Pradinis / Emigrantai – Lietuvos dalis / Lietuvybės židinys Punske: iš kartos į kartą perduodama meilė lietuviškam žodžiui, dainai, muzikai ir šokiui

Lietuvybės židinys Punske: iš kartos į kartą perduodama meilė lietuviškam žodžiui, dainai, muzikai ir šokiui

Kai kalbama apie didžiausius lietuvybės puoselėjimo centrus užsienyje, dažnai minima Čikaga, kur verda lietuvių kultūrinis gyvenimas, kur pabuvus tarsi atgimsta jausmai tėvynei. Tačiau nebūtina vykti taip toli norint svetur pajusti ypatingą tautinę dvasią – ne mažesnį įspūdį palieka tautiečių gausiai apgyventas Punskas, kuriame iš kartos į kartą perduodama meilė lietuviškam žodžiui, dainai, muzikai ir šokiui. Apie lietuvybės židinį Lenkijoje kalbėjomės su Punsko lietuvių kultūros namų vadove, entuziastinga tautiškumo puoselėtoja Asta Pečiuliene.

Asta Pečiulienė. Michał Heller nuotrauka

Augo su lietuvių liaudies muzika

Nepriekaištinga A. Pečiulienės lietuvių kalba turbūt daugeliui neleistų įtarti, kad ji gimė ir augo ne Lietuvoje, o Punske – kaip ir jos tėvai, seneliai bei proseneliai. Čia baigė vidurinę mokyklą ir 1989-aisiais, vedama svajonės studijuoti lietuvių liaudies šokį, išvyko į Klaipėdą. Tuometės Lietuvos muzikos akademijos Klaipėdos fakultete įgijo choreografijos pedagogo specialybę ir sugrįžo dirbti į gimtinę.

Asta augo šeimoje, kurioje nuolat skambėdavo lietuvių liaudies muzika, būdavo dainuojamos liaudies dainos. „Drauge su mama virtuvėje „organizuodavome“ „Dainų daineles“, kartu su ja ir sesėmis dalyvaudavom dainų konkurse „virtuvės scenoje“, o jauniausias brolis būdavo mūsų konkursų vedėjas“, – prisiminusi vaikystę šypsosi pašnekovė.

Astą nuo mažens traukė Punske vykstantys meno ansamblių koncertai. Jei atvažiuodavo atlikėjų iš Lietuvos – jai būdavo nepaprastai didelė šventė. Stengdavosi nepraleisti nė vieno koncerto. Todėl kai tik mokytoja Alicija Uzdilienė mažus vaikus ėmė burti į šokių grupę – Asta į ją užsirašė pirmoji.

Ji mėgo tiek šokti, tiek dainuoti. Dainavo mokykliniuose ansambliuose, bažnyčios chore, šoko Punsko lietuvių kultūros namų sambūryje „Jotva“.

Užaugusi tokioje aplinkoje, baigusi studijas Asta net nesusimąstė, kad galėtų negrįžti namo ir kurti gyvenimą kažkur Lietuvoje: kad ir ne svetimoj šaly, bet vis tik ne savam krašte… Su didžiuliu džiaugsmu laikydama rankoje diplomą grįžo į savo numylėtą Punską ir įsitraukė į kultūrinę veiklą jau ne kaip dalyvė, o kaip vadovė. Nuo 2004-ųjų eina Punsko lietuvių kultūros namų direktoriaus pareigas.

Pašnekovės manymu, panašiai Punsko krašte ugdomi daugelis vaikų. Pirmiausia juos į saviveiklinę veiklą atveda tėveliai, paskui vaikai patys eina, galiausiai jiems tai tampa pramoga, gyvenimo būdu ir gyvenimo džiaugsmu. Užaugę jie savo atžalas taip pat veda puoselėti lietuviško meno. Taip ir sukasi viskas ratu. „Visa saviveiklos paslaptis – meilė lietuviškam žodžiui, dainai, muzikai, šokiui… Mes gyvename Lenkijoje ir lietuvių kalbos, kultūros puoselėjimas mums yra prioritetinis uždavinys, – sako A. Pečiulienė. – Punsko lietuvių bendruomenės aktyvumas yra ugdomas nuo mažųjų dienų, todėl Punsko lietuvių kultūros namai turi tokį gausų būrį saviveiklininkų.“

Kultūra – penas dvasiai

Pašnekovė pasakoja, kad dirvą įsikurti Punsko lietuvių kultūros namams paruošė Petras Rolofas su motina Sofija Hofneriene, o 1956-aisiais juos įkurdino Punsko krašto lietuvių inteligentija – „tautiškai susipratę mokytojai, ūkininkai, veiklūs aktyvistai, kurie pajuto, kad ne tik sunkiu darbu lietuviai sugeba išlikti sunkiausiomis aplinkybėmis, ne vien duona jiems suteikia sotumo jausmą – jiems dar reikia ir peno dvasiai“.

„Tie kultūros namai neįsikūrė kultūrinėje dykumoje, – pabrėžia A. Pečiulienė. – Čia, aplinkiniuose kaimuose, jau veikė jaunimo ansambliai, vaidinančiųjų, dainininkų, šokėjų grupelės. Lietuvį kultūra – daina, šokis, lietuviškas žodis – lydėjo nuo lopšio iki gyvenimo pabaigos. Atidaryti Lietuvių kultūros namai tik įtvirtino kaimo jaunimo veiklą ir ją sustiprino. Aišku, visuomenėje tai buvo didžiulis, įsimintinas įvykis ir dabar mes esame nepaprastai dėkingi ano meto kartai, kuri dėjo daug pastangų, kad kultūros namai būtų įkurti.“

Iš pradžių ši įstaiga veikė buvusio rabino namuose, o 2004-ųjų gegužę buvo atidaryti nauji, erdvūs ir didingi Punsko lietuvių kultūros namai.

Ilgametės renginių tradicijos

Svarbiausia kultūros namų užduotis – puoselėti lietuvių kultūrą, tradicijas. Tai daroma organizuojant meno kolektyvų veiklą. Jų darbo rezultatai kasmet matomi koncertuose, kuriuos rengia visi kolektyvai. Kultūros namai taip pat organizuoja tautines lietuvių šventes, drauge su Lietuvos nacionaliniu kultūros centru rengia vaikų ir jaunimo teatrų konkursą „Šimtakojis“. Teatralai Tarptautinės teatro dienos proga organizuoja „Melpomenės drugelių“ nominacijų apdovanojimus. Motinos dienai skirtą koncertą nuo 1981 m. rengia „Jotvos“ choreografinis sambūris.

Punsko lietuvių kultūros namų kalendoriuje taip pat yra chorų šventė „Lietuva brangi“, lietuviško šokio festivalis „Raitakojis“, į kurį kviečiami šokių kolektyvai iš penkių skirtingų Lietuvos regionų, Klojimo teatrų festivalis, vykstantis beveik trisdešimt metų, koncertas, skirtas Tėčio dienai, vaikų solistų ir duetų lietuviškų dainų konkursas „Dainorėlis“, Muzikuojančių šeimų šventė, Tautinių mažumų susitikimai (šiaurės rytų Lenkijoje gyvenančių tautinių mažumų ansamblių koncertai) ir Vėlinių koncertas, vykstantis šiame krašte nuo 1974-ųjų. Šventiniu – Kalėdų, Naujųjų metų – laikotarpiu organizuojamos labdaros akcijos, norint padėti sunkioje socialinėje padėtyje esančioms šeimoms, asmenims.

Punsko lietuvių kultūros namų ansambliai dalyvauja seniausiame šio krašto renginyje – lietuviškų ansamblių sąskrydyje, kuris vyksta nuo 1958–1959 metų. Maždaug nuo aštuntojo dešimtmečio jis vyksta Burbiškių kaime prie Galadusio ežero, kurį kerta Lietuvos ir Lenkijos siena. Šį renginį organizuoja Lenkijos lietuvių draugija, tačiau dalyvauja visi lietuviški meno kolektyvai.

Vasarą organizuojama didžiausia ir gražiausia miestelio šventė – Punsko dienos ir Žolinė. Vyksta Žolinės atlaidai, tautodailės mugė, folkloro festivalis, estradinių ansamblių koncertai. Šią šventę organizuoja daugelis Punsko įstaigų: Punsko savivaldybė, Punsko lietuvių kultūros namai, Lenkijos lietuvių draugija, Lenkijos lietuvių etninės kultūros draugija ir kt.

Į Punską dažnai atvyksta menininkų, atlikėjų iš Lietuvos, su kai kuriais kolektyvais, ansambliais užsimezgusi draugystė trunka dešimtmečius. „Pas mus dar spėjo padainuoti tokie Lietuvos scenos grandai kaip Virgilijus Noreika, Stasys Povilaitis, Vytautas Kernagis. Kai Lietuvos ambasados kultūros atašė dirbo Valdas Stankevičius, jis Punskui dovanojo tiek kultūros iš pačių aukščiausių lentynų, apie kurią dabar galime tik pasvajoti, – pasakoja Asta. – Pas mus koncertavo ir Šv. Kristoforo kamerinis orkestras, vadovaujamas prof. D. Katkaus, ir Vaclovo Augustino vadovaujamas choras, ir Vytauto Labučio džiazo kvartetas, ir Vilniaus styginių kvartetas, ir daug kitų garsių atlikėjų. Vis dėlto mums didžiausia šventė – kai Punske koncertuoja valstybinis dainų ir šokių ansamblis „Lietuva“, kuriame šoka Punsko lietuvių kultūros namų scenoje išaugintas šokėjas Adomas Čėpla.“

Anot pašnekovės, valstybinės šventės Punske švenčiamos labai kukliai, bet prasmingai. Sausio 13-ąją paminima kūrenant laužą ant senųjų kapinių, dainuojant patriotines dainas, skaitant poeziją. Vasario 16-ąją organizuojamas visų Punsko krašte veikiančių ansamblių koncertas, Kovo 11-ąją Punsko Kovo 11-osios lietuvių licėjus rengia koncertus, kuriuose dalyvauja šios mokyklos mokiniai bei mokytojai. Valstybės dieną nuo 2009-ųjų šio krašto lietuviai renkasi drauge giedoti Lietuvos himno.

Šimtai meno puoselėtojų

Šiuo metu Punsko kultūros namuose dirba devyni meno kolektyvai, kuriuos lanko apie 270 saviveiklininkų – nuo trimečių vaikučių iki septyniasdešimtmečių atlikėjų.

Pats seniausias meno kolektyvas – 1951 metais įkurtas choreografinis sambūris „Jotva“, buriantis apie 90 dalyvių septyniose įvairaus amžiaus grupėse (vaikų ir jaunimo, mokyklinio amžiaus bei studentų grupę). Jam vadovauja choreografė Kornelija Mauliūtė, kilusi iš Lietuvos, bet nuo dvidešimties metų gyvenanti Punske. „Jotva“ yra dalyvavusi Lietuvos šokių šventėse, Pasaulio lietuvių šokių šventėje Kanadoje.

Nuo 1957-ųjų gyvuoja mišrus choras „Dzūkija“. Tai suaugusiųjų ansamblis, kuriam vadovauja chorvedys iš Alytaus Vidas Simanauskas. Choras nuo 1994-ųjų dalyvauja Lietuvos dainų šventėse, 2010 m. pasirodė Pasaulio lietuvių dainų šventėje Kanadoje, yra koncertavęs Lenkijoje, Gruzijoje bei Graikijoje.

Nuo 1958-ųjų dirba Klojimo teatras, kuriam vadovauja profesionali režisierė Jolanta Malinauskaitė-Vektorienė. Tai suaugusių žmonių grupė, kuri kiekvienais metais pradžiugina žiūrovus naujais spektakliais. Jų repertuare – lietuvių dramaturgų klasikų kūryba. Teatras žinomas ne tik savame krašte, daug laimėjimų ir gražių apdovanojimų yra parsivežęs iš Lietuvos teatrų švenčių, savo pastatymus rodęs JAV ir Kanados lietuviams.

Nuo 1966 metų be pertraukos groja kapela „Klumpė“, kuriai vadovauja iš Marijampolės kilęs Antanas Maziliauskas. „Klumpė“ iš visų ansamblių išsiskiria tuo, jog turi narių, kurie joje groja beveik arba daugiau nei penkiasdešimt metų. Kapela yra koncertavusi visoje Lenkijoje, beveik visoje Lietuvoje, lietuvių bendruomenei JAV, Kanadoje. Daug kartų tapo „Duokim garo“ laidos laureate, pelnė geriausios kapelos vardą Lietuvos kapelų varžytuvėse ir konkursuose bei kapelų konkursuose Lenkijoje.

1981 metais susikūręs vaikų teatras išaugo į vaikų teatrą „Kregždutė“. Atnaujinęs veiklą 2007-aisiais, sulaukia vis didesnio būrio dalyvių. „Kregždutė“ dalyvauja Lenkijos lietuvių vaikų teatrų festivalyje „Raganė“ bei Lietuvos nacionalinio kultūros centro rengiamame vaikų ir jaunimo teatrų konkurse „Šimtakojis“, kuriame yra pelniusi apdovanojimų ir laureato vardą.

Mažosios „Kregždutės“ 2010-aisiais išaugo į jaunių teatrą „Kregždė“. Šis teatras su savo spektakliais važinėjo po platųjį pasaulį, dalyvavo teatrų festivaliuose Vokietijoje, Italijoje, Rusijoje. O Lietuvos „Šimtakojyje“ ne kartą pelnė laureato vardą, buvo išrinktas tarp geriausių jaunimo teatrų Lietuvoje.

Visoms teatrų grupėms vadovauja režisierė Jolanta Malinauskaitė-Vektorienė, kurios iniciatyva rengiamos tokios šventės, kaip „Melpomenės drugelių apdovanojimai“, Klojimo teatrų festivalis, Vėlinių koncertas.

2001 metais įsikūrė suaugusiųjų tautinių šokių grupė „Vyčiai“, kuriai vadovauja pati A. Pečiulienė. Šokėjai keliauja po pasaulį, yra pasirodę Meksikoje, Kinijoje, Pietų Korėjoje, Belgijoje, Serbijoje, JAV bei Kanadoje. Dalyvauja Pasaulio lietuvių šokių šventėse Vilniuje, šoko tokioje šventėje ir Bostone. Daugiausia koncertuoja Lietuvoje, o šiais metais Folkloro festivalyje Serbijoje laimėjo pirmąją vietą. Šiuo metu yra dvi „Vyčių“ grupės – vyresniųjų ir jaunimo. Mat išėję iš Punsko studentai savaitgaliais mielai sugrįžta, dirba, repetuoja ir dalyvauja kultūrinėje bendruomenės veikloje.

Nuo 2003-iųjų dirba Vaikų liaudies meno studija „Puniukai“, kuriai vadovauja Antanas Maziliauskas bei A. Pečiulienė. Ją sudaro kelios šokėjų grupės ir vaikų kapela. „Puniukai“ koncertuoja savai publikai, dalyvauja šokių festivaliuose Lietuvoje.

2009-aisiais įsikūrė vaikų vokalinė grupė „Balsynėlis“, kuriai vadovauja chorvedė iš Lietuvos Egidija Pocienė. Vaikai atlieka lietuvių liaudies ir populiarias daineles. Kolektyvas jau yra dainavęs Moksleivių dainų šventėse, ruošiasi dalyvauti tokioje šventėje 2020 metais. Solistės laimi pirmąsias vietas dainų konkursuose Lietuvoje ir Punske vykstančiame „Dainorėlyje“.

Punske veikia Kovo 11-osios lietuvių licėjus – būtent jo moksleiviai dažniausiai papildo kultūros namų kolektyvus. Vėliau tie, kurie mokyklos laikais dalyvavo kokioje nors kultūrinėje veikloje, nenori prarasti to ryšio, todėl sugrįžta atgal į savo tėviškę ir čia pagal galimybes įsitraukia į meninę veiklą. Anot A. Pečiulienės, vyresnieji išsiugdytą tautinę savimonę vertina kaip didžiulį turtą ir tokioje aplinkoje, tokioje dvasioje augina jaunąją kartą.

Vienas pagrindinių Punsko lietuvių kultūros namų pragyvenimo šaltinių – projektinės lėšos. Dabar projektų teikimo Lenkijos vidaus reikalų ministerijai metas, tad Punsko kultūros namų vadovė su kolegomis dėmesį sutelkę į projektų rengimą. Gavus finansavimą organizuojami renginiai bendruomenei, rūpinamasi lietuvių kultūros sklaida.

Lietuvybės centrai Lenkijoje

Punsko lietuvių kultūros namai yra vienas svarbiausių lietuvių saviveiklos centrų Lenkijoje. Prie lietuvybės puoselėjimo taip pat prisideda lietuviškos mokyklos Punske, Seinuose ir Vidugiriuose, Punsko ir Seinų vaikų darželiai, Seinų Lietuvių namai, bažnyčia. Taip pat „Aušros“ leidykla, kuri rengia „Poezijos pavasarius“, Rudens literatūrinius skaitymus, susitikimus su knygų autoriais, lietuviškos draugijos: Lenkijos lietuvių bendruomenė, Lenkijos lietuvių draugija, Lenkijos lietuvių etninės kultūros draugija, kuri po savo sparnu priglaudusi dar kelis folklorinius ansamblius – „Gimtinė“, „Alna“, „Šalcinukas“, „Saulalės“. „Punske kultūrinė veikla, sakyčiau, gana dinamiška, stipri ir vis besivystanti. Tai mus ir vienija, ir suteikia stiprybės naujoms veikloms, naujiems iššūkiams“, – sako pašnekovė.

Pavojai lietuvių kalbai

Sakoma, kad užsienyje su kiekviena karta lietuvių kalba šeimose menksta. Ar tai pastebima ir Punske? „Tikrai tiesa. Punsko krašto lietuvių didžiausia bėda – kalbos kultūra, – patvirtina  A. Pečiulienė. – Ne visi žmonės supranta, kad kalba – tautos išgyvenimo garantas, kad reikia kalbėti taisyklinga lietuvių kalba, galima dzūkiškai, bet ne lenkiškai su lietuviškomis galūnėmis: „loduvkė“, „rekliamuvkė“, „nožikas“, „parasolkė“, „odkužačus“ ir pan. Tai jau yra pavojus. Kai kurie žmonės nevertina, kad mūsų kalba yra viena seniausių ir privalome ją perduoti savo vaikams gražią, išpuoselėtą, be piktžolių bei svetimybių. Man labiausiai skauda, kai girdžiu parduotuvėse, gatvėse kalbančius „tuteišiška“ kalba… Mes, kultūros namų kolektyvų vadovai, į savo ansamblių narius prabylame gražia lietuvių kalba. Bet kai paklausai, kaip kalba vaikai, jaunimas, – pasidaro kraupu…“

Pašnekovės manymu, didelis blogis yra asimiliacijos procesas: „Reta kuri lietuvaitė, ištekėjusi už kitataučio, ar lietuvis, vedęs kitatautę, išmoko ją ar jį lietuviškai. Paskui ir vaikams jau nereikia mokytis tėvo ar motinos kalbos, ir taip iš lėto tirpstame… Vis dėlto, mano nuomone, didžiausia beprotybė, kuri, beje, dažna mūsų krašte, – kai abu tėvai lietuviai, o savo atžalas leidžia mokytis į lenkišką klasę, nes esą vaikams bus lengviau gyvenime… Net ir savo giminėje turiu pavyzdžių, kai tėvai neišmokė vaikų lietuviškai, o šie suaugę reiškė tėvams didžiules pretenzijas dėl to. Bet jau šaukštai po pietų…“

Vis dėlto, Astos teigimu, yra daugybė šeimų, kurios lietuvybę puoselėja visa širdimi, deda daug pastangų, kad vaikai augtų tautinėje dvasioje. Ji labai džiaugiasi savo šeima. „Mes visi esame gimę ir užaugę Punsko krašte. Visi puikiai kalbame lietuviškai, visi baigėme aukštuosius mokslus Lietuvoje. Nuo mažens mokėme vaikus meilės savo kalbai, kultūrai, auklėjome juos tautinėje dvasioje. Dabar jie jau suaugę. Manau, tai, ką pasiėmė iš mūsų, bus jiems užtaisas visam likusiam gyvenimui. Būčiau laiminga, jeigu vaikai sukurtų lietuviškas šeimas, kad per Kalėdas ar Velykas susėdus prie šventinio stalo nereikėtų vertėjų ar kalbėti kita kalba. Taip norėčiau, o kaip bus – gyvenimas parodys“, – lūkesčiais dalijasi pašnekovė.  

Į Punską – atgaivinti jausmų tėvynei

Punskas – išskirtinis Lenkijos miestelis. Jame gyvena maždaug 1200 gyventojų, o visoje savivaldybėje – apie 5000. Apie 80 procentų jų – lietuviai. Tad ne veltui Punskas vadinamas Lenkijos lietuvių sostine. Šiame miestelyje, be kultūros namų ir lietuvių licėjaus, taip pat dirba darželis, pagrindinė mokykla, žmonės vaikšto į bažnyčią melstis gimtąja kalba. Savivaldybei vadovauja lietuvis viršaitis. Yra ir bankas, parduotuvių, restoranas, kavinių, pašto įstaiga, muziejų.

Jeigu lankysitės Punske, būtinai užsukite į lietuvių kultūros namus, į koncertų salę, kurioje atgaivinsite savo jausmus tėvynei. „Mes turbūt iš lenkų išmokome, kaip reikia gerbti ir mylėti savo Tėvynę. Lietuvoje žmonės šito jau nevertina, nesureikšmina, o mes už daug ką lietuviško, už savo teises Lenkijoje dar turime kovoti. Galbūt tai mus ir skiria nuo Lietuvos lietuvių. Nors mes tie patys lietuviai, bet tikrai kitokie. Nevertinu – geresni ar blogesni, – bet tikrai kitokie“, – sako Asta, kuriai gera tiek Lietuvoje, tiek gimtajame Punske – ten, kur skamba mylima lietuvių kalba.

Inga Nanartonytė

Nuotraukos iš Punsko kultūros namų archyvo

Komentarai

Jūsų el. pašto adresas nebus viešai skelbiamas. Privalomi laukai žymimi *

*

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.

Scroll To Top
%d bloggers like this: