Pradinis / KARJERA / Lina Danienė: „Žemėje rojaus nėra – jį susikuriame patys“

Lina Danienė: „Žemėje rojaus nėra – jį susikuriame patys“

„Nieko neveikti yra pasibaisėtinai sunkus darbas“, – savo mėgstamo rašytojo Oskaro Vaildo frazę ištaria Lina Danienė, kuri kartu su šeima greitą gyvenimo tempą keleriems metams buvo iškeitusi į Balio ramybę. Gyvendama egzotiškoje saloje ji įsitikino: kad ir kur nukeliautum, nuo savęs nepabėgsi. Vos po kelių savaičių poilsio rankos pačios ėmė tiestis kompiuterio link, o mintys – suktis apie naujus projektus.

Lina įsitikinusi ir tuo, kad rojaus žemėje nėra – visos šalys turi savų pliusų ir minusų. Kad ir kur gyventume, už savo gerovę atsakome patys. „Kuo tvirčiau tiki, kad tavo laimė priklauso nuo tavęs, tuo daugiau atsiveriančių galimybių sugebi pastebėti“, – sako profesinio augimo konsultantė, programos „Svajonių dirbtuvės“ autorė ir lektorė, kurios veiklos tikslas – padėti žmonėms atrasti laimę savo profesiniame kelyje.

Anglų filologija, vadyba ir vadovų magistrantūra, darbas skirtingose pozicijose – nuo specialistės iki padalinio ar organizacijos vadovės. Iki nuosavo verslo Jums teko nemažai nueiti.

Verslas, arba darbas sau, sakyčiau, yra natūralus karjeros etapas. Jis reikalauja gebėjimo prisiimti šimtaprocentinę atsakomybę už save. Yra žmonių, kurie gali tai padaryti ir būdami aštuoniolikos. Jie turi ryžto, tik stokoja žinių, bet, imdamiesi spręsti iškylančias problemas, sukaupia reikiamą patirtį. Svarbu būti atspariam, nepalūžti dėl nesėkmių, klaidų, kurių natūraliai atsiranda, kai trūksta patirties. Jeigu žmogus geba prisiimti atsakomybę už viską, kas vyksta jo gyvenime, ir eiti toliau, jis gali labai daug pasiekti.

Kita vertus, nėra blogai, kai nesiryžtama prisiimti atsakomybės ir einama pamažu. Mano kelias irgi buvo toks. Ruošiausi šiam žingsniui ne vienus metus. Noras buvo didelis, bet baimė – dar didesnė. Nors man puikiai sekėsi darbe, tačiau jaučiausi visiškai nepasiruošusi pradėti savo veiklą, nežinojau, nuo ko pradėti. Sunkiai sekėsi išjudėti, vienu metu net ėmiau svarstyti, kad gal netinku būti verslininke, neturiu tam reikiamų savybių. Didžiausias postūmis įvyko, kai pripažinau, kad reikšmingiems pokyčiams reikia laiko. Leidau sau eiti mažais žingsneliais – įsiklausiau į savo baimes, supratau, jog jos man parodo spragas, kurias turiu užlopyti, kad vieną dieną galėčiau ištarti: „Esu pasiruošusi.“

Pasirinkusi mokymų sritį, ėmiau ieškoti progų esamame darbe daryti daugiau pristatymų. Sakydavau „taip“ visoms viešojo kalbėjimo galimybėms, kaupiau „skraidymo valandas“ savanoriaudama, vesdama pamokas mokiniams. Taip pat bendraudavau su mokymų srities specialistais, domėjausi mokymų tendencijomis, klientų poreikiais, rinkos žaidėjais, kainomis, tapau sertifikuota konsultante ir lektore. Sakoma, kad bambukas prieš išleisdamas ūglį po žeme ilgai atlieka paruošiamuosius darbus – išaugina stiprią šaknų sistemą, kuri leidžia jam sparčiai augti. Ko gero, ir man taip nutiko: ilgai kaupiausi, bet kai prieš šešerius metus pradėjau vesti savo mokymus, jie iškart sulaukė didelio susidomėjimo. Jis neblėsta iki šiol. „Svajonių dirbtuvėse“ dalyvavo ir nemažai mano buvusių kolegų, bendramokslių. Manau, kad žmonės noriai eina pas tuos, kurie dega tuo, ką daro.

Įdomu, kad į profesinio augimo konsultantus iš pradžių žiūrėjote nepatikliai. Kas pakeitė Jūsų nuomonę?

Kai buvau jaunesnė, nelabai supratau, kuo užsiima profesinio augimo konsultantas, arba vadinamasis koučingo specialistas. Man sekėsi tai, ką dariau, maniau, jog viską galiu pasiekti sunkiu darbu. Atrodė, kad norėdama daugiau pasiekti tiesiog turiu įdėti dar daugiau pastangų. Deja, važiuodama žema pavara ir spausdama greičio pedalą iki dugno išgaudavau daug triukšmo, bet mažą greitį. Supratau, kad jei noriu pokyčių, turiu nukelti koją nuo greičio pedalo ir įjungti aukštesnę pavarą – keisti mąstymą, eiti į naują lygį, ieškoti naujų būdų veikti.

Kai pati sau pripažinau, kad užsisukau, nebežinau, ko noriu, vienas pažįstamas patarė nueiti pas koučingo specialistę Bea Benkovą. Ji padėjo man įsivardyti savo stiprybes, atrasti tinkamiausią kryptį. Sesijos su Bea sutaupė man daug laiko ir nervų, padėjo atgauti motyvaciją, sustiprino pasitikėjimą savimi. Su jos pagalba pamačiau, kad niekas manęs taip nestabdo, kaip aš pati: atidėlioju pradėti tai, kas man svarbu, per daug laiko praleidžiu lopydama savo silpnąsias puses, užuot auginusi stiprybes, nežinodama, ko siekiu, sakau „taip“ viskam, ko kiti žmonės iš manęs tikisi.

Ne tokia ir reta situacija: žmogus baigia studijas, susiranda darbą ir tada supranta, kad ta sritis ne jam. Koks būtų Jūsų patarimas?

Sakyčiau, yra tik du keliai. Vienas jų – ieškoti srities, kuri domintų. Kai kurie gana aiškiai žino, kas jiems įdomu, kas traukia. Tam ir reikėtų skirti didžiąją dalį savo laiko – domėtis, mokytis ir ieškoti progų įgyti patirties. Jeigu žmogus dirba, kiekvieną likusią laisvą minutę galėtų skirti savo interesų sričiai. Neretai žmonės patys sustabdo save, nes netiki, jog pavyks įsitvirtinti mėgstamoje srityje ir uždirbti pakankamai pinigų pragyventi. Pavyks ar ne – nežinia, bet nepabandęs to ir nesužinosi. Laisvalaikis, paskirtas mėgstamai veiklai, tikrai netaps našta.

Kitas kelias – su visa energija ir mintimis atsiduoti tam, į ką papuolei, kad ir netyčia (atrodė perspektyvu pačiam arba tėvams). Stengtis atrasti šioje srityje tai, kas tau įdomu, kelti klausimus, kurie tau atrodo svarbūs, pradėti gilintis, ieškoti atsakymų į juos. Kuo labiau gilinamės, kuo daugiau širdies įdedame į darbą, tuo daugiau įdomių dalykų galime atrasti toje srityje. Oskaras Vaildas yra pasakęs: „Protingos moterys niekada neteka dėl pinigų. Jos visada užtikrina, kad prieš tai įsimylėtų.“ Manau, ši frazė labai tinka ir profesiniam gyvenimui. Nereikia rinktis profesijos tik dėl to, kad ji leis daug uždirbti, – prieš tai atrask, kuo ji tau patraukli.  

Neretai jauni žmonės tarsi atsiriboja nuo savo ateities, nusimeta atsakomybę: „Mokiausi, mokiausi, baigiau, žiūrėsiu, kokį darbą gausiu.“ Galbūt ši problema kyla iš to, kad dažnai jaunuoliams įkalama, jog darbas neturi būti susijęs su malonumu, neturi teikti pasitenkinimo, dirbti reikia tam, kad susikurtum finansinį pagrindą. Jie pasiduoda aplinkinių, raginančių rinktis perspektyvią specialybę, įtakai ir baigę studijas nežino, ką daryti. Tai yra ne tik žmogaus, bet ir valstybės problema: mes, kaip piliečiai, investuojame didžiulius pinigus į jaunuolio išsilavinimą, tikėdamiesi taip suteikti jam gerą startą gyvenime, o jis pabaigęs studijas imasi bet kokio darbo, tik ne susijusio su įgyta specialybe. Tad, ko gero, svarbiausia – suprasti, kad jeigu tam tikra sritis nepatinka, netraukia – ji nėra geriausias pasirinkimas. Geriau paskirti metus paieškoms, pakeliauti, atlikti praktiką nei strimgalviais pulti mokytis bet ko: bijodami iššvaistyti metus galime iššvaistyti ketverius metus nenaudingoms studijoms.

Neseniai atliktas tyrimas rodo, kad nelaimingas savo darbe jaučiasi kas trečias lietuvis. Kaip manote, šie rezultatai atspindi realią situaciją šalyje?

Manau, kad šie rezultatai atspindi situaciją pakankamai tiksliai. Dirbame daug, bet ne itin produktyviai, todėl greitai pavargstame, ne visada turime kuo pasidžiaugti. Pavargę nieko nebenorime, teisinamės tuo, kad „mūsų organizacijoje niekas niekada nepasikeis“, todėl nėra tikslo stengtis. Manau, reikia keisti požiūrį. Alternatyva tradicinei karjerai, kai mūsų motyvacija, įvertinimu ir paaukštinimu rūpinasi darbdavys, vis dažniau tampa Protėjo karjera, kai atsakomybę už savo profesinį kelią prisiima pats žmogus. Jei žinome, ką norime išmokti, kokias savybes išsiugdyti, kokios patirties ir žinių įgyti, kokių tikslų pasiekti, mūsų esama organizacija gali tapti geriausia augimo bei savirealizacijos platforma. Kai nustosime dirbti dėl kitų ir pradėsime dirbti dėl savęs, nelaimingų žmonių darbe skaičius reikšmingai sumažės.

Kas dažniausiai trukdo profesiniams pokyčiams?

Neretai pokyčiams trukdo tai, kad mes nepasitikime savimi, nežinome, ko norime, arba apsikrauname netikrais tikslais: siekiame įtikti artimiesiems, atitikti visuomenės normas ar vaikomės norų, kurių galiojimo data baigėsi jau prieš keliolika metų. Net jei imame geriau suprasti save, mus stabdo tai, kad gerai nepažįstame kitų žmonių, nežinome, ko jie siekia.

Net ir atradę bendrą kalbą su kitais renkamės žvirblį rankoje, o ne jautį lankoje, nes bijome prarasti gerą poziciją, atlyginimą, reputaciją. Užduodame sau begalę klausimų, į kuriuos nėra lengva atsakyti: kas bus, jei įdėsiu daug pastangų ir man nepasiseks; kas, jei man pasiseks, bet paaiškės, kad noriu kažko visiškai kito?

Mus stabdo ir įsivaizdavimas, kad reikės vėl viską pradėti „nuo apačios“, t. y. daug dirbti, kad užsitarnautume aplinkinių pasitikėjimą. Trukdo ir baimė, kad svajonės įsuks į užburtą ratą – gavus paaukštinimą ar pradėjus savą verslą reikės dirbti „dieną naktį“, tai gali privesti prie perdegimo. Kartais lyg stručiai slepiame galvas sakydami, kad „dabar labai sunki savaitė, mėnuo ar metai, daug darbų, nepatogus metas, reikia palaukti“.

Kaip šias kliūtis įveikti, įgyti pasitikėjimo savimi, motyvacijos?

Svarbu suprasti, kad mus labiau riboja ne aplinka, o mes patys. Atidėliodami tai, ką turime daryti, vengdami išeiti iš komforto zonos virstame savo baimių įkaitais. Pažindami savo stiprybes, aistras, vertybes įgyjame pasitikėjimo savimi, gebėdami aiškiai formuluoti ateities viziją suteikiame sau prasmės jausmą, mokėdami klausyti ir suprasti kitus žmones atrandame „bendrą vardiklį“ ir kartu galime nuveikti dar daugiau. Kartu su gera komanda lengviau ryžtamės pokyčiams. Išmokę tausoti save, palaikyti savo fizinę ir psichinę sveikatą, išvengiame perdegimo, išsaugojame motyvaciją ir entuziazmą.

Kuo pasireiškia perdegimas ir kaip nuo jo apsisaugoti?

Tai bjauri būsena, kai prarandi darbingumą ir nieko nebenori. Gali prireikti net kelių mėnesių reabilituotis, ilsėtis ar stipriai susimažinti krūvį. Jeigu darbo procese jauti nuolatinį nuovargį, veikla nebedžiugina, kamuoja stresas, apleidžiamas asmeninis gyvenimas, atsiranda sarkazmas kalbant apie kolegas, atrodo, kad tave supa nekompetentingi žmonės, tik tau vienam rūpi darbas, o kiti nesistengia, pradedi žiūrėti į juos ne kaip į žmones, o tik kaip į funkcijų vykdytojus, į viską žvelgi tik per darbus ir rezultatus, atsiranda poreikis atsipalaiduoti pasitelkus alkoholį ar vaistus – tai labai aiškūs simptomai, kad artėji prie perdegimo.

Norint to išvengti, reikia suprasti, atsiminti, kad svarbiausia gyvenime – pusiausvyra ir bet koks kraštutinumas yra nesveikas. Jeigu save toliau spausime ir išeikvosime, galiausiai nebegalėsime padaryti net to, ką sugebėjome iki tol, nuvilsime kitus, susigadinsime reputaciją, tapsime nebereikalingi. Geriau sustoti, pailsėti, įsivertinti darbus, įsipareigojimus, pasilikti tik tuos, kurie svarbiausi ir kurių negalima atsisakyti, o visus kitus braukti. Gėda, nepatogu? Atsisakyti mažiau gėda negu prisiimti darbus ir jų nepadaryti arba juos atlikti vidutiniškai. Perdegimas ypač būdingas perfekcionistams, taip pat žmonėms, dirbantiems srityse, kuriose daug streso: medikams, socialiniams darbuotojams, mokytojams, teisininkams.

Dažnai perdegimas ištinka žmones, kurie nesijaučia saugūs, nežino savo vertės, todėl daro viską, kad tik įtiktų kitiems, jų nenuviltų. Jie nejaučia, kad yra vertinami dėl kažkokių ypatingų savybių, dėl kurių žmonės jiems darytų nuolaidas. Pavyzdžiui, yra labai gera kirpėja ir nors eilėje pas ją tenka laukti kelias savaites, mums net nekyla minčių nueiti pas kitą. Kodėl? Yra kažkokia vertė, kurios tikimės iš šio žmogaus. Dėl tos pačios priežasties kantriai laukiame, kol pakliūsime pas tam tikrus sveikatos specialistus, fotografus ir t. t. Kitas pavyzdys: darbuotojų, kurių darbas kuria didelę vertę įmonei, kiti neprašo išvirti kavos ar ko nors už juos padaryti, nes labai svarbu, kad jie savo pareigas atliktų tinkamai. Reikia atrasti savo aplinkoje tokių žmonių ir iš jų mokytis.

Kokiais žmonių, kuriems vedėte mokymus, profesiniais pasiekimais, karjeros proveržiais džiaugiatės?

Yra labai daug įvairių pavyzdžių ir dėl visų žmonių aš vienodai džiaugiuosi. Mano tikslas nėra, kad mokymų dalyviai paliktų esamus darbus ir sukurtų verslus, padarytų karjerą arba pakeistų specialybę. Svarbu, kad žmogus su mano pagalba atrastų įrankius, kurie jam padėtų tvirtai žengti savo profesiniu keliu: kad suprastų, kas jo gyvenime vyksta, gebėtų pasirinkti savo kryptį, priimti sprendimus, mokėtų įsivardyti alternatyvas, kriterijus, pagal kuriuos pasirinks tinkamiausius dalykus, turėtų aiškią savo profesinio gyvenimą ašį. Tai yra mano tikslas. Ką žmogus konkrečioje gyvenimo situacijoje darys, sprendžia tik jis pats, svarbiausia, kad jaustųsi laimingas dėl savo pasirinkimo.

Minėjote, kad ir pati daug mokotės iš kitų žmonių istorijų. Pavyzdžiui?

Kiekvienas gali mus kažko išmokyti, tereikia atidžiai stebėti ir klausyti. Mane ypač įkvepia žmonės, kurie ryžtasi pokyčiams sudėtingomis aplinkybėmis ir atkakliai siekia savo tikslų.

Kai trūksta motyvacijos, prisimenu vieno Balio salos gyventojo istoriją. Kartą su vyru išsiruošėme į miestą. Gyvenome tolokai nuo centro, bet vos išsukome į pagrindinę gatvę, papuolėme į didžiulį kamštį. Šalutinėmis gatvelėmis motoroleriu pervažiavome iki kitos didesnės gatvės, o ten – tas pats. Prieš mus, kiek akys užmatė, driekėsi automobilių ir motorolerių jūra. Nusprendėme grįžti atgal. Kamščio priežastis netruko paaiškėti. Ėmusi ieškoti informacijos internete sužinojau, kad tądien Balio gyventojai skubėjo atsisveikinti su vyriausiuoju kunigu Ida Pedanda Gede Manuaba – po pietų buvo numatyta jo palaikų kremavimo ceremonija.

Ieškodama daugiau informacijos sužinojau ypatingą Idos istoriją: kaimo, kuriame jis gyveno, senoliai ilgą laiką sprendė bendruomenei itin svarbų klausimą – gyvenvietei reikėjo šventiko. Prireikus pašventinti namus ar gimusį kūdikį, ką nors sutuokti ar palaidoti, tekdavo kinkyti jaučius ir keliauti į gretimą kaimą atsivežti dvasininko. Tai sukeldavo tiek rūpesčių, kad galiausiai senoliai apsisprendė – reikia prašyti vieno iš bendruomenės narių, kad šis taptų kaimo šventiku. Tai galėjo padaryti tik šventikų (brahmanų) kastos atstovas, o tinkamiausias kandidatas buvo 45-erių valstietis Ida. Susiradę jį dirbantį ryžių laukuose kaimo vyresnieji išsakė savo prašymą. Šis iš pradžių nepasidavė įkalbinėjimams – nerimavo, kad nieko nenutuokia apie šventiko darbą ir ėmęsis naujų pareigų nebegalės pasirūpinti savo septyniais vaikais, nebus kam dirbti šeimos ūkyje. Kaimas neatlyžo ir galiausiai Ida sutiko.

Balio induistų bendruomenėje kunigystė pereina iš tėvo vyriausiajam sūnui, taip jaunas žmogus paruošiamas šiai sudėtingai profesijai. Deja, Idos šeimoje šventikų nebuvo, tad jam teko mokytis pačiam. Ida ranka persirašė daugiau nei šimtą šventųjų raštų, pasiskolintų iš gretimų kaimų dvasininkų, kuriuose buvo aprašytos per amžius susiformavusios religinės tradicijos, mantros, unikali pasaulėžiūra. Jis tarnavo savo bendruomenei daugiau nei penkiasdešimt metų, išliko aktyvus iki pat gyvenimo pabaigos ir sulaukė 95-erių. Ida tapo religiniu lyderiu, padėjo sparčiai augančiai salos bendruomenei išlaikyti savo kultūrinį ir vertybinį identitetą. Šis šventikas išugdė dešimt dvasininkų, iš kurių du – jo paties sūnūs. Jis atsiskleidė ir kaip talentingas menininkas – Idos kūriniai puošia daugybę Balio ir aplinkinių salų šventyklų. Šio šviesaus žmogaus atminimui visą mėnesį buvo organizuojami įvairūs renginiai, kuriuos ir vainikavo kremavimo ceremonija, sustabdžiusi eismą Ubude bei jo apylinkėse.

Balyje su šeima gyvenote dvejus metus. Kas paskatino nerti į šį nuotykį?

Neretai parvykę po trumpų atostogų užsienio valstybėje jausdavome didelį norą ten sugrįžti, atrodydavo, kad tiek daug liko neištirta, nepatirta. Ilgainiui ėmėme brandinti idėją pagyventi vienoje šalyje ilgesnį laiką, pasinerti į jos istoriją, kultūrą, susipažinti su naujais žmonėmis, išragauti vietos maistą.

Labiau traukė mažiau pažįstami, egzotiniai kraštai. Norėjosi kuriam laikui pabėgti nuo vakarietiškos kultūros, mūsų greito tempo, įtampos į aplinką, kur žmonės labiau atsipalaidavę. Jautėmės pervargę, norėjome padaryti pauzę. Atrodė, Lietuvoje tos vėžės tokios gilios, kad iš jų labai sunku iššokti. Sau sakai: pailsėsiu, truputį atsikvėpsiu, tačiau ateina naujas projektas ir vėl leki, darai… Išvažiavimas, pabuvimas visiškai kitokioje kultūroje padeda pažiūrėti į viską iš šono.

Taip pat norėjome, kad šalies kultūra būtų kuo kitoniškesnė, įdomi patyrinėti, žadanti daug netikėtumų, atradimų. Mums buvo svarbu, kur mokysis mūsų vaikai, tad dairydamiesi naujos vietos domėjomės, ar ten bus gera mokykla. Galiausiai paieškos mus atvedė į Balį, kuriame įsikūrusi plačiai žinoma Žalioji mokykla (Green School).

Persikelti į kitą šalį buvo didelis iššūkis, kuris suteikė gyvenimui naujų potyrių. Tai buvo fantastiška galimybė išeiti iš komforto zonos, geriau pažinti save, mėgautis naujais atradimais.

Nesakau, kad buvo lengva. Buvo daug įtampos, pavyzdžiui, kai pirmą kartą susirgo vaikai ir vakare reikėjo skubiai rasti gydytoją. Buvo ir nemažai kurioziškų situacijų, kurios tuo metu neatrodė juokingos. Pavyzdžiui, kai naktį atidarius vonios duris pro jas į namus įšliauždavo gyvatė arba kai per kiemą iškėlęs galvą pražygiuodavo metro ilgio driežas. Dabar pasakojame jas kaip anekdotus.

Iš pradžių planavome šiam nuotykiui skirti vienus metus, bet matydami, kad vaikams labai patinka naujoji jų mokykla, nusprendėme pasilikti dar vieniems mokslo metams.

Ką naujo apie save supratote gyvendama Balyje?

Oskaras Vaildas yra pasakęs, kad „nieko neveikti – pasibaisėtinai sunkus darbas“. Patyrėme tai savo kailiu. Vykdami į Balį planavome ilsėtis, keliauti, pažinti kultūrą. Tačiau, kelias savaites paatostogavę, nebegalėjome nieko nedaryti – rankos niežėjo, tiesėsi prie kompiuterio. Vos tik daviau sau leidimą prieiti prie jo… ir prasidėjo. Greitai vėl paskendau darbuose. Pradėjau vesti internetinius seminarus, konsultacijas per skaipą, ruoštis suplanuotiems mokymams Lietuvoje.

Ši patirtis leido suprasti, kad gali išvažiuoti labai toli, bet nuo savęs niekada niekur nepabėgsi. Dažnai mums atrodo, kad vienaip ar kitaip elgtis mus verčia aplinkybės, aplinka. Bet kai palieki savo įprastinę aplinką ir vėl pradedi eiti tuo pačiu keliu, tada imi suprasti, kad tai yra tavo viduje, o ne primesta kitų. Man šis gyvenimo Balyje etapas buvo rimta akistata su savimi. 

Esate minėjusi, kad Balio saloje Jus sužavėjo visuomenė. Kuo? Kokie kultūrų kontrastai kėlė nuostabą?

Didelį įspūdį mums paliko Balio žmonės. Stebint kone kasdien vykstančias ceremonijas, šokius, muzikavimą, galima pamanyti, kad jie daugiau nieko ir neveikia. Bet taip nėra – šie žmonės moka ir rimtai dirbti, ir rimtai linksmintis. Pavyzdžiui, tarp turistų populiarūs Balio gyventojų šokių spektakliai – tai viso kaimo projektas, neretai į jį įsitraukia per šimtą bendruomenės narių. Vieni groja, kiti šoka, treti pardavinėja bilietus ar prižiūri tvarką renginio metu. Tai visuomeninė veikla, kuriai žmonės randa laiko grįžę po dienos darbų, pamaitinę šeimą ir nuveikę kitus būtinus darbus. Kaip spektaklyje, taip ir kasdieniame šeimos, bendruomenės gyvenime svarbus kiekvienas, todėl Balio salos gyventojų nekankina vakariečius gąsdinantis vienišumo jausmas.

Buvo labai įdomu per Balio kultūros prizmę pamatyti savo vakarietišką kultūrą, įvertinti skirtumus. Tikriausiai daugelis žmonių Lietuvoje pirmenybę teikia darbui. Tik tada eina šeima, laisvalaikis, bendruomenė, religija. O Balyje yra atvirkščiai: pirmoje vietoje – bendruomenė ir religija. Šių dviejų dalykų neįmanoma atskirti: žmogaus religinės pareigos kartu yra ir bendruomeninės pareigos.

Atvykus į Balį pirmąkart, mane išmušė iš vėžių kelios situacijos. Kartą su drauge pasisamdėme vairuotoją, kad nuvežtų mus į miestelį, palauktų ir tada parvežtų atgal. Staiga jam kažkas paskambino telefonu. Baigęs pokalbį jis mums sako: „Ponios, labai atsiprašau, turiu bendruomenėje pareigų, man reikia kai ką nuvežti į šventyklą. Jus nevešiu į miestelį, paliksiu, o mano pusbrolis parveš.“

Vėliau buvo kita situacija. Būdama Lietuvoje parašiau vienam pažįstamam vietos gyventojui laišką, prašydama surasti keletą nuomojamų būstų variantų. Viena savaitė, antra – negaunu jokio atsakymo. Aš jau ir supykau, ir atleidau, ir pamiršau. Tada jis atsiranda ir rašo: „Šį mėnesį – mano namų pašventinimo ceremonija, labai svarbi šventė. Jau trys savaitės praėjo, dar viena liko. Po jos būsiu laisvesnis ir galėsiu tau padėti.“ Gyvendamas Balyje supranti, kad vietiniams įsipareigojimai klientui, darbdaviui yra antroje vietoje po įsipareigojimų bendruomenei.

Lankantis Balio ir kitų salų gyventojų šeimose, stebint jų kasdienybę, neapleido jausmas, tarsi keliaučiau laiku: lyg būčiau nusikėlusi į XX amžiaus pradžią, kada gyveno mūsų proseneliai. Dieną žmonės dirba: moterys – namuose, vyrai – laukuose. Vakare visi susirenka, pavalgo, tada dainuoja, groja, daug laiko leidžia kartu.

Kiekvienuose namuose yra šventyklėlė ir speciali vieta, kur vyksta visos šeimos ceremonijos: vestuvės, krikštynos, atsisveikinama su mirusiaisiais. Kai rengiamos vestuvės, joms ruošiasi visas kaimas: vieni gamina maistą, kiti puošia kiemą. Į vestuvių ceremoniją susirenka keli šimtai žmonių, švenčiama kelias dienas.

Balyje labai dažnai vyksta religinės ceremonijos, kuriose visi turi tam tikras pareigas: vieni dalyvauja procesijoje, kažką neša, kiti gamina maistą, dar kiti groja, dainuoja, šoka. Tai tarsi didžiulės viso kaimo šventės.

Ką tas bendruomeniškumas duoda? Jis yra šių žmonių išgyvenimo garantas. Mes, lietuviai, šiandien jau atsiskyrę, sakome, kad mums nebereikia bendruomenės, kai kuriems nebereikia ir šeimos. Esame individualistai, sunkiai siekiame savo gerovės ir nenorime ja dalintis. O Balio žmonės po vieną išgyventi negali, turi vieni kitiems padėti. Ten nėra socialinio draudimo. Jeigu tau kažkas nutiks, pagalbos sulauksi tik iš šeimos, giminės, bendruomenės. Balyje nėra neprižiūrėtų vaikų (juos prižiūri seneliai, dėdės bei tetos) ir apleistų senelių – jie visi yra reikalingi, gyvena kartu, nuolat bendrauja.

Balyje žmonės gyvena nepalyginamai skurdžiau: dažnai miega ant paprasčiausių čiužinių be jokių patalų, maistą gamina ant ugnies, apie šaldytuvą nėra nė kalbos. Moterys ketvirtą–penktą valandą ryto eina į turgų pirkti šviežių produktų, kad paruoštų šeimai valgio visai dienai. Vis dėlto šių žmonių laimė, pasitenkinimas gyvenimu yra didesni nei mūsų. Ko gero, tam, kad žmogus būtų laimingas, labai svarbu jausti, jog jis priklauso bendruomenei, nėra vienišas.

Balio gyventojai per televiziją mato, kaip gyvena Vakarų pasaulis, mato, kiek daug sau gali leisti čia atvykę turistai. Be abejo, jie norėtų gyventi geriau, tačiau geba būti laimingi esamomis sąlygomis. Ten būdamas susimąstai: turiu tiek kartų daugiau ir negaliu šitaip mėgautis gyvenimu kaip jie. Visada esame paskendę būtų nebūtų rūpesčių debesy. Nėra taip, kad Balio gyventojai rūpesčių neturi, tiesiog sunkumai neužgožia jų šiandienos, jie sugeba ir pasidžiaugti.

Vietiniai yra labai patriotiški. Dažnai turistams dėkoja, kad šie atvyko. Sako: „Labai ačiū, kad atvykote į mano nuostabią salą. Tikiuosi, jums čia patinka, atvyksite vėl ir savo draugams pasakysite, kaip čia puiku.“ Mes, lietuviai, taip nesakome. Pirmąkart išgirdusi tai, pagalvojau, kad kažkoks keistuolis pasitaikė. Bet kai tai man pasakė antras, trečias sutiktas vietinis, nustojau stebėtis. Balio žmonių dėkingumas nėra nuolankumas turtingam turistui. Jie didžiuojasi savo gražia sala, jaučiasi jos šeimininkais ir oriai, svetingai priima atvykėlius.

Gyvendama Balyje supratau, kad mūsų pasaulėžiūra, mūsų matymas nebūtinai yra universalūs, geriausia, kai galime į pasaulį pažvelgti iš skirtingų kampų.

Balis buvo tik laikina stotelė. Ar nekyla noras kurti ateitį užsienyje?

Mano manymu, visos šalys turi ir savo pliusų, ir minusų. Be to, kita valstybė nėra tavo tėvynė ir joje tu nebūsi pilietis. Aš niekur nesitikiu rasti rojaus – jį susikuriame patys. Man gera Lietuvoje. Žinoma, man patinka keliauti, bet netikiu, kad kažkur yra geriau nei namie.

Esate ne tik verslininkė, bet ir trijų vaikų mama. Lyg to dar būtų maža, įsitraukiate į savanorišką veiklą. Ar lieka laiko sau?

Visas mano laikas yra laikas sau. Nedarau to, kas man neteikia džiaugsmo, prasmės jausmo. Pavyzdžiui, atidžiai renkuosi projektus, prie kurių dirbsiu, apgalvoju tikslus. Iš patirties žinau – kai bus sunku, savęs klausiu, kodėl tai darau. Jei netikėsiu, kad tai, kuo užsiimu, yra svarbu, bus sunku išlaikyti motyvaciją.

Kankinamės tada, kai supriešiname mums svarbiausius dalykus – įterpiame tarp jų žodelį „bet“ ir manome, kad turime rinktis tik vieną iš jų. Susitaikome su mintimi, jog neįmanoma turėti abiejų. Pavyzdžiui, sakome: „Noriu praleisti daugiau laiko su šeima, bet negaliu – privalau daug dirbti, kad ją išlaikyčiau“, „Noriu sportuoti, bet neturiu kada, nes visą laiką suryja namų ruoša ir maisto gaminimas“. Kaip išspręsti šią dilemą? Neretai pakanka „bet“ pakeisti į „ir“. Tada lyg pamojus burtų lazdele sprendimas atsiranda savaime. Netikite? Pabandykite. Iš kur atsiranda trūkstamas laikas? Išmokstame sakyti „ne“ laiko vagims.

Turiu tiek daug norų, kad laiko visiems dalykams savaime niekada neužtenka, jo reikia „pasidaryti“. Sakoma, kad norint paversti svajonę tikslu prie jos reikia prirašyti įgyvendinimo datą. Tai veikia ir su mažais, ir su dideliais dalykais. Žinau, kad jei su drauge sutariame „kažkada susitikti išgerti kavos“, tai niekada neįvyks. Gyvenimas toks intensyvus, kad geri norai greitai dingsta esamų įsipareigojimų ir naujų idėjų sraute. Bet jei iškart sutariame, kur ir kada susitiksime – net jei po kelių ar keliolikos savaičių, – visuomet pavyksta pasimatyti. Tad visus dalykus, kurie man svarbūs, iškart rašau į kalendorių.

Inga Nanartonytė, žurnalas „Lietuvė“

Linos Danienės nuotraukos

Komentarai

Jūsų el. pašto adresas nebus viešai skelbiamas. Privalomi laukai žymimi *

*

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.

Scroll To Top
%d bloggers like this: