šiaurės Naujojo Džersio.

Reiktų vardyti  ir vardyti visus, kurie „audžia“ tos šventes „audinį“, – gerą šimtą lietuvių. Ir visa tai – geranoriškai, iš  idėjos, be atlygio, kad kitiems keletui šimtų susirinkusių būtų ne tik smagu, bet ir kad „pinigų maišelis“ būsimoms šventėms, renginiams ruošti, mokyklai ar saviveiklininkams – muzikantams ir šokėjams – paremti, bėdos ištiktiems tautiečiams bendruomenės kasoje pasipildytų. Bet svarbiausiai dėl to, kad atminty liktų, neužsimirštų, iš kur mes atėjom ir kur mūsų šaknys, kad mes esame tokie išskirtiniai pasaulio tautų katile, mes – lietuviai.

Šis renginys kasmet vyksta dėl būrio žmonių triūso. Ir visa tai sukurta sunkiu  darbu,  savo rankomis ir širdimi. Pagarbos verti visi, susibūrę tam bendram darbui, sukūrę šventę.
Dar smagiau ir mieliau būtų, jei visa tai darytume Lietuvoje – gimtoje šalyje. Tikiu, kad grįšime ten, į gimtinę, bent dalis mūsų. Bet dabar čia, už jūrų marių, stengiamės palaikyti lietuvybę savo triūsu, nes nesame abejingi tėvų ir protėvių palikimui – kalbai, gražiausiai ir vienai seniausių pasaulyje, ir tam, kad nauja karta žinotų Tautos istoriją, tradicijas ir jų nepamirštų.

Visuomet kviečiu bendruomenės žmones ir kitus ne tik šventėmis tą artumą ar meilę Lietuvai reikšti, bet ir kitaip – kad ir mažais darbais, asmeniniais pavyzdžiais, pavieniui ar būry, nesvarbu, bet kad vis atsigręžtume į mūsų visų  Lietuvą, kad ir kur gyventume…

Rasa Miliūtė

Jono Dunčios nuotraukos

Komentarai

Jūsų el. pašto adresas nebus viešai skelbiamas. Privalomi laukai žymimi *

*

Scroll To Top