Tebūna mumyse pagarba kiekvienai tautai, kiekvienam žmogui, bet pirmiausia lenkimės savo žemei, savai sodybai, savo kultūros paminklams. Mokame svetimų kalbų, bet pirmiausia neturime pamiršti savosios, savų dainų ir giesmių. Pasaulis platus, šiandien kiekvienas jo kampelis kam nors brangus, bet sava Tėvynė visada brangiausia. Nors sutinkame daug naujų žmonių, įgyjame naujų gerų draugų, bet širdis tebepriklauso kamienui, iš kurio išaugome…
Tėvynė man yra ta žemė, kurioje gimiau, kur pradėjau vaikščioti, kalbėti.
Tėvynė man yra ta vieta, kur jaučiuosi esanti tikruose namuose ir visus pažįstu.
Tėvynė yra mano namai, kurių aš tikrai nenorėčiau palikti.
Šiandien yra žmonių, kurie nebegali išgyventi savo Tėvynėje ir yra priversti ją palikti (emigruoti). Daugelis sako, kad jei emigruoji, vadinasi, išduodi Tėvynę. Su šiuo teiginiu nesutinku. Manau, žmonės emigruoja todėl, kad jiems nėra kito pasirinkimo.
Mes grįžtame į Lietuvą, nors ir emigravę, nes širdyje turime tik vieną Tėvynę, kurioje gimėme ir užaugome.
Pirmoji išeivijos banga buvo cariniais laikais. Tada emigravę žmonės nebuvo labai išsilavinę, bet jie pastatė lietuviškas bažnyčias, įsteigė lietuviškas mokyklas, įkūrė lietuvišką spaudą. Daugelis jų net neišmoko anglų kalbos. Vėliau kilo antroji emigrantų, vadinamųjų Dievo Paukštelių – DP, banga. Jie iš Lietuvos pasitraukė 1944–1945 m., bėgdami nuo komunizmo grėsmės. Ši banga pasižymėjo daugiausia išsilavinusiais žmonėmis. Jiems buvo taip pat labai svarbu likti lietuviais. Todėl tėvai labai stengėsi vaikus išmokyti lietuviško rašto ir kalbos.
Po 1990 m. Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo prasidėjo trečioji emigrantų banga. Ji tęsiasi iki šiandienos. Iš šios grupės migrantų jau tik kai kuriems visuomenės, tautos interesai svarbesni už asmeninius. Atitolstama nuo praeities. O žmogus be praeities, be šaknų labai silpnas. Juk stiprybė – iš protėvių. Tai įpareigoja pateisinti savo kilmę ir nesumenkinti jų palikimo. Tokie migrantai širdyje išlaiko patriotizmą ir ištikimybę Lietuvai, jos kultūrai. Jie daug nuveikia saugodami ir puoselėdami lietuvybę. Jie siekia, kad veiktų lietuviškos mokyklos, kad pamaldos bažnyčiose vyktų lietuvių kalba, kad gyvuotų lietuviška spauda, lietuviškas žodis.
Esu laiminga, kad Dievas leido man susipažinti su daugybe išmintingų, idėjų ir idealizmo turinčių žmonių. Džiaugiuosi, kad galėjau sekti jų pavyzdžiu ir tobulėti. Jeigu vaikščiodama užatlantės gamtoje galiu apkabinti išsišakojusį beržą ar priglusti prie suvešėjusios eglės, paglostyti dangun besistiebiančią pušį, pasijuntu tarsi savo miške, savo gimtinėje, kaip prieš daug metų, kada klaidžiodavau po samanas ir braidydavau po uogienojus Lietuvoje.
Lietuva lietuviams. Ką reiškia būti lietuviu? Ar tai tik kraujas? Šiandien turime išdrįsti praplėsti Lietuvos bei lietuviškumo ribas savo galvose ir širdyse. Daug lietuvių išeivijoje gyvena Lietuvos idėja, dėl jos aukoja savo laiką, finansus, talentus. Mes, lietuviai, esame vienijami bendrų tikslų, interesų plėtoti lietuvybę, dirbti dėl Lietuvos. Mokykimės gyventi vilties ir dėkingumo dvasia… Tau svarbi Lietuva, o Lietuvai svarbus kiekvienas. Parodykime, kad ir būdami toli nuo Lietuvos esame jos dalis. Lai lietuvybės ugnis amžinai liepsnoja, kviesdama mus nenuilstamai puoselėti lietuvišką paveldą.
Dažnai kalbama, kad „vaikai – Lietuvos ateitis“, bet ar pakankamai daroma, kad išties Lietuvoje užaugtų savarankiškai mąstanti karta, puoselėjanti pilietines, tautines ir dvasines vertybes, nebesijaučianti atskirta?
Prieš 112 metų, 1905-ųjų birželio 6 d., pirmą kartą viešai nuskambėjo Vinco Kudirkos „Tautiška giesmė“. Ji buvo atlikta Vilniaus miesto teatre surengtame lietuvių vakare. J. Jablonskio žodžiais, „maža garbė svetimomis kalbomis kalbėti, didi gėda savosios gerai nemokėti“. Ar tikrai gerai mokame gimtąją kalbą?
Esu įsitikinusi, kad tik gerbdami savo tautos istorinę atmintį – žmones, dirbusius ir daug nuveikusius lietuvių tautinės kultūros ir švietimo srityje, – kuriame savo kartos ateitį.
Pasaulis platus, ir kiekvienas kampelis kam nors brangus, bet Tėvynė visada brangiausia. Neabejoju, visi sutinkame daug naujų žmonių, turime gerų draugų, bet širdis tebepriklauso kamienui, iš kurio išaugome… Esame viena tauta, viena žemė, viena Lietuva. Iš dainos žodžių neišmesi: „…Dieviškai gera, kai užmirštas savas sugrįžta…“
Geltona – tai Lietuvos saulė,
Žalia – tai mūsų gamta,
Raudona – tai mūsų kraujas ir meilė Lietuvai širdyse!
Irena Nakienė-Valys
Vudstokas, JAV