Ramus gyvenimo ritmas šiai merginai tikrai netiktų. Iš Marijampolės kilusi Solveiga Mykolaitytė jau ne vienus metus keliauja po pasaulį dirbdama modeliu: žavios šviesiaplaukės atvaizdas puikuojasi garsiuose užsienio leidiniuose ir reklamose. Ji nesigaili, kad modelio karjerą pradėjo vėliau, nei įprasta. „Juk kai esi vyresnė, pasaulį matai kitomis akimis, į viską žiūri daug rimčiau, atsakingiau“, – sako pašnekovė. Ji atvirai papasakojo, kokių iššūkių pateikia ir kokių galimybių atveria modelio darbas. Dar kartą įsitikinome, kad tai, ką mato fotografijų, reklamų žiūrovai, neretai būna išties nelengvo ir netgi gana pavojingo darbo rezultatas.
Solveiga, kas paskatino Tave tapti modeliu?
Modelio darbas niekada nebuvo mano svajonė ar pagrindinis siekis. Būdama 15 metų su draugėmis nuėjau į modelių atranką savo mieste, bet visos išgirdome neigiamus atsakymus: vienai pasiūlė sulieknėti, kitos bruožai buvo neproporcingi, kitos – veidas per apvalus. Vieną draugę nufotografavo, bet vėliau pareiškė, kad ji nefotogeniška. Man buvo pasakyta, kad negalėsiu dirbti modeliu dėl kreivos nosies. Ji tokia buvo dėl lūžio. Po tos atrankos ilgam pamiršau modelio darbo galimybę.
Ir vėl pabandyti ryžaisi tik baigusi studijas?..
Studijuodama paskutiniame kurse dirbau praktikante grožio konkursų ir renginių organizavimo agentūroje, turinčioje ir modelių bazę. Nuo to viskas ir prasidėjo. Pagalvojau: „Kodėl gi negalėčiau pabandyti ir aš!?“ Pabandžiau ir supratau, kad man sekasi. Taigi dirbti modeliu pradėjau palyginti vėlai – tik baigusi studijas. Bet dėl to tikrai nesigailiu, nes į viską žiūriu daug rimčiau, atsakingai. Būdama vyresnė pasaulį matai visai kitomis akimis, moki už save pakovoti, geriau suvoki, ko tau reikia, o ko ne, kurie žmonės nuoširdūs, o kurie siekia tik naudos. Pasiklysti pramogų pasaulyje būnant vaiku yra labai lengva.
Kur šiuo metu gyveni, ką veiki?
Šiuo metu daug laiko praleidžiu Niujorke, Los Andžele, Londone, Milane. Tenka daug keliauti, bet stengiuosi kuo dažniau grįžti į Lietuvą.
Ar buvo sunku prisitaikyti prie naujo gyvenimo ritmo?
Išvykti iš Lietuvos visai vienai, palikti šeimą, draugus, adaptuotis prie naujo gyvenimo ritmo buvo tikrai labai sunku. Reikėdavo vis prisitaikyti prie naujų miestų, naujų žmonių. Visur reikia kovoti už save pačiai – niekas kitas to nepadarys. Iš pradžių atrodė labai sunku ir neįmanoma, jaučiausi blogai, bet ilgainiui supratau to naudą: visi sunkumai užgrūdino mane, išmokė atsirinkti, ko noriu ir ko man reikia, pakovoti už savo norus ir svajones, taip pat atsirinkti žmones, išgyventi bet kokiame mieste, prisitaikyti; ėmiau labiau pasitikėti savimi.
Būna, kad pervargstu nuo tokio gyvenimo tempo ir noriu daugiau ramybės, pastovumo, daugiau monotonijos gyvenime. Dar iki šiol sunkiai priprantu prie tokio ritmo. Nuolatinės kelionės lėktuvu vargina, o dar laiko skirtumai… Organizmas nuolat turi prisitaikyti iš naujo, sutrinka visas organizmo laikrodis.
Bet yra ir malonioji pusė…
Taip. Kelionės sustiprina laimės pojūtį. Jos man suteikė galimybę pažinti naujas kultūras, sutikti įdomių žmonių, iš kurių gyvenimo istorijų yra ko pasimokyti. Visa tai ugdo mane ir augina kaip asmenybę. Nors kartais ir aplanko mintys, kad man viso to jau gana, tačiau šiuo metu aš tuo kvėpuoju.
Ar susiradai draugų tarp modelių?
Nors konkurencija yra labai didelė ir kartais jautiesi lyg nuolatinės kovos lauke, turi išmokti suprasti, kada žmogus yra nuoširdus, o kada tik siekia pasinaudoti tavimi. Susiradau ir draugų skirtinguose pasaulio kraštuose. Jaučiuosi visada jų laukiama.
Kokiomis ekstremaliausiomis sąlygomis yra tekę dirbti?
Modelio darbas kartais gali būti tikrai gana ekstremalus. Man pačiai yra tekę vilkint lengvais drabužiais fotografuotis stingdančiame šaltyje, kai aplink sniegas, vėjas. Taip pat labai sunku fotografuotis priešais kaitrią saulę: turi žiūrėti į kamerą, o saulės spinduliai degina akis, jos ašaroja. Turi galvoti, kaip taisyklingai laikyti kojas, rankas, dirbti su kūno ir veido raumenimis. Žliaugia prakaitas, o fotografas neleidžia gerti, kad oda nepradėtų dar labiau blizgėti.
Tekę fotografuotis ir aukštai kalnuose, ant skardžio kraštų. Tokiu atveju geriau net nežiūrėti žemyn, kad neprarastum pusiausvyros. Sunku tiems modeliams, kurie bijo aukščio. Taip pat esu pozavusi su laukiniais, plėšriais gyvūnais. Yra tekę mokytis pozuoti po vandeniu: kaip išbūti nekvėpavus kuo ilgiau, kaip atpalaiduoti kūną, veido raumenis, atsimerkti, nusišypsoti ir t. t.
Visada pavykdavo išvengti nelaimių?
Buvo vienas nelaimingas atsitikimas. Iki fotosesijos vietos turėjome eiti uolomis. Nuo viršūnės reikėjo leistis žemyn, kad pasiektume viduryje tarp uolų esantį natūralų baseiną – vulkaninės kilmės ežerą. Norint patekti į šį ežerą dar reikėjo pereiti uolos kraštą, kurį iš kitos pusės skalauja jūros bangos. Man einant atsirito stipri banga. Ji bloškė mane ant ežero uolų, kurios vandenyje buvo nusėtos jūros ežiais. Jų ilgi ir aštrūs spygliai susmigo man į kūną. Kuriems tekę su jais susidurti, turbūt žino, kad jie susminga ir nulūžta, jų ištraukti be gydytojų pagalbos yra beveik neįmanoma. Taigi turėjau iškentėti fotosesiją ir tada vykti į ligoninę.
Kokių specifinių reikalavimų kaip modelis esi išgirdusi?
Esu išgirdusi, kad turėčiau sulieknėti, neįdegti saulėje ir saugoti baltą odą, taip pat netrumpinti plaukų, netamsinti antakių ir blakstienų, palikti viską taip, kaip yra, natūraliai. Sulaukiau ir patarimų lankyti aktorystės kursus, paskaitas, pamokymų, kaip suvokti vieną ar kitą personažą, kurį reikia perteikti nuotraukose ar vaizdo klipuose, kaip įkūnyti jį, kaip perteikti tam tikras emocijas ir t. t. Viso to mokosi aktoriai, bet tai labai praverčia ir modelio darbe.
Ar turi daug atostogų?
Esu labai aktyvus žmogus, tad atostogų neturiu labai daug. Per jas mėgstu keliauti ten, kur dar nesu buvusi. Paprastai renkuosi egzotiškus kraštus. Su draugais tenka matytis retai, dėl to liūdna. Norėčiau praleisti daugiau laiko su jais. Esu judri ir mėgstanti bendrauti, tačiau labai mėgstu ir ramybę, visišką vienatvę – to man reikia, kad pailsėčiau.
Galbūt artimiausi Tavo planai susiję ir su Lietuva?
Lietuva visada yra mano planuose, kaip ir mano širdyje. Čia – mano vaikystė, mano namai. Visada smagiausia grįžti į Lietuvą. Ateities planų čia turiu, tačiau ar grįšiu nuolat gyventi, dar nežinau. Nemanau, kad svarbu, kur gyveni, svarbiausia atrasti save pačią, sugyventi su savimi. Ateityje su partneriais ir rėmėjais iš JAV norėčiau Lietuvoje įgyvendinti įdomių projektų. Bet tai dar tik idėjos, todėl nieko pasakoti apie tai kol kas negaliu.
Kalbino pilietė reporterė Greta Kondrataitė
Nuotraukos – Gedimino Žilinsko ir asmeninio archyvo