Pradinis / Lietuviai svetur / Lietuviškas ruduo Amerikoje: nuo Los Andželo per Omahą iki Vašingtono

Lietuviškas ruduo Amerikoje: nuo Los Andželo per Omahą iki Vašingtono

Lietuvių liaudies išmintis byloja, kad viščiukus skaičiuoja rudenį. Greičiausiai ši patarlė kaip niekad puikiai tinka ir Amerikos lietuvių visuomeninei veiklai, nes būtent rudens metu už Atlanto prasideda tikrasis lietuviškas gyvenimas.

Jau 31-ąjį kartą didžiulė dalis ne vien tik Vakarų pakrantėje gyvenančių mūsų tautiečių pirmąjį spalio mėn. savaitgalį susitinkame vis dar saulutės maloniai šildomame Los Andžele. Nors po jubiliejinių 30-ųjų Lietuvių dienų „Angelų“ mieste praėjusiais metais daug kas nuogąstavo, kad kitą kartą lietuviai gal vangokai rinksis Šv. Kazimiero parapijoje netoli Holivudo įžymybių bei garsiųjų Kalifornijos paplūdimių, juo labiau kad ir visų taip mėgstamo Andriaus Mamontovo antrus metus iš eilės į šią šventę organizatoriai nebeišgalės pasikviesti, tačiau ir vėl pesimistai suklydo – tūkstančiai lietuvaičių sugužėjo į Los Andželą ir šiais metais, ir netrūko žvaigždžių tiek iš Lietuvos, tiek iš Šiaurės Amerikos.

31-ųjų Lietuvių dienų Los Andžele atidarymo ceremonijoje tradiciškai dalyvavo lietuvių kilmės aktorė Rūta Kilmonytė-Lee

Nuo pat ankstaus ryto su visais norinčiais fotografavosi kaip visuomet guviai nusiteikusi Holivude išgarsėjusi lietuvė aktorė Rūta Kilmonytė-Lee, publiką pasveikinusi taisyklinga savo tėvų gimtąja kalba, vėliau susirinkusius linksmino Merūnas Vitulskis, Jurga Šeduikytė, o vakaro akcentu tapo po kelerių metų pertraukos į JAV sugrįžę „ŽAS“. Pasilinksminę iš vasaros rūbų niekuomet neišlipančioje Kalifornijoje, jau kitą dieną kėlėme sparnus į Omahą, kur į trečiąją sesiją rinkosi JAV Lietuvių bendruomenės XXI Tarybos delegatai.

Kai Ramutė ir Virgis Stakėnai 1991-aisiais pirmąsyk savo gyvenime pakėlė sparnus virš Atlanto ir iškeliavo dalyvauti tarptautiniame meno festivalyje Vinipege (Manitobos provincija, Kanada), niekas tada nesitikėjo, kad vos už 5 metų Virgis taps pirmos oficialios susigiminiavusių miestų – Šiaulių ir Omahos (Nebraskos valst.) – delegacijos nariu. Nuo to laiko Stakėnai šioje Vidurio Vakarų valstijoje lankėsi keliolika kartų. Nuo 2001 m. tam atsirado dar svaresnė priežastis – į Omahą studijuoti atvyko vienturtė Ramutės ir Virgio dukra Agnė. Simboliška ir tai, kad po 2 dešimtmečių Šiauliai ir Omaha tapo dar artimesni – šiemet į JAV LB Tarybos sesiją, be Ramutės ir Virgio bei jiems specialiame vakaro pasirodyme talkinusio Colorado Romo, atskrido ir visas „Saulės“ miesto universiteto studentų choras „Studium“. Šiauliečiai buvo pakviesti Nebraskos universiteto, su kuriuo lietuvius sieja itin glaudūs ryšiai. Tačiau ir tai dar ne visas šiais metais Omahoje sutiktų menininkų „desantas“ – Lauritzen sode užgimęs kultūrinių darželių projektas subtiliai palietė Šiaulius – dr. Gedimino Murausko ir Nijolės Sudavičiūtės-MacCallum iniciatyva pradėtas „Saulės tako“ projektas įtraukė profesionalų drožinėtoją Aurimą Šimkų iš Kurtuvėnų, kuris jau kelintus metus iš eilės lankosi Omahoje ir baigia iš medžio sukurti visus „Eglės – Žalčių karalienės“ pasakos personažus. Gediminas ir Nijolė tikisi, kad tai tik unikalios lietuviško tautinio meno vizijos pradžia – nenuilstamai ieškodami rėmėjų abu Amerikos lietuviai tvirtai nusprendę greitu metu užbaigti „Saulės taką“, kuris, jei ir nenusidrieks iki pat Šiaulių, tai bent apims visą Lauritzen sodą. Jie kviečia apsilankyti jų sukurtame tinklalapyje http://www.omahasistercities.com/pathofthesun/ ir pasidomėti „Saulės tako“ istorija, Aurimo kūrybiniais sprendimais ir prisidėti prie šių unikalių darbų.

2003 m. Omahoje organizuota analogiška stambiausios JAV lietuvių visuomeninės organizacijos Tarybos sesija vyko dar 1936 m. pastatytoje lietuviškoje  Šv. Antano bažnyčioje… Nors puošniais gotikos motyvais išpuošta šventovė tebestovi toje pačioje vietoje, šiandien parapijiečiai ten meldžiasi ispaniškai – lietuviai Šv. Antano bažnyčios atsisakė prieš keletą metų. Tačiau mūsų tautos paveldui Omahoje dar nelemta išnykti – tuo puikiai pasirūpino pokario laikais į šį mėsos pramone ir skerdyklomis pagarsėjusį didmiestį atsikraustę lietuviai imigrantai Vytautas ir Stefanija Mackevičiai. 1962 m. įkurtoje lietuviškoje kepykloje šiandien triūsia trys jų sūnūs Algirdas, Alfonsas ir Vytautas Juozas. Močiutės Stefos ruginės duonos ir pyragų receptūrą patobulino dabar kepyklai vadovaujančio Algio Mackevičiaus sūnus Arūnas, dirbantis profesionaliu kulinaru viename Omahos centre esančių restoranų. O A. Mackevičiaus sūnėnas Danielius nepamiršo iš toliau apsilankiusiems svečiams pasiūlyti itin populiaraus „Napoleono“ torto, kurio gardumu didžiuojasi jau trečią dešimtmetį lietuviškoje kepykloje dirbanti „trečiabangė“ Salomėja iš Kauno. Tačiau buvusiam ilgamečiam Portlando lietuvių bendruomenės pirmininkui Viliui Žalpiui iki šiol gardesnė „rūgščių miltų“ Omahos lietuviškos kepyklos duona – būtent jos receptūra turbūt artimesnė keptajai Viliaus prosenelių, kurie atvyko į šį miestą dar 1910 m. ir 1930-aisiais atgulė amžinojo poilsio priešais šios kepyklos pastatą esančiose beveik „tautinėse“ kapinėse – bene pusė pavardžių ant antkapių lietuviškos.

Diskusijoje apie Lietuvių bendruomenės ateities viziją su kitais delegatais ir sesijos svečiais Vilius dalijosi patirtimi apie „pirmosios“ imigrantų bangos įsijungimą į aktyvesnę tautinę bei visuomeninę veiklą už Atlanto. Būtent jo kartos Amerikoje gimę lietuviai beveik nebemoka savo tėvų ar senelių kalbos, retas kuris dalyvauja Lietuvių bendruomenės darbuose. Visiškai kitokia buvusios Pasaulio lietuvių bendruomenės pirmininkės Danguolės Navickienės patirtis. Ji nuo DP pabėgėlių stovyklų Vokietijoje vaikystėje įprato Lietuvą „kurti“ išeivijoje, o jos karta dabar estafetę perduoda mums – „trečiabangiams“. Apie šią, vėliausią, emigraciją į Ameriką kalbėjo Rasa Miliūtė, o jos pranešimą lyg ir papildė buvusi JAV Lietuvių jaunimo sąjungos vadovė Giedrė Kazlauskaitė.

Tris dienas Omahoje vykusioje LB Tarybos sesijoje dalyvavo ir gausus būrys svečių iš Lietuvos bei visas LR diplomatinis korpusas Jungtinėse Valstijose. Tiek oficialias pareigas užimančių dalyvių nematė nė vienas Amerikos lietuvių susibūrimas iki šiol, bet, kaip taikliai pasakė buvęs Lietuvos ambasadorius JAV ir Meksikoje, dabartinis Seimo narys Žygimantas Pavilionis, šiai organizacijai nėra lygių pasaulyje!

Na bet mažiau kalbų, daugiau darbų – kitąmet Lietuva švenčia savo Nepriklausomybės šimtmetį, pažymint šią iškilmingą progą nuo tautiečių gimtinėje neatsiliksime ir mes. Juo labiau kad 2018 m. naujosios XXII JAV Lietuvių bendruomenės Tarybos pirmoji sesija vyks Portlande – jai ruoštis pradedame jau dabar. Praeitą savaitgalį nusišypsojus lietuviškam rudeniui netipiškai vasariškai saulutei didelė grupė šio uostamiesčio lietuvių išsiruošė į kaimyninio Vašingtono miškus… pagrybauti, apmąstyti kitų metų švenčių ir, žinoma, šimtmečio minėjimo.

Kitais metais į didžiausios JAV lietuvių visuomeninės organizacijos kasmetinį suvažiavimą kvies Portlando apylinkė, kuriai prijaučiantieji praeitą savaitgalį savo 2018 m. planus aptarė grybavimo iškyloje

O mudviejų su Ingrida lietuvybės maršrutas jau pasiekė kitą Vašingtoną – sostinę, kur bumbsės oranžiniai kamuoliai. Su Lietuvos ambasada organizuojame jau 14-ąją „Ambasadoriaus taurę“ – tradicinį krepšinio turnyrą. Viščiukus tebeskaičiuojame, o ir lietuviškas ruduo dar toli gražu nesibaigė.

Laurynas R. Misevičius – specialiai iš Los Andželo, Omahos ir Karsono (Vašingtono)

Ingridos Misevičienės ir Tado Kubiliaus nuotraukos

Komentarai

Jūsų el. pašto adresas nebus viešai skelbiamas. Privalomi laukai žymimi *

*

Scroll To Top