Pradinis / Lietuviai svetur / Tailande gyvenanti lietuvė: „Jeigu čia ant pavaldinio pakelsite balsą, kitą dieną jis tiesiog neateis į darbą“

Tailande gyvenanti lietuvė: „Jeigu čia ant pavaldinio pakelsite balsą, kitą dieną jis tiesiog neateis į darbą“

Kaip dar geriau pajusti gyvenimo skonį nei keliaujant? Naujos vietos, nauja kultūra, nauji žmonės keičia asmeninį požiūrį į daugelį dalykų. Įprastinės aplinkos atsisakymas, didelis atstumas, skiriantis nuo artimųjų, – persikėlimo į kitą kraštą kaina. Apie gyvenimą svetur, kuris yra tarsi vienas didelis nuotykis, ir kasdienius iššūkius sutiko papasakoti Astra Petkūnaitė, jau ketverius metus gyvenanti Tailande ir organizuojanti ekskursijas turistams.

Kaip nusprendėte tapti gide? Kodėl būtent Pietryčių Azija?

Tiesą sakant, Tailandas ir gido darbas pasirinko mane, o ne atvirkščiai. Iki tol dirbau pramogų žurnaliste viename naujienų portale ir apie gido darbą net nesusimąstydavau, nes jis man atrodė sudėtingas ir reikalaujantis daug kantrybės. Buvau įsitikinusi, kad jos neturiu. Bet po kurio laiko galvoje pradėjo suktis mintys apie pokyčius – tiek darbo, tiek gyvenamosios vietos. Norėjau ne rašyti apie garsenybių gyvenimą, o pati gyventi. Nors apie tai niekam neprasitariau, Visata išgirdo mano prašymą ir atsiuntė svajonių darbą. Vieną dieną į mano elektroninio pašto dėžutę atkeliavo laiškas nuo bičiulės, kuri tuo metu dirbo vienoje iš kelionių agentūrų. „Astra, ar norėtum pusę metų dirbti gide Tailande?“ – toks buvo laiško turinys. Turbūt net nereikia sakyti, koks buvo mano atsakymas… Po mažiau nei mėnesio sėdėjau lėktuve, skrendančiame į Bankoką. O pusė metų netikėtai prasitęsė, ir štai Tailande gyvenu jau ketvirtus metus.

Ar dar prisimenate pirmąją turistų grupę?

O taip, tikrai prisimenu. Buvo ir streso, ir ašarų, ir panikos. Buvau visiškai žalia, bet jaučiau didelę atsakomybę klientams, kurie brangiai sumokėjo, kad pamatytų Tailandą ir Kambodžą. Naktimis kartodavausi informaciją, skaitydavau knygas, o kai galiausiai nueidavau miegoti, būdavo sunku sumerkti akis, nes bandydavau įsivaizduoti visus įmanomus kitos dienos scenarijus. Ir, deja, nebuvo nė vieno žmogaus, kuris būtų galėjęs padėti, teko kapstytis pačiai. Bet turbūt nebuvo taip blogai, nes po pirmojo sezono gavau pasiūlymą likti ir toliau dirbti.

Kokiomis savybėmis turėtų pasižymėti žmogus, norintis dirbti gidu?

Pirmiausia žmogus turi turėti labai, labai daug kantrybės. Lietuvių turistai daug klausinėja, bet greit informaciją ir pamiršta, dėl to tenka kai kuriuos dalykus kartoti ne vieną ir ne du kartus. Taip pat reikia būti ekstravertu, nes žmonėms, nemėgstantiems bendrauti, toks darbas būtų tikra našta. Net aš, nors nuo vaikystės kalbu neužsičiaupdama, pavargstu ir noriu užsidaryti kambaryje, kur manęs niekas nerastų. Reikia laiko, kad pakraučiau savo baterijas, nes turiu tik vieną laisvą dieną per mėnesį. Tad dar vienas dalykas, kurio neturi turėti gidas, yra asmeninis gyvenimas. Savo namuose Bankoke per mėnesį praleidžiu tik 4 naktis. Laimei, sezonas trunka tik pusę metų, per likusius mėnesius pailsiu ir jau netrukus vėl galiu kibti į darbus.

Ką dažniausiai lietuviai nori pamatyti svečioje šalyje?

Kadangi sudarinėju ir individualius maršrutus, galiu pasakyti, kad lietuviai yra gana įnoringi turistai, norintys pamatyti daug, tačiau už tai mokėti nenori. Tautiečiams didžiausias džiaugsmas – sutaupyti, todėl sunku juos įtikinti, kad dėl to gali nukentėti kelionės kokybė. Taip pat turistai labai nustemba pamatę kainas Tailande. Visi vis dar mano, kad viskas Azijoje labai pigu. Deja, kainos čia irgi keičiasi, ir ne į mūsų naudą. Pati pastebiu kintančias maisto, paslaugų kainas. Galima Tailande ir pigiai pakeliauti, tačiau reikia suprasti, kad tuomet, pavyzdžiui, vietoje restorano reikės rinktis gatvės kavinę, kur dažnai galima pamatyti bėgiojančių žiurkių ir pan. Visuomet sakau, kad yra priežastis, dėl kurios kažkas kainuoja pigiai.

Ar galima sakyti, kad Jūsų darbas – Jūsų hobis?

Mano hobis yra kelionės, bet po ketverių metų savo darbo tokiu nepavadinčiau. Tai didelio atsidavimo, daug kantrybės ir pasiaukojimo reikalaujanti veikla. Nemanau, kad tai yra hobis, greičiau gyvenimo būdas.

Ar nepabosta vėl ir vėl lankytis tose pačiose šalyse?

Pirmuosius trejus metus nejutau nuobodulio, tačiau į pabaigą einant ketvirtajam sezonui jaučiu, kad pradėjo trūkti iššūkių, pažinimo ir nuostabos. Vietos, į kurias keliauju su turistais, man yra puikiai pažįstamos. Pavyzdžiui, Ankoro šventyklose Kambodžoje buvau jau 30 kartų. Kad ir kokios nuostabios ir kvapą gniaužiančios jos būtų, akys priprato prie jų grožio. Nenoriu, kad tokios nuostabios vietos taptų nebedarančios įspūdžio, todėl ketinu greitu laiku keisti maršrutą.

Ar laisvu metu keliaujate? O galbūt užtenka kelionių darbo metu?

Tiesą sakant, praėjusiais metais pirmą kartą atostogavau Tailande! Čia aš dirbu, tačiau iki tol atostogaudavau Lietuvoje. Buvo keista būti turiste šalyje, apie kurią žinau daugiau nei apie savo tėvynę. Esu aplankiusi keletą Pietryčių Azijos šalių, tačiau, kad ir kaip būtų gaila, neturiu galimybės daug keliauti. Sezono metu dirbu, o kai jis baigiasi, čia prasideda lietūs, dėl to planuoti keliones itin sudėtinga. Nors labai mėgstu keliauti, bet kai pomėgis virsta darbu, po darbo juo mėgautis beveik neįmanoma. Štai aš svajoju per atostogas turėti rutiną, gaminti namuose maistą, eiti į sporto klubą, galbūt mokytis. Man net namų tvarkymas yra didžiausias džiaugsmas, nes juose darbo sezonu praleidžiu vos keletą dienų per mėnesį.

Tailando kultūra ir tradicijos skiriasi nuo lietuviškų. Kokius kultūrinius skirtumus pirmiausia pastebėjote?

Kultūra visiškai skiriasi – būtų sunku rasti panašių dalykų. Čia kitaip viskas – nuo religijos, kurią jie vadina filosofija, iki tradicinių šokių. Tailando gyventojai svajoja kitaip, valgo kitaip, dirba kitaip nei mes. Didžiausią įtaką jų kultūrai daro budizmas, kuriuo vadovaujasi daugiau nei 90 procentų tajų.

Ar daug Lietuvoje įgytų gyvenimo įpročių teko atsisakyti norint prisitaikyti prie Tailando kultūros?

Taip, adaptacijai reikėjo nemažai laiko. Iki šiol patiriu sunkumų, kurie kyla dėl nesupratimo ar kultūrinių skirtumų. Turėjau išmokti spręsti konfliktus ramiai, nekeldama tono ar neaiškindama, ką dabar reikia daryti. Jei viešoje vietoje užrėksite ant tajaus, jis apsisuks ir nueis. O jei turite verslą ir tajus yra jūsų pavaldinys, kitą dieną jis tiesiog neateis į darbą.

Taip pat turėjau išmokti neskubėti, nes vietiniai nesivaržo, kuris dirba ilgesnes valandas, kuris turi daugiau papildomo darbo ar yra išsekęs nuo darboholizmo. Pas mus Europoje įprasta skubėti, verstis per galvą, o tajai mieliau snaudžia nei dirba.

Kokios Tailando kultūros ypatybės Jus labiausiai žavi?

Tailande itin gerbiami tėvai ir vyresnieji, o tėvai deda visas pastangas, kad galėtų atžalą išleisti į universitetą. Į diplomo įteikimo šventę suvažiuoja visa giminė, o vėliau nuotraukos iš ceremonijos iškabinamos garbingiausioje namų vietoje. Labiausiai mane žavi, bet vienu metu ir piktina tajų požiūris į darbą. Jei viršininkas nėra smagus žmogus, jie mes darbą ir geriau rinksis mažiau apmokamą, bet tokį, kuriame linksmiau dirbti. Dirbdami jie neskuba, nesiverčia per galvą ir sugeba daryti tik vieną, o ne penkiolika darbų vienu metu, kaip kad mes. Iki šiol nenusprendžiau, ar man labiau patinka, ar nepatinka ši jų savybė.

Kaip jaučiatės tarp vietinių gyventojų? Ar sulaukiate dėmesio todėl, kad esate iš kito krašto?

Jei negyveni vidury džiunglių, tuomet didelės nuostabos vietiniams nekeli. Jie matę pakankamai daug užsieniečių, kad nebekreiptų į juos dėmesio. Žinoma, kartais sulaukiu komplimentų dėl savo šviesių garbanų ar baltos odos, bet tikrai nesijaučiu vaikštančiu parodos objektu.

Ar teko susidurti su vietiniais, kurie bent šiek tiek žino apie Lietuvą? Jei taip, ką dažniausiai sako išgirdę, iš kokios šalies esate?

Ir kas sugalvojo, kad angliškai Lietuvos pavadinimas turėtų skambėti „Lithuania“?! Vietiniai, išgirdę mūsų šalies pavadinimą, išplečia akis ir nieko nesupranta. „Slovenia?“ – klausia. Geriausiu atveju paklausia, ar mes iš Latvijos, blogiausiu – palaiko mus rusais. Kartais net nereikia prasižioti, o jau šaukia koks gatvės prekeivis: „Davai, davai, pakupaj.“ Prisimenu, kartą Kambodžoje vietinis mane palaikė ruse. Užuot aiškinusi, kad mes visai kita šalis, kad mūsų istorija gana komplikuota ir mes ne visada puoselėjame šiltus jausmus Rusijai, aš jo paklausiau: „O ar tu vietnamietis?“ Jis iš karto suprato padaręs klaidą, atsiprašė ir nuo to laiko žino, kad Lietuva – ne Rusija. Kambodžos gyventojai nemėgsta vietnamiečių, su kuriais juos sieja irgi nelinksma istorija ir netgi iki šiol išlikusios problemos. Vietiniui yra didelis įžeidimas būti palaikytam vietnamiečiu.

Teigiama, jog, pažinus kitus kraštus ir kitas kultūras, pasikeičia žmogaus požiūris į daugybę dalykų. Galbūt galite papasakoti apie asmeninius pokyčius?

Atvažiavusi į Tailandą netrukus tapau vegetare, dar po kurio laiko visiškai atsisakiau alkoholio, pradėjau medituoti, vis dažniau sustodavau ir tiesiog mėgaudavausi buvimu čia ir dabar. Pamačiusi tajų gyvenimą ir pati pradėjau gyventi panašiai – leidžiu sau patingėti, kartais net atsisakau pelningo darbo pasiūlymo, nes nenoriu persidirbti. Trumpai tariant, pradėjau gyventi malonumais. Esu dėkinga savo darbui už tai, kad įveikiau baimę kalbėti auditorijai, nebebijau būti savimi, net jei tai reiškia, kad kažkam atrodysiu nuobodi.

Šiuo metu išgyvenu santykių su socialiniais tinklais pokyčius. Anksčiau apie visus savo pasiekimus, naujus pirkinius, ragautus patiekalus ir akimirkos emocijas pranešdavau feisbuke. Supratau, kad tokiu būdu ieškojau patvirtinimo, jog esu šauni, įdomi, norėjau, jog žmonės manimi žavėtųsi ir įtikintų mane, kad gyvenime kažko pasiekiau. Bet kaip visa tai yra netikra! Juk tai, kad į feisbuką neįkelsiu nuotraukos iš kelionės po salas, nereikš, kad aš to nepatyriau. Dabar esu retas svečias socialiniuose tinkluose, bet dažna viešnia savo pačios gyvenime.

Dėkoju už pokalbį.

Jolanta Petrūnaitytė

Nuotraukos iš asmeninio Astros Petkūnaitės albumo

Komentarai

Jūsų el. pašto adresas nebus viešai skelbiamas. Privalomi laukai žymimi *

*

Scroll To Top