Pradinis / Emigrantai – Lietuvos dalis / Lietuvio Čekijoje įkurtą kino mokyklą pasaulyje garsina buvusių studentų pasiekimai

Lietuvio Čekijoje įkurtą kino mokyklą pasaulyje garsina buvusių studentų pasiekimai

Iš Kauno kilusio Tomo Krasausko pavardė gerai žinoma ne tik Čekijoje gyvenantiems lietuviams, bet ir įvairių šalių kino meno atstovams. Prieš penkiolika metų Tomo kartu su amerikiečiu Prahoje įkurta kino mokykla „Prague Film School“ kasmet sulaukia šimtų norinčiųjų mokytis filmų kūrimo subtilybių iš viso pasaulio – nuo Amerikos iki Indijos. Mokyklos populiarumą lemia ne tik geri buvusių studentų atsiliepimai, bet ir jų pasiekimai pasauliniuose konkursuose.   

Tomas Krasauskas

Nuo studijų iki verslo

T. Krasauską į Prahą atvedė mokslo keliai: 1994-aisiais čia atvyko užbaigti socialinių ir politikos mokslų magistrantūros studijų. Studijuodamas susipažino su būsima žmona – taip pat lietuve. Po studijų sulaukė įdomaus darbo pasiūlymo, vėliau sukūrė šeimą, o po kelerių metų – ir verslą. Su metais minčių visiškai palikti Čekiją vis mažėjo, bet visą gyvenimą praleisti Prahoje neketina.

Iškart po studijų Tomas dirbo vienoje tarptautinėje organizacijoje. Jam tekdavo įvairiose šalyse rengti žiniasklaidos, žurnalistikos seminarus, renginius ir mokymus anglų kalba. Daugiausia dirbo regionuose, kuriuos buvo neseniai sukrėtęs karas. 1999-aisiais su vienu amerikiečiu sumanė panašius mokymus rengti Prahoje. Kursų dalykų sąrašas ilgainiui keitėsi, daugiau dėmesio imta skirti fotografijai,  vaidybiniams menams. 2003-iaisiais juodu pradėjo rengti filmavimo dirbtuves. Tai trijų savaičių trukmės programa, kurios metu buvo mokoma visko, ką svarbu išmanyti norint sukurti trumpą filmuką. Sulaukus pasisekimo, ši praktinių mokymų programa ilgainiui išaugo į vienų ir dvejų metų trukmės studijų programas.

Prahos kino mokyklos pastatas

Studentai – iš viso pasaulio

T. Krasausko su kolega įkurta kino mokykla siūlo profesinio ugdymo studijas – jos nesuteikia nei bakalauro, nei magistro laipsnio. Nemokoma ir bendrojo lavinimo dalykų. Studijas čia daugiausia renkasi žmonės, jau įgiję bakalauro laipsnį, studijavę su menais, žiniasklaida susijusias programas ir norintys įgyti praktinių žinių, kad galėtų kurti kiną.

Kai kurie atvyksta čia mokytis norėdami kilti karjeros laiptais arba pakeisti darbo pobūdį. „Tarkime, žmogus kino gamybos studijoje dešimt metų dirba kameros operatoriaus asistentu ir nori tapti kino operatoriumi. Tačiau jam to pasiekti nepavyksta, nes tam reikia parodyti savo darbus, sugebėjimus. Mūsų kino mokykla suteikia galimybę įgyti reikiamų žinių, įgūdžių ir pademonstruoti savo sugebėjimus bei talentus“, – pavyzdį pateikia pašnekovas.

Prahos kino mokykla per penkiolika metų gerokai išaugo. Pirmaisiais metais joje mokėsi 26 studentai, dirbo aštuoni dėstytojai. Šiemet studijuoja apie 120 kino aistruolių ir darbuojasi daugiau nei dvidešimt žmonių. Kasmet sulaukiama maždaug trijų šimtų susidomėjusių šiomis studijomis ir atrenkama apie devyniasdešimt. 

Mokytis kino kūrimo subtilybių čia renkasi jauni žmonės iš viso pasaulio. Šiemet studijuoja maždaug trisdešimties skirtingų šalių piliečiai. Anot pašnekovo, studentų iš skirtingų šalių skaičių lemia daugybė veiksnių: mokyklos žinomumas jų šalyje, kino pramonės dydis, švietimo sistema, paskolų studentams sistema. „Daugiausia turime studentų iš Indijos. Ne tik dėl to, kad tai pati didžiausia angliškai kalbanti demokratija pasaulyje, bet ir dėl to, jog ši šalis turi didžiausią kino pramonę. Daugybė iš čia kilusių mūsų studentų festivaliuose laimi prizus. Dėl to mokykla Indijoje yra gerai žinoma“, – pasakoja T. Krasauskas. Anot jo, toje šalyje labai domimasi žvaigždžių gyvenimu, norima studijuoti tai, ką studijavo žinomi, sėkmės lydimi žmonės. Todėl studentų pergalės sukelia didelę susidomėjimo šia kino mokykla bangą Indijoje.

Antroje ir trečioje vietoje pagal studentų skaičių – Islandija bei Švedija. Taip pat kasmet sulaukiama po penkiolika–dvidešimt amerikiečių. Atvyksta ir studentų iš Šveicarijos, Italijos, Turkijos, Brazilijos, Kinijos, netgi Pietų Afrikos, Pietų Korėjos ir t. t. „Nors studentų etninė kilmė skirtinga, tačiau juos vienija meilė kinui. Jie visi randa bendrą kalbą kūrybiniame procese“, – meno galią jungti žmones pabrėžia pašnekovas.

Šioje mokykloje yra studijavę ir keli lietuviai. Vienas jų, baigęs metų programą, liko čia dirbti. Taip pat Prahoje sėkmingai tęsia aktoriaus karjerą. Anot T. Krasausko, Čekijoje filmuojama daug tarptautinių filmų, tokių kaip „Džeimsas Bondas“, „Žmogus-voras“ ar „Knightfall“, ir dideliems projektams labai dažnai reikia vietos aktorių, sugebančių vaidinti angliškoje aplinkoje, turinčių tarptautinio kino vaidybos patirties.

Dahlia Ayoub nuotr.

Laimėjimai prestižiniuose festivaliuose

Prahos kino mokyklos buvusių studentų vardai yra nuskambėję tokiuose žymiuose kino renginiuose, kaip Kanų kino festivalis, Sandanso (Sundance) kino festivalis, „Emmy“, Sarajevo filmų festivalis, Tribekos filmų festivalis, Venecijos filmų festivalis, Pekino nepriklausomo kino festivalis ir kt. Jie yra pelnę įvairias nominacijas, prizus už geriausius darbus tam tikrose kategorijose arba atrinkti į programą iš daugybės pretendentų visame pasaulyje. Pavyzdžiui, viena studentė iš Danijos gavo pagrindinį Sandanso kino festivalio prizą už dokumentinį filmą „Russian Woodpecker“ (liet. „Rusų genys“).  Vienas studentas iš Indijos Lokarno kino festivalyje Šveicarijoje pelnė net du prizus: už geriausią filmą ir už geriausią debiutinį filmą. Dviejų studentų iš Švedijos ir Turkijos trumpametražiai filmai buvo įtraukti į Kanų kino festivalio trumpų filmų programą, į kurią patekti labai sunku – atrenkami tik aštuoni darbai. „Smagu ir dėl to, kad tuos filmus abu vaikinai filmavo kartu su kitais mūsų studentais. Vadinasi, mokykla suteikia ne tik žinių, bet ir ryšių, komandą kūrybiniams projektas realizuoti“, – džiaugiasi T. Krasauskas.

Nuo scenaristo iki aktoriaus

Lietuvio įkurta kino mokykla iš kitų šio meno mokančių įstaigų skiriasi tuo, kad yra privati. „Čia kur kas mažiau biurokratijos nei valstybinėje įstaigoje, galime jautriau reaguoti tiek į studentų poreikius, tiek į švietimo, kino pramonės ir apskritai kino gyvenimo pokyčius. Manau, mūsų mokykla yra dinamiškesnė, palyginti su kitomis“, – sako Tomas.  

Lietuvio manymu, dar viena mokyklos stiprybė yra ta, kad teorijos čia mokomasi per praktiką, t. y. siekiama, kad baigęs mokslus žmogus gebėtų kurti kiną. Kiekvienas studentas per pirmąjį semestrą praleidžia dvidešimt–keturiasdešimt dienų filmuodamas, kino kūrėjų komandoje išbando įvairius vaidmenis: pabūna scenaristu, aktoriumi, režisieriumi, apšvietėju, garso operatoriumi ir t. t. Atsižvelgdamas į tai, kas jam geriausiai sekasi, vėliau pasirenka specializaciją: režisūrą, scenaristiką, kino aktorystę ar kt.

Metų studijos šioje mokykloje kainuoja penkiolika tūkstančių eurų. Taip pat kiekvienas studentas turi turėti biudžetą filmams, kuriuos nori kurti studijuodamas. „Kokio dydžio biudžetas reikalingas filmui, priklauso nuo studentų gebėjimų, talento, – sako Tomas. – Vienas gali tarptautinio festivalio lygio filmą sukurti už du šimtus eurų, o kitas – išleisti kelis tūkstančius, bet nesulaukti ypatingo įvertinimo.“

Kasmet stengiamasi studijų programą padaryti įdomesnę, atsižvelgiant į studentų poreikius, naujas kino technologijas, priemones, naujų kino žanrų populiarėjimą. Dažniausiai studentai renkasi kurti dramos žanro trumpametražius filmus, kai kurie pasirenka komediją, vienas kitas – siaubo žanrą.

Praha

Kino ištakos Čekijoje

Grįžtant prie temos apie Čekijos, kaip filmų kūrimo vietos, populiarumą, svarbu paminėti, kad šioje šalyje kino ištakos siekia XX amžiaus pradžią. Čekų filmai yra laimėję tris „Oskarus“. Anot pašnekovo, čia kinas gimė tuo pačiu metu kaip Paryžiuje, Berlyne, Miunchene. „Tarpukariu čekų kuriami filmai jau būdavo eksportuojami į JAV, kino gamyba buvo svarbi šalies kultūros ir pramonės veiklos dalis, iki 1925-ųjų buvo sukurta arti 200 filmų, – pasakoja T. Krasauskas. – Pirmoji kino salė čia duris atvėrė 1907 metais. Čekijoje kino studijos per Antrąjį pasaulinį karą išliko, buvo naudojamos Hitlerio, nacių, o vėliau – sovietų propagandai skleisti. Buvo vystoma techninė bazė, kad būtų sėkmingiau dirbama režimams. Tad kino profesionalų rengimas, kino kūrimas čia nesustojo. 1990-ųjų pradžioje kino pramonei buvo sunkus laikotarpis, nes valstybės finansavimo neliko. Tačiau netrukus Čekijos, kaip filmavimo vietos, pranašumus įvertino Vakarų pasaulio kino kūrėjai.“

Bendruomenė garsina Lietuvą

T. Krasauskas atsakingas už kino mokyklos veiklos administravimą, veiklos kokybės priežiūrą, mokymo programos vystymą. Vis dėlto atranda laiko ir visuomeninei veiklai. Nuo pat 1995-ųjų dalyvauja lietuvių bendruomeniniame gyvenime, pastaruosius kelerius metais daugiau prisideda prie renginių organizavimo, o nuo praėjusių metų pratinasi prie bendruomenės pirmininko pareigų.

Palyginti su tokiomis lietuvių bendruomenėmis, kokios susibūrusios Anglijoje ar Vokietijoje, Čekijos lietuvių bendruomenė yra labai maža. Anot pašnekovo, dažniausiai lietuviai į šią šalį atvažiuoja studijuoti, sukuria šeimas ir pasilieka arba atvyksta laikinai dirbti tarptautinėse kompanijose pagal terminuotas darbo sutartis. Dalyvauti rinkimuose yra užsiregistravę apie pusantro šimto tautiečių, bet renginiuose dalyvauja maždaug penkiasdešimt–septyniasdešimt žmonių.

Čekijos lietuvių bendruomenės susitikimas Špindlerūv Mlyne, 2019 m. birželis

Daugiausia dalyvių sutraukia kalėdinė šventė, kurios metu rodomas spektaklis ar vyksta kitokia kultūrinė programa, taip pat vasarą gamtoje rengiamas bendruomenės susitikimas. Ne mažiau tautiečių susirenka ir į ambasados darbuotojų organizuojamus renginius, pavyzdžiui, meno kolektyvių iš Lietuvos koncertus, susitikimus su garbiais svečiais iš Lietuvos, tokiais kaip prezidentas Valdas Adamkus, profesorius Vytautas Landsbergis ir t. t.

Pašnekovo teigimu, į renginius stengiamasi įtraukti ne tik tautiečius, bet ir čekus, Čekijoje gyvenančius užsieniečius, siekiant juos paskatinti daugiau domėtis Lietuva, į ją atvykti. Tomas pastebi, kad kitataučių dalyvauja beveik visuose bendruomenės renginiuose: koncertuose, spektakliuose, filmų peržiūrose.

Itin didelė Čekijos publika pamatyti lietuvių kino darbus gali kasmet rengiamame Šiaurės šalių kino festivalyje. 2016-aisias žiūrovai turėjo progą pasižiūrėti Igno Jonyno meninį filmą „Lošėjas“, o prieš metus – Arūno Matelio dokumentinį filmą „Nuostabieji lūzeriai. Kita planeta“.

T. Krasauskas, pasitelkdamas kiną, garsina Lietuvą tarp savo vadovaujamos mokyklos studentų. Pasinaudodamas Lietuvos kino centro suteikta laisva prieiga prie restauruotų ir suskaitmenintų senų lietuviškų filmų (pvz., „Riešutų duona“, „Velnio nuotaka“), rengia filmų peržiūras. Prieš tai žiūrovus supažindina su Lietuvos kino istorija, istoriniu kontekstu.

Auga noras pažinti Lietuvą

Daugiau nei pusę gyvenimo praleidęs Čekijoje, T. Krasauskas jaučiasi esąs visų pirma pasaulio pilietis ir tik tada konkrečios valstybės, kultūros atstovas. „Dirbdamas ir bendraudamas su asmenimis iš įvairių šios planetos vietų supranti, kad žmones gali jungti ne tik tautybė, religija ar kilmė, bet ir bendri interesai, požiūris į save ir į kitus“, – sako pašnekovas. Jam nėra priimtina Lietuvoje negyvenantiems lietuviams lipdoma „emigrantų“ etiketė, nes, anot Tomo, reikia akcentuoti tėvynėje ir už jos ribų gyvenančių tautiečių bendrumą, o ne skirtumus. Veikloje ir apskritai gyvenime jis vadovaujasi tokiomis vertybėmis, kaip pagarba žmogui, jo įsitikinimams ir pasirinkimams.

Vyresnysis Tomo sūnus nusprendė studijuoti Vilniuje ir jau penktus metus gyvena šiame mieste. Pašnekovas svarsto, kad į Lietuvą sūnų labiausiai traukė artimas draugų, giminių ratas.

Atostogos Lietuvoje, prie Ventės rago

T. Krasauskas su šeima, pamatę nemažai pasaulio, nuo 2006-ųjų bent po mėnesį per metus praleidžia tėvynėje. Džiaugiasi, kad joje, kaip ir apskritai Vidurio Europoje, atgyja regionų turizmas. „Gyvenant Lietuvoje galbūt kyla noras iš jos išvykti ir pamatyti, koks tas pasaulis didelis, įvairus, spalvingas ir turtingas. Taip, plėsti akiratį tikrai būtina. Bet pagyvenęs svetur ir to pasaulio pamatęs, supranti, kad nepastebime ir neįvertiname savo aplinkos. Dabar man atrodo prasmingiau pažinti šalį, kurioje gimiau, negu keliauti į Afriką pamatyti dramblių. Nors tai turbūt irgi labai įspūdinga“, – šypteli pašnekovas.

Inga Nanartonytė

Nuotraukos iš T. Krasausko asmeninio archyvo

Komentarai

Jūsų el. pašto adresas nebus viešai skelbiamas. Privalomi laukai žymimi *

*

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.

Scroll To Top
%d bloggers like this: