Pradinis / Lietuviai svetur / NORVEGIJA. Indėniškas mokslo metų uždarymas Rogalande

NORVEGIJA. Indėniškas mokslo metų uždarymas Rogalande

Gegužės 20–21 dienomis Hå komunoje vyko Rogalando vaikų ir laisvalaikio centro „Draugystė“ mokslo metų uždarymas.

Dar gerokai prieš mokslo metų pabaigą tiek mokytojos, tiek auklėtinių tėvai svarstė, kaip įdomiau užbaigti mokslo metus. Idėja gimė mokykloje, tėvams laukiant vaikų. Mat jie belaukdami, kol atžaloms baigsis pamokos, taip pat laiką leidžia aktyviai ir prasmingai. O idėja buvo tokia – surengti indėnų stovyklą su nakvyne.

Prieš prasidedant stovyklai, pagrindinėje patalpoje skambėjo indėniškos melodijos. Moterys dažė vyrams veidus įvairiais ženklais. Iš pirmo žvilgsnio pasirodė, kad indėnai buvo keistoki, truputį kitokie nei aprašyti romanuose ir rodyti filmuose. Vietoj veidrodėlių naudojo išmaniųjų telefonų kameras. Taip pat kai kuriais aspektais buvo panašūs į lietuvius, net ir jų kalbą buvo išmokę. Vis dėlto privertė svarstyti: gal tai kokios mažai žinomos ir keistos genties indėnai, o gal, kaip ir žmonių, taip ir tautų antrininkių yra? Jie buvo išsipaišę geltonos, žalios ir raudonos spalvų juostomis, moterys naudojo tokių pačių spalvų juosteles, o vyrų galvose galėjai pastebėti tokių pačių spalvų plunksnas. Bet apdarai buvo tikrai indėniški. Ant stalo puikavosi lėkštė su lietuvišku obuolių pyragu, o nosį kuteno juodos duonos raugas bei lietuviškų rūkytų lašinių kvapas. Viena versija jau iškelta: apie tarp dviejų tautų (viena jų iš Kaukazo) užsiplieskusią meilę… Na bet tegul šis klausimas lieka atviras, reikia palikti peno ir ateities antropologams.

Atidarant stovyklą (Didžiojo susirinkimo metu), kiekvienas dalyvis turėjo praeiti pro vartus. Tada dvi indėnės žynės atliko ritualą įšventindamos į indėnų draugiją ir tiems, kas neturėjo, liepė išsirinkti vardą, prisisegti, kad visi pažintų. Vos tik baigėsi įšventinimo apeigos, į stovyklą buvo atvaryti viena virve surišti keturi belaisviai. Trys vadai – Čingačgukas, Vinetu ir Sėdintis bizonas – oriai susėdę svarstė belaisvių likimą. Buvo girdėti ritmingi būgno garsai, o susirinkusieji nekantriai ūbavo ragindami paskubėti. Kai vis dėlto buvo nutarta imti skalpus, belaisviai jau buvo surezgę pabėgimo planą. Ir kai tik Čingačgukui uždėjo plunksnų karūną, iškart reikalai pakrypo gerąja linkme. Belaisviams buvo pasiūlyta išsipirkti. Sudainavę dainą apie pelėdą, pagroję dūdele ir padovanoję pasakų maišą, jie išsigelbėjo. O kai prisistatė, kad atvyko į svečius iš Didžiosios Britanijos, „Bitės“ lituanistinės mokyklos, indėnų bendruomenė stvėrėsi už galvų. Vienų dėkingumo kupini žvilgsniai smigo į Čingačguką, kiti gėdą išduodančiomis akimis sužiuro į svečių pusę. Bet ši nemaloni situacija greit pasibaigė svečių priėmimu į indėnų būrį.

Atidarymo metu auklėtiniams buvo įteikti mokslo metų baigimo pažymėjimai. Pasiskirsčiusios užduotimis, mokytojos ir mamos ėjo mergaičių mokyti megzti sapnų gaudyklių, gaminti dirbinių iš molio. Tėvai berniukus vedėsi mokyti daryti lankų, strėlių, iečių, taikytis ir šaudyti į taikinį. Vėliau vaikai susikeitė vietomis. Stovykloje buvo mokoma Rytų kovos menų: nuo etiškos elgsenos, techniškos laikysenos, ištvermės pratimų iki kovos skonio.

Vaikams buvo pagamintos ir išdalytos mažos medinės kanojos. Jiems reikėjo tik išmokti pagaminti ir įtvirtinti stiebą su burėmis. Tokius sukomplektuotus laivelius visi stovyklos dalyviai plukdė netoliese tekančiame srauniame upelyje. Srovės pagauti laiveliai tai atsimušdavo į akmenis, tai patekdavo į sūkurius, tai užstrigdavo už žolių, tai staiga nerdavo nuo vandens slenksčio. Kaip ir šių vaikų ateities gyvenimas. Ir kuo geriau vaikai bus išugdyti, paruošti gyvenimui, tuo daugiau žinos, kaip saugiau ir laimingiau keliauti per gyvenimą.

Vaikai taip pat išbandė pažintinio kelio užduotis. Pagal padarytą ėjimo planą ir jame pažymėtus punktus auklėtiniai turėjo pasakyti, ką rado ar pastebėjo atitinkamose kelio vietose.

Vakare visų laukė linksmoji dalis. Mamos gamino vakarienę, tėveliai kepė grilyje. Uždegė vakaro laužą, šoko ratelius, žaidė žaidimus, į laužą rituališkai mėtė gintaro dulkes.

Stovyklai buvo labai kruopščiai pasirengta. Daug darbo įdėjo mokytojos, tėvai ir vaikai. Net vardus sugalvojo pagal konkretaus žmogaus charakterį.

Pagrindinė stovyklos organizatorė Laimutė Skiudulė buvo parašiusi projektą gauti paramą iš Lietuvos valstybinių institucijų. Pasak mokytojų, labai naudinga dirbti kartu su vaikų tėvais. Šie mato visą mokymosi virtuvę ir supranta, kad kalba ir lietuvybė reikalinga ne mokytojoms, o jų vaikams. O vaikai mato, kad jie tėvams rūpi ir kad tėvams rūpi jų kalba ir lietuvybė!

Stovyklos akimirkas nuotraukose įamžino Linas Tautkevičius, filmavo Julius Miltenis.

Zenonas Mačiulaitis

 

Komentarai

Jūsų el. pašto adresas nebus viešai skelbiamas. Privalomi laukai žymimi *

*

Scroll To Top