Pradinis / Lietuviai svetur / Odeta Kudopčenkienė: „Mokėkime džiaugtis savo valstybe ir vieni kitų pasiekimais“

Odeta Kudopčenkienė: „Mokėkime džiaugtis savo valstybe ir vieni kitų pasiekimais“

„Tai, kad žmonės išvažiuoja iš Lietuvos, nereiškia, jog jie savo šalies nemyli. Mylime mes Tave, Lietuva“, – visiems primena Odeta Kudopčenkienė, kuri daugiau nei dešimtmetį asmeninę laimę kuria Anglijoje, tačiau iki šiol nepaleidžia minties ir noro sugrįžti į gimtąją šalį, kur yra tiek daug jai brangių ir nuostabių dalykų Tad jau supratote, kad pokalbis su tūkstančių lietuvių pamėgto tinklaraščio „Samčio užrašai“ autore, dviejų vaikų mama rutuliojosi ne tik apie kulinariją ir vaikų auginimą dvikalbystės ir dviejų kultūrų sankirtos sąlygomis, bet ir apie mūsų šalį, apie tai, ko dar turėtume išmokti norėdami tapti laimingesni.

Odeta Kudopčenkienė

Jau 13 metų gyvenate Anglijoje. Ar buvo sunku priimti sprendimą išvykti? Kaip manote, jeigu ne meilė, ar būtumėte pasiryžusi tam?

Taip, jau daug metų savo gyvenimą kuriu ne Lietuvoje. Ar buvo sunku? Tada buvau jauna, nieko daug negalvojau, buvo svarbu pamatyti savo mielą žmogutį, kuris jau pusę metų buvo išvykęs… Nesvarsčiau nė ką aš veiksiu svečioj šaly, nė kaip ilgai joje būsiu. Aišku, kaip ir turbūt dauguma išvykstančiųjų iš Lietuvos, galvojau: kurį laiką padirbsim svetur ir grįšime į tėvynę visam laikui, bet… Yra, kaip yra. Tada buvo lengva priimti sprendimą viską mesti ir skristi į kitą šalį, bet jeigu dabar, turint vaikų, reikėtų šitaip pasielgti, nežinau, ar išdrįsčiau…

Vieni adaptacinį periodą išgyvena gana lengvai, kitiems tokie pokyčiai kelia didžiulį stresą. Kaip buvo Jums? 

Pirmi metai buvo kažkoks „kosmosas“: ir viskas įdomu, nauja, ir namiškių ilgesys… Viduje viskas šėlo, maišėsi… Paskui pripratau, viskas aprimo. Nors atvykusi į svetimą šalį labai greitai išėjau į darbą, bet didelio streso nebuvo… Gal todėl, kad buvome jauni, kiti laikai buvo?

Ar jaučiatės jau įleidę šaknis Anglijoje? Ar vis dėlto iš savo ateities planų neišmetate ir gyvenimo Lietuvoje?

Dabar jau taip. Turime savo namus, čia gimė abu vaikai, čia jie lanko mokyklą, čia – draugai… Niekada nesakome „niekada“. Kartais pagalvojame, kad gal ateis tokia diena, kai grįšime namo į Lietuvą, bet tikrai ne dabar. Bet kaip bus ateityje, nežinome.

Kokiame mieste ar Anglijos regione gyvenate? Ar nevilioja šalies sostinė?

Gyvename labiau link šiaurės, Lidso mieste. Jame ramu, nėra didelių atstumų nuvykti nuo taško A iki taško B, mažesnės būsto kainos nei Londone. Niekada nekilo noras keisti šio miesto į sostinę. Teko kelis kartus būti Londone – ten atstumai, žmonių srautas – didžiuliai, o kokie kamščiai… Nevilioja valandą ar daugiau trunkanti kelionė į darbą ir tiek pat atgal. Mes vertiname ramybę, savo laiką…

Ar sekate Lietuvos aktualijas, ar vis dėlto apsiribojate tuo, kas vyksta Jūsų gyvenamojoje šalyje?

Taip, žinoma, sekame. Kasdien perskaitome naujienas lietuviškuose portaluose, žiūrime lietuviškas žinias (stengiuosi kiekvieną vakarą pažiūrėti). Tačiau domimės ir angliškomis naujienomis. Mums įdomu viskas, kas vyksta pasaulyje.

Odeta su vyru

Galbūt galite palyginti lietuvių ir vietinę Anglijos žiniasklaidą? (Pvz., Lietuvoje dažnas skundžiasi, kad trūksta teigiamų naujienų, per daug negatyvo ar bulvarinės spaudos ir pan.)

Čia irgi tas pats – daug geltonosios spaudos, tik gal mažiau to negatyvo. Aišku, čia irgi būna visko, tik galbūt ne taip afišuojama, kaip lietuviškoje spaudoje.

Pastaruosius metus turbūt esate viena aktyviausių maisto tinklaraštininkių. Be to, Jūsų receptai dažnai pasirodo lietuviškuose žurnaluose, portaluose. Kaip viską suspėjate ir ar pomėgis pamažu nevirsta pareiga, rutina? 

Aš ir nesuspėju (šypsosi). Maistą gaminu kasdien, bet ne visada kažką naujo, nes kartais naujovėms nėra ir laiko, ir noro… Tikrai būna tokių dienų, kai nesinori gaminti, ir tada einame kažkur pavalgyti. Būna, kad vaikai kelias dienas iš eilės prašo makaronų… Bet laisvalaikį dažnai leidžiu su kulinarine knyga rankose ir vis pasižymiu: šitą išbandyti, šitą paruošti vyrui, šitą – su draugėmis… Peržiūriu ir kitų maisto tinklaraštininkių darbus, bet labiau pradininkių nei dabartinių. Aš tikrai džiaugiuosi, kad iš mano pasižaidimo maisto tema „Samčio užrašai“ išaugo į didelį skaičių sekėjų turintį tinklaraštį, kad išplaukiau į platesnius vandenis. Vien jau ko vertas darbas su žurnalu „JI“, kuriame kas antrą savaitę publikuojami mano darbai.

Turbūt išties malonu, kai Jūsų pateikiamais receptais vadovaujasi net ne šimtai, o tūkstančiai skaitytojų – tinklaraštis turi daugiau nei 17 tūkst. sekėjų. Ką Jums dar davė ši veikla?

Ką davė? Pažintis su nuostabiais žmonėmis – su jais dabar palaikome ryšius. Suteikė progų išbandyti įvairią produkciją, kurios šiaip gal ir nebūčiau pastebėjusi. Taip pat portalų, laikraščių dėka davė šiokį tokį žinomumą, visą būrį puikių sekėjų, kuriems mano receptai, nors ir paprasti, bet patinka… Esu dėkinga visiems, kurie tikėjo ir pasitikėjo manimi (šypsosi).

Ar tiesa, kad anksčiau tekdavo sulaukti pastabų dėl nemokėjimo gaminti? Kaip gimė draugystė su virtuve? 

Na tiek tų pastabų ir buvo – tik mamos sesės mestelėjo: „Šita vyro nesusiras, nes nemoka gaminti valgyti“ (šypsosi). O šiaip maisto ruošimas anksčiau manęs ir nedomino, nes buvau viena, jauna: suvalgai, ką randi šaldytuve, ar nubėgi į kokią kavinukę po darbo pavalgyti, ir to užtenka. O draugauti su virtuve pradėjau, ko gero, tada, kai atsirado žmogus, kuriam norėjosi gaminti. Dabar šeimai gaminu kasdien ir iki šiol to mokausi, atrandu vis naujus skonius, derinius… Manau, viskam savas laikas.

Koks sudėtingiausias patiekalas, kurį teko gaminti?

Kas seka mano darbus, tas žino, kad su tortais aš nedraugauju. Visada gamindama, atrodytų, patį lengviausią tortą sugebu jį sudirbti. Tad mano šeima labai retai mėgaujasi tikrais tortais. Aišku, jogurtinius gaminu dažniau, kartais su jais pasiseka (šypsosi). Tad drąsiai galiu prisipažinti, kad tortai yra mano silpnoji vieta.

Ar galėtumėte palyginti Lietuvos ir Anglijos virtuvę? Kuri Jums priimtinesnė ir kodėl?

Aš esu ištikima Lietuvos virtuvei, lietuviški patiekalai man skaniausi. Dievinu beveik visus lietuviškus patiekalus, tik kraujinių vėdarų nemėgstu. Kaip juokauju: tikriausiai gimiau su bulve rankoje, nes būtent patiekalai iš bulvių man yra patys skaniausi. Man cepelinas geriau nei tortas (šypsosi).

Anglų virtuvė gana nuobodi, labai daug pusgaminių… Teko žurnalui ruošti britų virtuvės patiekalus, domėtis jais. Anglijoje populiarūs be galo sotūs pusryčiai, kurių pavalgęs net vyras išbūtų sotus visą dieną (šypsosi). Anglai dievina „fish and chips“ (tešloje pamirkyta ir aliejuje išvirta žuvų filė su gruzdintomis bulvytėmis). Populiarus greitasis maistas… Aš vis dar nepaliauju stebėtis, kai nuėjusi į prekybos centrą pamatau žmones su pilnais vežimais šaldyto maisto.

Jeigu Jums pasiūlytų leisti receptų knygą?.. 

Tai va, jeigu pasiūlytų… (šypsosi) Iš tikrųjų būtų tikrai malonu laikyti rankose savo knygą, bet, manau, dar nesu pakankamai stipri šioje srityje, kad gaučiau tokį pasiūlymą. Kol kas džiaugiuosi matydama savo darbus ir žurnale, o vėliau bus matyti, kaip viskas pajudės. Vis dėlto mano sekėjai jau dabar prašo knygos, vis paklausia: „Kada bus? Kada pasiryši? Mes būtinai pirksim…“

Ką šiuo metu studijuojate? Kokių profesinių užmojų turite? 

Šiuo metu studentauju savo miesto koledže. Kol kas tik tobulinu anglų kalbą, o vėliau galbūt ir kulinarinę mokyklą baigsiu.

Grįžkime prie gyvenimo Anglijoje temos. Ar Jums nekyla sunkumų bendraujant su vietiniais? Kokių anglų ir lietuvių mentaliteto skirtumų pastebite? 

Na nepasakyčiau, kad labai puolame bičiuliautis su visais aplinkiniais, bet… Su kaimynais anglais mūsų santykiai labai šilti, visada sveikiname vieni kitus įvairiomis progomis, persimetame vienu kitu sakiniu, pavaišinu juos savo kepiniais… Netgi išvykdami kažkur atostogų raktus patikime kaimynui anglui, kad stebėtų padėtį (šypsosi).

Gal pasakysiu bjauriai, bet lietuviai labai pavydūs, mėgstantys apkalbėti, nuskenuoti nuo galvos iki kojų, kaip atrodai… O anglai atsipalaidavę, jiems viskas vienodai, nekreipia dėmesio, kaip tu atrodai, kaip gyveni, kokia mašina važinėji… Manau, mums reikėtų daugiau atsipalaiduoti, nebūti pernelyg rimtiems, daugiau šypsotis.

Ar Jums asmeniškai tekę nukentėti nuo pavydo? 

Laimei, tarp mano draugų nėra tokių žmonių, kurie kažkam pavydi geresnio duonos kąsnio ar kad jam geriau sekasi. Asmeniškai manęs tai nėra palietę. Tik pamenu atvejį, kai viena moteris, kuri irgi kelia savo ruoštų patiekalų receptus į internetinę erdvę, mane kritikavo. Nežinau, ar tai buvo pavydas, ar kas, bet ji viename portale po kiekvienu mano receptu komentaruose visaip kritikuodavo, bjauriai atsiliepdavo apie mane, mano patiekalus. Ji rašydavo komentarus su bjaurastimi, o paskui, apsimetusi kitu žmogumi, atsakydavo į savo parašytas bjaurastis toliau pildama pamazgas… Ji net nesuprato, kad matome jos IP adresą, kuris po visais klausimais-atsakymais būdavo vienas ir tas pats. Vieno portalo redaktorė parašė man: „Neskaityk komentarų, nes protingi žmonės nerašys. Jie perskaitys receptą ir arba eis gaminti, arba jį išjungs, bet niekada nekomentuos.“ Viskas, po šio laiško iš redaktorės nustojau skaityti komentarus apie save ir savo receptus. Visiems neįtiksiu ir, užuot laiką leidusi skaitydama komentarus, aš geriau virtuvėje kažką skanaus pagaminsiu arba su vaikais pažaisiu žaidimą.

Mielieji, nepavydėkite. Užuot bambėję ir kritikavę, darykite kažką, kad jūsų svajonės virstų realybe. Tada nereikės pavydėti, o pavydės jums (šypsosi).

Ne vienas daugiau pasaulio pamatęs žmogus, pastebi, kad mes, lietuviai, turime stiprų saviplakos geną: mums sunku save, kaip šalį ar tautą, pagirti, pasidžiaugti, dažniau matome neigiamus dalykus ir tai, ką „geresnio“ turi kiti…

Aš irgi tai pastebėjau. Mes, lietuviai, esame labai susikaustę, paniurę, mums viskas blogai ir džiaugiamės, kai kitam nesiseka. Stebiu lietuviškas naujienas, ir tiek spauda, tiek televizija skleidžia labai daug negatyvo. Mes nemokame pasidžiaugti kitų sėkme, laimėjimais… Kartais tikrai būna skaudu skaityti, kai kažkas gražaus nutinka, o žmonės, užuot pasidžiaugę tuo, pila neigiamus komentarus. Nežinau, ką dėl to reikėtų kaltinti… Gal saulės mažai, ir dėl to žmonės pikti?

Papasakokite, kokios Jūsų ir pažįstamų Anglijoje gyvenančių imigrantų nuotaikos, jausenos, mintys dėl „Brexito“. 

Aš negaliu kalbėti apie visus, nes nežinau, ką kiti galvoja apie tai, bet… Kiek tenka pasiskaityti emigrantų diskusijų „Facebook’e“, tai dauguma dėl to visai nesijaudina, gyvena savo įprastinį gyvenimą ir nesuka galvos. Aišku, mano šeimoje irgi pakalbama apie tai, kas bus ir t. t., tačiau mes labai nedramatizuojame to – bus, kaip bus, bet tikimės paties geriausio. Manau, kad toliau gyvensime kaip gyvenę. Tikiu, kad jeigu visus tuos metus Jungtinėje Karalystėje gyvenai ir dirbai sąžiningai, mokėjai mokesčius, tai neturėtų tavęs paliesti. Tai asmeninė mano nuomonė – aš niekam jos netaikau ir negaliu atsakyti už visus kitus, nes kiti galbūt mano kitaip.

Žiniasklaidoje pasirodo vis daugiau į Lietuvą grįžusių lietuvių sėkmės istorijų. Vieni čia randa juos tenkinančius darbus, kiti įkuria verslus, treti imasi įvairių šaliai naudingų projektų (pvz., dalyvauja programoje „Kurk Lietuvai“) ir pan. Kaip manote, ar tai gali įkvėpti ir daugiau emigravusių žmonių kurti savo sėkmės istorijas Lietuvoje?

Negaliu atsakyti už visus, bet kiek teko kalbėti su savo draugais, kiek teko girdėti nuomonių, tai dauguma neplanuoja grįžti. Yra daug atvejų, kai žmonės grįžta į gimtinę, bet jiems nesiseka, ir vėl išvažiuoja. Aš visada sakydavau vyrui: pabūsime, kol vaikams reikės pradėti eiti į mokyklą, ir grįšim į Lietuvą, bet… Vaikai pradėjo lankyti vietinę mokyklą ir, ko gero, teks ją čia pabaigti. Aš labiau jaudinuosi ne dėl to, kaip Lietuvoje sektųsi man, o dėl savo vaikų… Visgi patyčios mokyklose klesti, o jeigu vaikas šiek tiek kitoks, tai…

Kalbant apie patyčias, kokia yra situacija Anglijos mokyklose (arba konkrečioje Jūsų vaikų lankomoje mokykloje)?

Aš nežinau, kaip yra kitose mokymo įstaigose, bet mokykloje, kurią lanko mano vaikai, į tai žiūrima griežtai. Pamenu, pernai mano vaikas, grįžęs iš mokyklos, vakare prisipažino, kad vienas jo klasės draugas kai ką negražiai jam pasakė. Aš kitos dienos rytą (pas mus privaloma vienam iš tėvų vaikus ryte atvesti į mokyklą ir po pamokų juos pasiimti – vaikai pradinėse klasėse į mokyklą vieni nevaikšto) nuėjusi į mokyklą direktorei papasakojau, ką mano vaikas sakė. Greitai buvo pakviesta klasės mokytoja, direktorė ją informavo apie nutikimą. Po pamokų buvo iškviesti to berniuko tėvai, ir galiausiai jis visos klasės akivaizdoje turėjo atsiprašyti. Viskas baigėsi gražiai, ir vaikai toliau draugauja.

Jūsų vaikai vienu metu mokosi dviejų skirtingų kalbų – ar dėl to kyla kokių nors rūpesčių? Ar šeimoje kalbate tik lietuviškai, ar maišote abi kalbas?

Taip, mano abu vaikai kalba dviem kalbomis, bet jeigu nežino, kaip pasakyti vieną ar kitą žodį, tada pradeda dvi kalbas jungti į vieną. Tiesa, vyresnėliui sunkiau sekasi ištarti kai kuriuos lietuviškus žodžius, bet jis bando kalbėti lietuviškai. Namie visada kalbame lietuviškai, žiūrime lietuvišką televiziją, skaitome lietuvišką spaudą… Vaikai mokykloje praleidžia daug laiko, tad natūraliai jiems angliškai kalbėti yra lengviau.

Ar Jums svarbu, kad vaikai norėtų pažinti Lietuvą, jos kultūrą, gerai mokėtų lietuvių kalbą? Papasakokite, kaip Jūsų šeimoje puoselėjamas lietuviškumas. 

Mano vaikai domisi Lietuva, žino, kur ji yra žemėlapyje, bendrauja su seneliais per skaipą, dažnai skrendame jų aplankyti. Namie daug kalbame apie Lietuvą, jos papročius, rodau jiems gražias Lietuvos vietas, o sugrįžę visada aplankome mums mielas vietas, kurias vaikai matė paveikslėliuose. Namie švenčiame lietuviškas šventes.

Vaikų mokykloje rengiamos „Šalies dienos“, per kurias kiekviena klasė pristato tam tikrą šalį. Mano abiejų vaikų klasės pristatė Lietuvą: visi vaikai puošėsi Lietuvos vėliavos spalvų rūbais. Aš pasakojau apie Lietuvą – kur ji yra, kas joje yra, kokie gyvūnai gyvena ir t. t. Vaišinau vaikus lietuviška duona, sūriu ir kitais patiekalais. Visi smalsavo, ar Lietuvoje yra internetas, ar turime kompiuterius ir t. t. Mano vaikai buvo labai laimingi, kad aš gražiai pristačiau mūsų šalį, ir jų klasės draugai dar ilgai dėkojo man ir vaikams už supažindinimą su kita šalimi, kurios klasėje niekas iki tol nežinojo.

Ar Jūsų vaikai noriai vyksta į Lietuvą?

Taip, mes kasmet, kartais ir kelis kartus, grįžtame atostogų į Lietuvą, aplankome senelius, promočiutę, visus giminaičius… Vaikai labai laukia tų kelionių, patys susikrauna lagaminus, skaičiuoja dienas iki kelionės pas senelius.

Jeigu kalbėtume ne tik apie artimus žmones, ar yra kas nors, ko Jums trūksta gyvenant Anglijoje?

Neminint brangių ir artimų žmonių, tai būtų gamta, pajūris, mano kaimas su močiute, miškai, pilni grybų, kuriuos labai mėgstu (Anglijoje draudžiama rinkti grybus), alyvinių obuolių… Visada grįžusi atostogų važiuoju į kaimą, aplankau močiutę, mėgstu basa pereiti žolyte, sode po obelimi pasėdėti… Aš labai myliu Lietuvą!!! Tikiuosi, sugrįšiu į ją ne tik atostogų…

Artėja Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetis… Ko palinkėtumėte Lietuvai?

Esame maža valstybė Europos žemėlapyje. Lietuva man yra brangi šalis, kurioje gimiau, augau ir kurioje norėčiau būti palaidota. Tai, kad žmonės išvažiuoja iš Lietuvos, nereiškia, jog jie savo šalies nemyli. Mylime mes Tave, Lietuva. Lietuvių tauta nuo seno pasižymėjo stiprybe, vieningumu, tradicijų puoselėjimu… Linkiu klestėti, saugoti savo išskirtinumą, nepasiduoti sunkumams. O Lietuvos žmonėms linkiu, kad išliktume vieningi, sąžiningi, nebūtume abejingi kitų skausmui. Mokėkime ištiesti pagalbos ranką kitam, būkime stiprūs, mokėkime džiaugtis savo valstybe, mylėkim ją, nes Lietuva – tai mes. Su Lietuvos valstybės  atkūrimo šimtmečiu!!!

Ačiū už pokalbį!

 Inga Nanartonytė

Nuotraukos iš asmeninio Odetos Kudopčenkienės albumo

Komentarai

Jūsų el. pašto adresas nebus viešai skelbiamas. Privalomi laukai žymimi *

*

Scroll To Top