Pradinis / Interjeras / „MiniMe – Interior Dolls“ įkūrėja Ieva Malinauskienė: „Vienai interjerinei lėlei sukurti prireikė net pusės metų“

„MiniMe – Interior Dolls“ įkūrėja Ieva Malinauskienė: „Vienai interjerinei lėlei sukurti prireikė net pusės metų“

Pomėgis, peraugęs į visa užvaldančią aistrą. Laimė kurti ir gyventi pilnatvėje, kurioje bet kokią atsiradusią tuštumą užpildo galvoje besisukančios mintys apie interjerines lėles ir vis naujus jų įvaizdžius, smulkiausias detales ir charakterius. „MiniMe – Interior Dolls“ prekių ženklo įkūrėja Ieva Malinauskienė atvira: „Jeigu tai vadinčiau verslu, meluočiau pati sau.“

Atviras pokalbis apie kūrybą, meilę gyvenimui ir tūkstančius sekėjų susilaukusį lietuvišką prekių ženklą.

Ieva Malinauskienė

Ieva, kada pradėjote kurti?

Susidomėjimas rankdarbiais mane lydėjo nuo pat vaikystės. Kiek save prisimenu, siūdavau visur ir visada: namuose, svečiuose, kelionėse – pačiose įvairiausiose vietose ir situacijose. Šio amato mane išmokė mama, kuri turėjo ypatingą stiliaus pajautimą, precizišką kruopštumą ir iš pačių paprasčiausių audinių sugebėdavo pasiūti išskirtinių rūbų. Pamenu save valandų valandas sėdinčią mamai ant kelių ir stebinčią, kaip ji siuva. Po to prasidėjo savarankiški eksperimentai – būdama dar visai maža mergaitė iš didelio troškimo kažką pasiūti sugadinau ne vieną mamos suknelę, iškirpdama jose gabalą man reikiamo audinio.

Mano mama buvo labai kūrybinga ir visada siuviniuose ieškodavo kažko naujo, neįprasto, jos nedomino standartiniai gaminiai, o dabar suprantu, kad tai persidavė ir man – atrodo, kad gyvenu nuolatinėse unikalumo paieškose. Vaikystėje siuvau žaislams, kurių neturėjau. Ilgai svajojau turėti lėlę – barbę, bet tėvai neturėjo galimybių man jos nupirkti, tad siūdavau mažus rūbelius ir įsivaizduodavau, kaip ją puošiu, keičiu rūbų derinius. Dabar su tokiu pat malonumu kuriu ir puošiu savo lėlytes.

Koks Jūsų išsilavinimas? Kaip dėliojosi Jūsų profesinė karjera iki „MiniMe“?

Kaip jau supratote, visada buvau linkusi į menus, tad, vos baigusi 9 klases, iš Vilniaus išvykau į Kauną mokytis keramikės amato profesinėje mokykloje. Pabaigusi ir sugrįžusi į Vilnių tęsiau mokslus, baigiau dailės ir darbų pedagogiką. Visais šiais studijų metais svajojau apie rūbų dizainą, tačiau aplinkybės nulėmė, kad ir Vilniaus dailės akademijos baigimo diplome įrašyta keramikės specialybė. Atrodytų, turėjau degti meile moliui, tačiau mane labiau žavėjo naujos įgytos žinios nei pats amatas. Keramika – tai gana „purvina“ profesija, o mano širdis linko prie „švaresnio“ ir estetiško darbo, tad įsidarbinau „Swarovski“ įmonėje. Tada jaučiausi suradusi save – be galo didelio kruopštumo reikalaujantis darbas su pačiais kokybiškiausiais kristalais. Sudėtingi ir labai atsakingi užsakymai: inkrustuodavom tokioms korporacijoms, kaip „Gucci“, „Armani“, „Dior“, delnines, batelių kulniukus ir t. t. Retkarčiais į mus kreipdavosi net šeichai – atsiųsdavo savo baldus, kad kristalais papuoštume sofų ranktūrius ir pan.

Kaip sugalvojote gaminti interjerines lėles ir įkurti prekių ženklą „MiniMe“?

„MiniMe“ – likimo dovana man. Išėjusi motinystės atostogų sužinojau, kad dėl per didelių veiklos sąnaudų „Swarovski“ savo padalinį Lietuvoje uždaro ir veiklą perkelia į kitas šalis. Be proto mėgau savo darbą ir ši žinia man reiškė didelę netektį, bet tada supratau, kad teks atversti naują gyvenimo lapą, nes nieko panašaus Lietuvoje nebuvo. Mano buvusi darbinė patirtis tapo nepritaikoma.

Pasibaigus motinystės atostogoms, gavau pasiūlymą vesti keramikos būrelį šalia namų esančioje mokykloje. Sutikau – taip vėl grįžau prie molio. Tačiau, kad ir kaip mylėčiau vaikus, ši veikla, tiksliau, siekis daryti, ką iš tiesų labai mėgstu, skatino ieškoti kažko daugiau. Pabandymų buvo visokių, tačiau po ilgų metų vieną dieną prieš maždaug dvejus metus pažįstama parodė šias lėles. Nuo tos akimirkos aš susirgau lėlyčių kūrybos liga – ir net neketinu gydytis (šypsosi).

Ši veikla tarsi stebuklingas svertas, padėjęs savo gyvenime surasti pusiausvyrą, leidžiantis svajoti, kurti, pasinerti į tą magišką subtilaus grožio pasaulį.

Kas slypi „MiniMe“ pavadinime? Ar lėlytės – tai Jūs?

„MiniMe“ pavadinimas kalba pats už save, tačiau jokiu būdu negalima teigti, kad tai sumažinta mano kopija. Šie kūriniai skirti visiems, todėl lėlytės – tai sumažinta, geriausia žmogaus versija. Pradėjusi siūti interjerines lėles, norėjau kurti jas lyg mažas klientų kopijas, atskleisti jų būdą, išvaizdos ypatumus, netgi mėgstamą stilių. Manau, man tai pavyksta, nes dažnai gaunu užsakymų su nuotraukomis, kuriose įamžintas mano būsimas personažas. Sveikintojai, sugalvoję unikalią dovanos idėją, užsako lėlytes savo artimiesiems, kuriuos apibūdina iki smulkiausių detalių, išvardija jų pomėgius, būdo savybes, o aš tai perteikiu savo darbuose.

Vienas mieliausių mano kūrinių, kurį matau kas dieną, – tai lėlė berniukas, skirta mano sūnui. Gamindama šią lėlytę tiksliai žinojau visas detales, kurios įamžintų mano vaiko išvaizdą, charakterį, rūbus. Teko net jo mėgstamiausius, išaugtus marškinėlius sukarpyti, derinant aprangos komplektą.

Kita širdžiai miela istorija – kai draugė sugalvojo ypatingai pranešti žinią apie savo nėštumą ir paprašė sukurti lėlytę, vaizduojančią ją su kūdikiu ant rankų, o šalia – jos pirmagimis. Tai buvo ypač atsakinga, nes reikėjo viską atlikti iki smulkmenų tiksliai, kad žmonės vos pamatę mano darbą suprastų, ką norima juo pasakyti.

Naujausias darbas, kuriuo be galo didžiuojuosi (ir esu dėkinga užsakovei už įsitraukimą), – jaunos dailininkės lėlytė, padovanota jai gimimo dienos proga. Sesers seseriai užsakyta mažoji dailininkė išėjo lyg tikra „MiniMe“. Tapytoja mėgsta mėlyną ir tamsiai pilką spalvas, ji nuolat nešioja sportinius batelius ir dėvi kepures su bumbulu. Tam, kad viskas būtų dar tikroviškiau, užsakovė net jos teptuką „pasiskolino“ ir perdavė man įkomponuoti į bendrą paveikslą. Kad gimtų tokie darbai, reikia labai didelio bendradarbiavimo su užsakovu, nes aš mėgstu išsiklausinėti viską iki smulkiausių detalių. Kai žinau kuo daugiau detalių, lieka svarbiausias darbas – surinkti mažas smulkmenas ir jas sujungti į visumą.

Kaip gimsta Jūsų lėlytės?

Visos lėlytės pirmiausia gimsta mano galvoje – pradedu jas gaminti tik tuomet, kai iki pačių smulkiausių detalių žinau, kaip jos turi atrodyti. Tai gali trukti ir pusę metų… Tada sudėtingiausia yra surasti tiksliai tokių, kaip sukurtoje vizijoje, priemonių joms sukurti. Šiuo klausimu neleidžiu sau priimti kompromisų, ir nors žinau, kad tai absoliučiai finansiškai nenaudinga, perku vis naujus ir naujus audinius, važinėju po visą miestą, ieškodama siūlų, detalių, kitų priemonių.

Aišku, tokį nevaldomą, mėnesius trunkantį kūrybos procesą leidžiu sau tik kurdama vienetinius gaminius arba suderinusi ilgesnį terminą su pirkėju. Mėgstu konkretumą ir suprantu, kad mano darbus pasirinkę žmonės neturi laukti, kol mano mintyse gims kažkokia unikali lėlytė, todėl dažniausiai užsakovai renkasi jau sukurtą idėją, o aš ją tik pakartoju, pakeičiu detales, personalizuoju.

Mano lėlytės neturi šypsenos, nes ji negali visada būti vienoda, todėl klientai sako, jog jų veiduose galima matyti savo nuotaikos atspindžius: susirūpinimą, džiaugsmą, įsimylėjimą ar tiesiog ramybę.

Matėme, Jūsų socialiniuose tinkluose apsigyveno ne tik lėlės, bet ir lapės. Ką jos Jums reiškia?

Laputės – tai lyg atsvara lėlytėms. Lėlės yra sukurtos grožėjimuisi per atstumą, kaip interjero detalė, aksesuaras, dovana, o laputės yra pats tikriausias apsikabinimų žaislas. Jos mielos, charakteringos, o specialiai padarytos ilgesnės kojos bei rankos apsiveja kaklą ir tarytum prisiglaudžia.

Jos žemiškos, tačiau irgi gali pasakoti istorijas, jos gali tapti personažu, skaitančiu vakarais su jūsų vaikais pasakas, pabarančios, pamokančios, nuraminančios. Man labai patinka knyga „Laimė yra lapė“, nes galiu įsivaizduoti, kad šioje istorijoje gyvena ir mano lapės.

Koks buvo geriausias kada nors išgirstas Jūsų darbų įvertinimas?

Be abejonės, džiugina visi geri komentarai, atsiliepimai, padėkos, tačiau jeigu reiktų – išskirčiau vieną. Jame mano klientė, atsiėmusi lėlytę, viešai „MiniMe – Interior Dolls“ socialiniuose tinkluose padėkojo už bendravimą, šilumą, dėmesingumą detalėms, atsidavimą darbui. Tai buvo bene pirmas atsiliepimas apie mane ir aš, kiek susigėdusi, tačiau būdama be galo laiminga, supratau, kad judu tinkama linkme, nes įdėdama savo visą širdį į tai, ką darau, aš sugebu perteikti emociją, palikti prisiminimą, kuris ilgai gyvens mano sukurtuose darbuose.

Dėkojame Ievai už nuoširdų pokalbį, įkvepiantį visus ieškoti savęs, savojo pašaukimo, kuris praturtina mūsų visų kasdienybę nuoširdžiu džiaugsmu ir meile gyvenimui, ir šiai nuostabiai kūrėjai linkime neblėstančios aistros bei kūrybinių idėjų.

Šaltinis: Brandtracker.lt – Lietuvos kūrėjai

Komentarai

Jūsų el. pašto adresas nebus viešai skelbiamas. Privalomi laukai žymimi *

*

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.

Scroll To Top
%d bloggers like this: