Pradinis / Lietuviai svetur / PORTUGALIJA. Violeta Harvey: „Portugalai mane įkvepia skleisti gerumą aplink“

PORTUGALIJA. Violeta Harvey: „Portugalai mane įkvepia skleisti gerumą aplink“

Violeta Harvey
Gimė Vainuto miestelyje, Šilutės rajone
8 metus gyvena Lesa da Palmeiroje (Leça da Palmeira), t. y. Porto priemiestyje, prie pat Atlanto vandenyno, Portugalijoje
Anglų filologė

Klaipėdoje daug metų pedagoge dirbusi Violeta Harvey niekada nesvajojo gyventi už Lietuvos ribų. Tačiau, matyt, pats likimas nusprendė jos gyvenimą pakreipti kita vaga ir viską sudėliojo taip, kad, su mylimuoju išvykusi į Portugaliją devyniems mėnesiams, ji joje skaičiuoja jau aštuntus metus. „Portugalija vis nenori mūsų paleisti“, – juokauja p. Violeta, ne tik daug keliavusi, bet ir atradusi fotografės gyslelę, pradėjusi rengti fotografijų parodas „Tolima artima Portugalija“. Būtent šios šalies grožį ir gyvenimą ji pasirinko savo, kaip fotografės, debiutui Lietuvoje. Moteris sako norinti skleisti tai, ką svetima, tačiau širdžiai artima šalis jai suteikė: „Per tuos metus buvo tiek daug gerų akimirkų, kad, regis, jau nebeturėčiau stebėtis portugalų gerumu, bet jie vis dar kaskart mane stebina, žavi, įkvepia gerumą skleisti aplink.“ Ir iš tiesų bendraujant su p. Violeta apima nepaaiškinamas jausmas, kuris sušildo net ir rūškaniausią rudenišką dieną… Kokia to paslaptis?

Lietuvoje dirbote pedagoge. Kaip likimas Jus atvedė į Portugaliją?

Klaipėdoje dirbau širdžiai artimą pedagoginį darbą: daug metų mokytojavau S. Dacho vidurinėje mokykloje (dabar – progimnazija), dėsčiau Socialinių mokslų kolegijoje, Karinėse jūrų pajėgose padėjau karininkams ir kariams tobulinti anglų kalbos įgūdžius, vadovavau daugybei kursų ir kt. Buvo gera, visada buvau užimta – man patiko ir tebepatinka būti veikliai ir veržliai. Ir niekada gyvenime nebuvau pagalvojusi, kad galiu išvykti iš Lietuvos.

Pasibaigus mokslo metams, kai norėdavau atokvėpio, naujų pojūčių, ypatingų emocijų nuovargiui pamiršti ir vėl leisti energijai veržtis, susimąstydavau, kur išvykti per atostogas. Vartant kelionių agentūrų pasiūlymus, žvilgsnis sustodavo ties kelionėmis į Ispaniją, nes ji man atrodė kaip amžina šilumos ir šviesos šalis. Bet visada lyg netyčia pažvelgdavau į pasiūlymus „Ispanija–Portugalija“. Vis pagalvodavau: jei jau važiuočiau į Ispaniją, tai būtinai reikėtų užsukti į Portugaliją. Tačiau nieko panašaus neįvyko, daugiau taip ir nesidomėjau šia šalimi, ir viskas liko netyčia užklydusiose ir kaip pienės pūkas lengvai nuskridusiose mintyse.

Vieną saulėtą rudens dieną mano gyvenimo draugas pranešė, kad gavo naują darbo pasiūlymą ir kad į tą šalį galima vykti su antrąja puse (jis – anglas, susipažinome atsitiktinai Klaipėdoje, kur tuo metu dirbo; vėliau išvyko dirbti į Jemeną, kur moterims / žmonoms / draugėms nebuvo leidžiama lankytis). Labai atsargiai paklausė, ar vyksiu kartu su juo. Kai išgirdau, jog ta šalis – Portugalija, kurį laiką negalėjau ištarti nė žodžio. Mes jau kurį laiką planavome susituokti, norėjosi visų pirma šventės mums dviem, bet vis… pritrūkdavo laiko. Likimas sudėliojo viską geriau, nei galėjome tikėtis: santuoką įteisinome Portugalijoje, ant gražių uolų, šniokščiančio Atlanto pakrantėje. Atvykome į šią šalį devyniems mėnesiams (šiam laikotarpiui buvo sudaryta vyro darbo sutartis), bet gyvename čia jau beveik aštuonerius metus. Praėjusiais metais rimtai planavome išvykti, bet vėl gyvenimas sudėliojo įvykius tokia linkme, kad liekame čia. Portugalija nenori mūsų paleisti, ir mes dėl to tikrai nesiskundžiame.

Ar greitai prisitaikėte prie naujos šalies gyvenimo? Kokie vietinių gyventojų įpročiai Jus stebino?

Pati pradžia buvo visko aplink stebėjimo ir naujų atradimų metas. Kartais pagalvodavau, jog atvykome į šalį, kur XX amžius dar neatėjęs. Ar dažnai Lietuvos viešajame transporte ar gatvėje pamatysite moterų su naminėmis prijuostėmis? Turbūt ne. O jei portugalėms pritrūko ko nors besidarbuojant namie, iškilo kokių nors reikalų, jos su tomis pačiomis prijuostėlėmis ir naminiais drabužiais nubėgs iki parduotuvės, užsuks į banką, pasimels paprastą dieną bažnyčioje. Tačiau sekmadienį pasipuoš gražiais drabužiais, apsilankys sekmadienio Mišiose ar susitiks su šeimos nariais arba draugais ir nueis į restoraną. Visi ilgai pietaus lėtai valgydami ir daug kalbėdamiesi.

Dar stebino restoranai. Jei juose klientai dažniau lankosi darbo dienomis, stalai paprastai užtiesiami baltomis popierinėmis staltiesėmis, kurias lengva pakeisti išvykus vieniems klientams ir ateinant naujiems. Tokį prašmatnų puošnumą, kaip Lietuvos restoranuose, čia sunku rasti. Mat svarbiausia portugalams yra ne puošnumas, o bendravimas ir kokybiškas maistas. Esu ne kartą rodžiusi Lietuvos restoranų nuotraukas pažįstamiems portugalams. Jie ne tik klausdavo, ar maisto kokybė atitinka aplinkos vaizdą, bet ir stebėdavosi, kad tiek daug investuojama į aplinkos grožį. Portugalams visai nesvarbu, kokio amžiaus ir kokių kūno formų padavėjai aptarnauja, – svarbiausia yra maisto kokybė…

Iš esmės čia, Portugalijoje, regis, viskas yra gerai, tik koncertai čia dažnai prasideda palyginti labai vėlai. Būtent tokio peno mano sielai labiausiai trūksta.

Papasakokite, kada ir kaip nusprendėte imtis fotografijos ir vėliau rengti nuotraukų parodas. Kokie svarbiausi šių parodų tikslai?

Mane visada domino menas, tapyba, fotografija. Labiau domėtis fotografija pradėjau gyvendama Portugalijoje. Laisvas laikas, noras pažinti šalį ir visa tai įamžinti buvo puiki dingstis vis dažniau į rankas paimti fotoaparatą. Dažnai juokauju, kad keliauju ne viena (vyras ne visada gali prisijungti), o su savo draugu fotoaparatu! Taigi ilgainiui susikaupė nemažai nuotraukų. Sulaukdavau daug pagyrimų iš draugų ir pažįstamų, jie ragindavo mane siųsti nuotraukas į parodas, bet man trūko pasitikėjimo savimi šioje srityje.

Lūžis įvyko šių metų pradžioje. Sausio 1 d. pasisvečiuoti atvyko mano buvusi kolegė ir griežtai pasakė: „Gana! Užtenka laikyti nuotraukas tik savo stalčiuje, reikia parodyti jas visuomenei.“ Taip viskas ir prasidėjo. Pirmajai parodai pasirinkau Portugalijos temą dėl kelių priežasčių: 1) turiu sukaupusi daugiausia nuotraukų šia tema, 2) norėjau pristatyti Portugaliją gimtinėje, nes juk daugeliui lietuvių ši šalis yra žinomesnė kaip saulėtos Algarvės kraštas (pietinė Portugalijos dalis) su sostine Lisabona, tikinčiųjų labiausiai lankoma Fatima ir Portu, kurio vardą ištarus prieš akis iškyla nuostabūs architektūriniai statiniai, o oras padvelkia švelniu Porto vyno kvapu…

Kokios įtakos Jūsų asmenybei, mąstymui turėjo pastarieji aštuoneri metai Portugalijoje? Ar pastebėjote kokių nors vidinių pokyčių (arba galbūt pastebėjo kiti)?

Visada mėgau bendrauti, bet gyvendama Portugalijoje tapau laisvesnė. Grįžusi į Lietuvą ne kartą išgirdau artimus žmones sakant: „Aš taip negalėčiau.“ Nieko ypatingo nedarau, tiesiog, pavyzdžiui, mielai pakalbinu kasoje sėdinčią ir mane aptarnaujančią pardavėją, palinkiu ramaus poilsio, su džiaugsmu pakalbinu gražiai bendraujančius tėvus ir vaikus. Kiek man tai suteikia gerų emocijų. Ir reikia pamatyti, kaip tų žmonių veidai nušvinta! Nieko stebuklingo – tik nuoširdus ir nieko nekainuojantis bendravimas atrakina žmonių širdžių dureles.

Portugalijoje įgijau (ir jau kitaip nebegaliu) dar vieną savybę – bet kada paliesti ar apkabinti žmogų. Bet nesakau, kad einu gatve ir čiumpu žmones už rankų. Pavyzdžiui, neseniai aš ir mano vyras pietavome šalia portugalo, kurį dažnokai sutikdavome tame restorane pietų metu. Kadangi matėmės ne pirmą kartą, iškart pradėjome kalbėtis. Čia tai įprasta. Vėliau prisėdo jo draugas ir įsitraukė į mūsų bendravimą. Nepajutau, kaip rankos savaime jį palietė.

Pamenu, rugpjūčio mėnesį norėjau apsilankyti mezgimo reikmenų parduotuvėje, bet ji buvo uždaryta darbo metu. Norinčiųjų užeiti į ją buvo ir daugiau. Su viena portugale pradėjome kalbėtis, ji pasisiūlė paėjėti su manimi kelio galiuką (tai truko apie 5 min.). Atsisveikinome pasibučiuodamos ir apsikabindamos. Lietuvoje tai galbūt būtų nepriimtina, o čia tai – kasdienybė.

Su kokiomis didžiausiomis problemomis šiuo metu susiduria šalis?

Vienaip ar kitaip ekonominė krizė palietė visas šalis. Portugalija yra ne išimtis. Trūksta darbo vietų, atlyginimai nedideli. Vietiniai linkę sakyti, kad vidutinių nėra, yra tik turtingi ir vargšai. Kaip ir lietuviai, portugalai vyksta kitur (į Prancūziją, Šveicariją, Liuksemburgą) ieškoti galimybių susikurti patogesnį gyvenimą ir įgyvendinti svajones.

Kaip portugalai atsiliepia apie Lietuvą?

Nemažai teko aplankyti kitų šalių, keliauti po jas, ir visi esame girdėję tautiečių pasakojimų, kad daugeliui kitų šalių gyventojų Lietuva – balta žymė žemėlapyje (nieko apie ją nežinoma). Nuo pat pradžių portugalai mane žavėjo savo žiniomis apie mūsų šalį. Kai pasakydavau, jog esu iš Lietuvos, jie būtinai paminėdavo jos sostinę Vilnių. Portugalai žino, kad krepšinis mūsų šalyje toks pat svarbus, kaip futbolas Portugalijoje.

Ar Portugalijoje teko sutikti lietuvių?

Pažįstu keletą lietuvių, kurie čia atvyko ieškoti geresnio gyvenimo. Daugiau tautiečių gyvena Lisabonoje ir jos apylinkėse. Sutikau nemažai lietuvių, kurie atvyko į Portugaliją atostogauti ir pažinti šios šalies. Visada stengiuosi paklausti, ar jiems nereikia kokios pagalbos, pasidalyti savo patirtimi: ką pamatyti, kur nuvykti, ko geriau nedaryti. Labai džiaugiuosi, kad su nemažai sutiktų lietuvių tapome draugais, palaikome šiltus ryšius iki šiol.

Papasakokite apie įsimintiniausias pažintis su vietiniais žmonėmis.

Portugalai – be galo šilti žmonės. Jie moka džiaugtis mažiausiomis gyvenimo smulkmenomis, yra kupini gerumo ir pasiruošę ištiesti pagalbos ranką. Svetimšalis nepasijaus čia vienišas… Jei vietiniai nemokės pasakyti ar paaiškinti ko nors ta kalba, kuria yra šnekinami (tarkim, anglų kalba), bandys gestais parodyti ir paaiškinti ar paprašys šalia esančių žmonių padėti. O jei ištarsite bent keletą žodžių portugališkai, maloniai nustebinti ir pasigėrėdami jie ištars: „Kaip puikiai kalbi portugališkai!“

Per tuos metus buvo tiek daug gerų akimirkų, kad, regis, jau nebeturėčiau stebėtis portugalų gerumu, bet jie kaskart mane vis dar stebina, žavi, įkvepia jų dovanojamą gerumą skleisti aplink. Galiu pateikti keletą pavyzdžių.

Kartą eidama gatvele pamačiau pro langą žiūrinčią moterį. Iš tolo švietė jos baltai pražilę plaukučiai ir ryškus raudonas megztukas. Sustojau ir paklausiau, ar galiu nufotografuoti. Kai baigiau, ji man liepė nenueiti. Atėjusi į kiemelį nusivedė mane aprodyti savo daržo, triušiukų, o vėliau pakvietė mane su vyru kartu švęsti Jonines. Man iki šiol skamba jos žodžiai: „Oi, čia susirenka daug daug žmonių. Mes – paprasti žmonės, bet vyno ir maisto užtenka kiekvienam.“

Kitas pavyzdys. Su drauge vykome į Gerojo Jėzaus kalnelį (prie Bragos). Buvo darganota diena, norėjosi, kad autobusas atvyktų kuo greičiau. Kad įsitikinčiau, jog laukiame tinkamoje aikštelėje, pakalbinau tris pagyvenusias moteris, ten pat laukiančias autobuso. Atvyko vienas autobusas, jos perspėjo: „Ne, ne, nelipkite.“ Atvyko antras autobusas, ir situacija pasikartojo. Atvyko trečias – tai buvo jų lauktas autobusas. Įlipusios jos prašė vairuotojo palaukti, kol atvyks mūsų autobusas, norėdamos įsitikinti, kad įsėsime į tinkamą…

Vasarą su pas mane viešinčiais svečiais išėjome pasivaikščioti. Mano draugai panoro įsiamžinti prie labai gražaus portugališkomis plytelėmis papuošto namo. Netrukus iš namo išėjo jo savininkas. Ir ką gi? Jis mus pasikvietė į vidų, parodė visus kambarius, išaiškino, kas ir kuriame kambaryje gyvena, papasakojo savo gyvenimo istoriją… Galėčiau papasakoti dar daugybę tokių pavyzdžių.

Kuo dar žavi portugalai?

Tiek portugalai, tiek lietuviai vyksta į kitas šalis ieškoti geresnio gyvenimo ir didesnio uždarbio. Ir tie, ir anie grįžta į savas šalis aplankyti jose likusių artimųjų, draugų. Vasarą, ypač rugpjūčio mėnesį, čia knibždėte knibžda grįžusių portugalų. Fatimoje kasmet tą mėnesį vyksta didžiuliai atlaidai, per juos meldžiamasi už geresnį jų gyvenimą. Vasarą nacionalinė televizija kasdien, išskyrus savaitgalius, rengia išvažiuojamuosius koncertus. Vedėjai, muzikantai ir dainininkai važiuoja į miestus ir miestelius šitaip suteikdami vietiniams gyventojams daug džiaugsmo ir puikių akimirkų. Prieš metus čia besisvečiuodamas mano brolis susimąstė: „Ir kokia ta portugalų būdo paslaptis? Jie, rodos, ir prasčiau gyvena nei mes, ir korupcijos daug, bet jie linksmi, patenkinti, šypsosi, niekur neskuba…“

Portugalai, kad ir kokie būtų – turtingi ar vargšai, pasiturintys ar bandantys visaip prisidurti pinigėlių gyvenimo kokybei pagerinti, – be galo didžiuojasi savo kilme, šalies kultūra, palikimu, tradicijomis. Tautinė atributika – šalies vėliava ar Portugalijos simboliai (pvz., gaidys) – puošia dažną namą.

Kaip jau minėjau, portugalams maistas užima labai svarbią vietą. Valgymas jiems yra tarsi ritualas, bendravimas: jie valgo lėtai, palengva, bet daug ir garsiai kalbasi. Iš pradžių buvo keista – juk to Lietuvoje nėra. Bet dabar, grįžus į tėvynę, man to labai trūksta. Mūsų šalyje tai neįprasta, bet kiek gyvumo, kiek ugnelės suteikia toks bendravimas!

Penktadieniui atėjus, kad ir kokioje įstaigoje būtum, palinkėti puikaus savaitgalio yra nerašyta taisyklė. Ir niekada nepamiršiu vienos situacijos. Grįžusi į gimtinę penktadienio vakarą nuėjau į parduotuvę ir, įsidėjusi nusipirktus skanumynus į krepšelį, palinkėjau pardavėjai gero savaitgalio. Išgirdau ją tariant: „Jūs neįsivaizduojate, kaip man pakėlėte nuotaiką.“ Nustebusi pasakiau: „Bet aš juk nieko nepadariau.“ Ji atsakė: „Jūs man palinkėjote gero savaitgalio, o man, regis, tik to ir reikėjo – išgirsti šiuos žodžius.“ Man taip suspaudė širdį, kad nepajutau, kaip akys prisipildė ašarų: kiek nedaug tereikia sušildyti žmogaus širdžiai…

Tikriausiai jau apkeliavote daug nuostabių Portugalijos vietų. Kas paliko didžiausią įspūdį?

Taip, teko daug apkeliauti, tačiau dar yra daug vietų, kurias reikia pamatyti. Be galo didelį įspūdį paliko Algarvės (Pietų Portugalija) uolėta kranto juosta – eini ir aikčioji nuo gamtos sukurto grožio. Prabanga, karališka atmosfera alsuojanti Sintra ir mažyčiai, senovę primenantys miesteliukai, tokie kaip Monsantas, džiugina akis, glosto sielą ir apkabina ramybe. Iš didžiųjų miestų išskirčiau Portą – nuostabi architektūra, siauri nameliukai, už kiekvieno kampo laukia vis kas nors nauja ir neregėta. Be galo patinka Duero (Douro) upės slėniai. Vingiuojanti upė, apsupta slėniuose augančių vynuogienojų, yra tikra ramybės ir grožio oazė.

Didelį įspūdį paliko ir Aveiras (įsikūręs tarp Koimbros (Coimbra) ir Porto), kitaip dar vadinamas portugališkąja Venecija. Per miestą teka upė, o jos krantuose prisišvartavę spalvoti laiveliai („moliceiro“) yra maloni pramoga žmonėms. Anksčiau šie laiveliai buvo naudojami gabenti iš upės iškastam dumblui. Braga vadinama Portugalijos religine sostine. Turbūt todėl, kad joje palinkusi kaip kokia sena sena močiutė stovi daug visko gyvenime mačiusi, bet šilumą išlaikiusi seniausia Portugalijos katedra. Būtinai patarčiau apsilankyti ir Nazare – žvejų miestelyje. Paplūdimyje ant didžiulių padėklų džiūsta įvairiausios žuvys, o žvejų žmonos ar našlės sėdi ir pardavinėja jas praeiviams. Nebūna daug pirkėjų, bet jos kantriai sėdi: o gal kas nupirks? Be galo gražus Valensa do Minjo (Valença do Minho) miestukas. Senoji miesto dalis įsikūrusi galingoje tvirtovėje, nuo kurios atsiveria nepakartojamas Tujo (Tui) – Ispanijos miesto Galicijos provincijoje – vaizdas. Šiuos miestus skiria Minjo (Minho) upė.

Kas būdinga portugalų virtuvei?

Išgirdus žodį „Portugalija“, turbūt dažnam oras pakvimpa žuvimi, burnoje jaučiamas jūros gėrybių skonis, o ausis pasiekia šniokščiančio Atlanto gausmas… Taip, Portugalija yra rojus žuvies ir jūros gėrybių mėgėjams, bet mėsos patiekalai, patikėkite, taip pat užima labai svarbią vietą. Labai populiari menkė. Jeigu kiekvieną metų dieną gamintume vis kitokį patiekalą iš jos, dienų vis tiek pritrūktų. Vasara, laikotarpis nuo birželio pabaigos iki lapkričio mėnesio, – sardinių kepimo ant grotelių metas.

Labai skanūs aštuonkojų patiekalai: aštuonkojo šašlykas, orkaitėje keptas aštuonkojis, aštuonkojo filė ir t. t. Portugalų virtuvėje labai populiarūs ryžiai. Į puodą įpilama nedaug vandens ir suberiami ryžiai. Kai vanduo išgaruoja, jo įpilama dar. Esmė ta, kad ryžiai turi išsipūsti vandenyje, o skystumas priklauso nuo skonio. Taip ryžiai gali būti pagaminti su daržovėmis, su jūros gėrybėmis, su antimi, su juodosiomis pupelėmis – labai įvairiai. Kalbant apie mėsą, viščiukai, šonkauliukai, kepti paršiukai, veršiena, ėriena yra tikri skanėstai.

Ką patartumėte žmonėms, kurie ruošiasi pirmąkart keliauti į Portugaliją?

Dažnai į Portugaliją atvykę žmonės išsinuomoja transporto priemonę. Taip galima daug visko pamatyti, bet tai priklauso nuo keliautojų poreikių. Transporto sistema Portugalijoje yra nebrangi, patogi ir gerai išvystyta.

Žinoma, vertėtų turėti praktiškų drabužių ir patogią avalynę, nes merginų aukštakulniai greitai nusibraižytų į akmeninius šaligatvius.

Paprastai restoranų valgiaraščiai būna tik portugališki (na galbūt turistinėse vietose būna valgiaraščių ir užsienio kalba), todėl patarčiau atsivežti pokalbių knygelę. Tiesa, kai kuriose vietose valgiaraščių netgi nėra, padavėjai prieina prie stalo ir visus galimus patiekalų variantus išdėsto sava kalba…

Kol vartysite restorano valgiaraštį, padavėjas jums atneš užkandžių ar kitokių gėrybių. Neapsirikite: niekas nieko už dyką neduoda. Tai nėra koks nors dosnumo ar pagarbos ženklas. (Mūsų draugas taip pamanė… Kai reikėjo susimokėti, buvo „maloni“ staigmena.) Jums reikia nuspręsti – valgysite ar ne. Jei nevalgysite, portugalai tikrai neįsižeis, o jūs sutaupysite.

Kokiomis užsienio kalbomis galima susikalbėti su vietiniais žmonėmis?

Manau, jog neklysiu sakydama, kad Portugalijoje puikiai galima susikalbėti prancūziškai. Anglų kalba nėra tokia populiari, bet portugalai angliškai kalba geriau nei, tarkim, ispanai.

Keliaujate ne tik po Portugaliją, bet ir po kitas pasaulio šalis. Ką jau teko aplankyti?

Jei keliauti negalėčiau, tai širdis sustotų… Anksčiau darbo reikalais teko lankytis Bosnijoje ir Hercegovinoje, JAV, Vokietijoje, Austrijoje, taip pat esu buvusi Šveicarijoje, Ispanijoje, Madeiroje, Azorų salose, Kanarų salose, Maljorkoje, Turkijoje, Tunise, Maroke, Italijoje, Švedijoje, Lenkijoje, Anglijoje, Čekijoje. Pastaruoju metu daugiau naršau Portugalijos kampelius ir po trečiosios savo parodos naršysiu toliau, jau kuriu planus. Yra tokių vietų perliukų, kur autobusai nevažiuoja, reikia pėstute ar kaip kitaip keliauti. O ten tai tikra Portugalija…

Ar per tuos beveik aštuonerius metus jautėte tėvynės ilgesį?

Taip, žinoma! Ypač pirmaisiais metais… Būdavo tokių akimirkų, kai, regis, bet ką padarytum, kad galėtum grįžti į savo kraštą, ten, kur tavo šaknys. Būdavo: sėdi lėktuve ir, jam leidžiantis, nepajunti, kaip ašaros pradeda riedėti. Aš be galo laiminga, kad turiu nepaprastą Žmogų šalia. Gimtinės ilgesiui užplūdus, jis mane paguosdavo arba tiesiog sakydavo: „Skrisk į Lietuvą, o dėl manęs nesirūpink – viskas bus gerai!“ Na gimtinė yra gimtinė, o namai – ten, kur laukia Mylimas Žmogus…

Kur regite savo ateitį?

Sunku atsakyti į šį klausimą… Kaskart, ką nors suplanavus, gyvenimas viską pakeičia savaip, o jam pasipriešinti sunku. Labai tikimės apsigyventi Ispanijoje ilgesniam laikui, kur turime nuosavą būstą, bet mąstome ką nors įsigyti ir čia, Portugalijoje. Keliauti tarp šių dviejų šalių tikrai nėra sunku. Vis dėlto norėtume ateityje praleisti daugiau laiko ir Lietuvoje, juk mūsų kraštas yra toks gražus!

Ko palinkėtumėte lietuviams?

Linkiu lietuviams nuoširdaus bendravimo, dažniau šypsotis, dovanoti daugiau šilumos ir pagarbos vienas kitam. Tai nėra sunku. Pamatysite: gyvenimas įgis kitokią prasmę.

Jau rengėte parodas Kaune ir Klaipėdoje. Kada ir kur bus galima vėl pamatyti Jūsų darbus?

Trečioji paroda vyks Vilniuje, Mokytojų namuose, lapkričio 3 d. 17.45 val. Bręsta minčių naujai parodai ir galbūt knygai. Antrąjį sumanymą būtų sunkiau įgyvendinti, bet užsispyrus ir jį galima įvykdyti.

Dėkoju už šiltą pokalbį.

Kalbino Inga Nanartonytė
Portugalijos nuotraukos – iš Violetos Harvey asmeninio archyvo
Parodos Klaipėdoje fotografas – E. Macius

Komentarai

Jūsų el. pašto adresas nebus viešai skelbiamas. Privalomi laukai žymimi *

*

Scroll To Top