Pradinis / Šeima ir sveikata / Mokslininkas – apie mitais apipintą vandens vartojimą

Mokslininkas – apie mitais apipintą vandens vartojimą

Žmogus be maisto gali išgyventi tikrai ne vieną parą, o štai be šviežio vandens net kelios dienos pavojingos. Nieko keista – juk būtent vanduo sudaro 70 proc. žmogaus organizmo ir yra reikalingas svarbiausioms organizmo funkcijoms atlikti. Todėl kūnas, vos pajutęs jo trūkumą, iš karto siunčia įspėjimus. Tačiau koks vanduo žmogui naudingiausias? Ar paprastas vanduo iš čiaupo – tinkamas? O gal norint labiau pasirūpinti sveikata reikėtų pirkti vandenį buteliuose?

Paulius Pavelas Danilovas. KTU nuotr.

Kauno technologijos universiteto Cheminės technologijos fakulteto (KTU CTF) tyrėjas dr. Paulius Pavelas Danilovas tikina, kad vandens kokybę geriausiai nusako du aspektai – tai sudėtis pagal mineralines medžiagas, t. y. cheminė sudėtis, ir mikrobiologinė kokybė – jame neturi būti patogeninių mikroorganizmų.

„Tačiau nėra vieno atsakymo, koks vanduo yra sveikas. Reikia atsižvelgti į individualią žmogaus mitybą. Vanduo nebūtinai turi būti didelės mineralizacijos, nes mineralinių medžiagų daugiausia gauname kartu su maistu. Vis dėlto jei žmogus serga ar daug prakaituoja, jos greitai prarandamos, todėl aukšto mineralizacijos laipsnio vanduo atkuria elektrolitų balansą“, – teigia mokslininkas.

P.Danilovas pažymi, kad tiek vandentiekiu tiekiamas vanduo, tiek vanduo iš parduotuvių turi atitikti geriamojo vandens reikalavimus, todėl yra sveikas ir tinkamas vartoti.

Atsargumo dėlei – vandens tyrimas laboratorijoje

Pasak KTU CTF tyrėjo, Lietuvoje vandentiekiu tiekiamas vanduo tikrai geros kokybės daugelyje vietų, nes šalyje vanduo tiekiamas iš požeminių gręžinių – tai yra turtas ir didelis privalumas.

Požeminių gręžinių vanduo apsaugomas nuo išorinės cheminės ir mikrobiologinės taršos. Be to, jis prisotintas įvairių žmogaus organizmui naudingų mineralinių medžiagų, tokių kaip kalcis, magnis, natris, kalis ir kt. Vis dėlto vartotojai kartais nėra įsitikinę, ar vandentiekio vanduo tikrai švarus ir tinkamas naudoti.

„Jei žmonės nepasitiki, kad vandentiekiu tiekiamas vanduo yra saugus, jie gali nunešti jo mėginį į atitinkamas laboratorijas, kurios tiria vandens sudėtį tiek mikrobiologiniu, tiek cheminiu aspektais, ir viskas bus aišku, – pataria P. Danilovas. – Tyrimas parodys, kokios medžiagos sudaro vandenį ir koks jų kiekis.“

Jei gyventojai naudoja šulinio vandenį, mokslininkas būtinai rekomenduoja jį ištirti laboratorijoje: „Ypač jei tai paviršinis vanduo. Kai aplinkui vyrauja žemės ūkis, vandenyje gali būti įvairių nitritų, nitratų, kurie yra labai kenksmingi, o jie nepašalinami net virinant vandenį.“

Kaip minėta, tam, kad vanduo būtų pripažįstamas kaip geriamasis, jis turi atitikti tam tikrus reikalavimus. Taip pat yra nustatyti indikatoriniai rodikliai, rodantys, kada vanduo dar yra tinkamas gerti, nors yra ne pačios geriausios būklės.

„Žiūrint į reikalavimus nesunkiai galima palyginti ištirto vandens nustatytus rodiklius su rekomenduojamomis normomis. Tokiu būdu vanduo pakankamai nesudėtingai ištiriamas. Jeigu atlikus tyrimą įsitikinama, kad vanduo neatitinka reikalavimų, tada svarbu imtis priemonių, pagalvoti apie filtrų įrengimą namuose“, – sako KTU CTF tyrėjas.

Vandens filtrai: išsigelbėjimas ar tik įtaigi reklama?

Tačiau vandens filtrai namuose tikrai ne visuomet reikalingi. P. Danilovas pastebi, kad kartais žmonės tiesiog pasiduoda prekybininkų įtakai, įsirengdami namuose vandens filtrus.

„Prekybininkai ateina į namus ir pradeda gąsdinti, kad vanduo yra blogas. Jie atsineša tam tikrą įrangą, apdoroja vandenį elektrolizės būdu – vanduo pajuoduoja, todėl atrodo, kad viskas labai baisu. Vis dėlto tai nieko nepasako apie vandens kokybę. Vandentiekiu tiekiamas vanduo, paveiktas tuo būdu, įgauna tamsią spalvą“, – atskleidžia mokslininkas.

Jis pasakoja, kad filtrų būna įvairių. Pavyzdžiui, vieni filtrai visiškai pašalina iš vandens druskas, tada dar papildomai į vandenį yra pridedama tam tikrų mineralinių medžiagų; kiti filtrai šalina vandens kietumą lemiančias medžiagas, t. y. kalcį ir magnį.

„Kartais žmonėms nepatinka, kad jų arbatinukas apsineša kalkėmis. Tos kalkės – tai kalcis ir magnis, kurie žmogui reikalingi. Todėl filtrais šios medžiagos tiesiog pašalinamos, kad virdulys būtų švarus. Bet tokiu būdu sau padaroma meškos paslauga: vėliau, negaudami pakankamai mineralinių medžiagų, žmonės turi gerti kalcio ir magnio papildus“, – teigia P. Danilovas.

Anot jo, kai kurie filtrai taip pat naudoja talpas, kuriose vanduo filtruojamas, tačiau stovinčiame vandenyje labai greitai dauginasi mikroorganizmai.

„Ilgesnį laiką talpose stovinčiame vandenyje veši mikroorganizmai. Taip pat ir vandens čiaupe – jeigu vanduo stovi, mikroorganizmų kiekis jame didžiulis. Ar tie mikroorganizmai kenksmingi, ar nekenksmingi žmogui – kitas klausimas. Tačiau po ilgo laiko patarčiau gerai nuleisti vandenį, kad mikroorganizmai būtų išplauti“, – sako KTU CTF tyrėjas.

Kuo ypatingas vanduo parduotuvių lentynose?

Nors Lietuvoje daugelyje vietų vandentiekiu tiekiamas vanduo tikrai pakankamai geros kokybės, nemaža dalis gyventojų dažnai perka vandenį buteliuose iš parduotuvių. P. Danilovas tikina, kad vanduo iš čiaupo tinkamas ir sveikas žmogui, tačiau jei vanduo perkamas, pravartu žinoti, kokios rūšies vandens galima rasti prekyboje.

„Parduotuvėse yra keletas vandens rūšių: tai natūralus mineralinis vanduo, šaltinio vanduo ir stalo vanduo. Šios rūšys ne šiaip sau išskirtos, vanduo turi atitikti tam tikrus kriterijus“, – pažymi jis.

Aukščiausia kategorija – natūralus mineralinis vanduo, kuriam taikomi griežčiausi reikalavimai. Lietuvoje valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba turi suteikti leidimą, kad vanduo galėtų būti žymimas kaip natūralus mineralinis.

„Svarbu tai, kad vanduo negali būti papildomai apdorotas. Negalima iš jo pašalinti arba į jį pridėti mineralinių medžiagų – jis turi būti toks, koks yra. Yra tik kelios išimtys: galima pašalinti geležį, sieros, mangano junginius ir prisotinti anglies dioksido tam, kad būtų gazuotas mineralinis vanduo“, – pasakoja P. Danilovas.

Jeigu gamintojai nesikreipia, kad gautų leidimą, vanduo iš to paties gręžinio gali būti žymimas ir kaip šaltinio vanduo. Galima sakyti, kad tai tas pats mineralinis, tik negavęs leidimo jį taip žymėti.

„Kuo skiriasi šaltinio ir mineralinis vanduo? Tuo, kad šaltinio vandens sudėtis gali kisti, t. y. per laiką šiek tiek pasikeisti. Mineraliniam vandeniui tai nėra leidžiama – jo sudėtis turi būti tokia pati. Tačiau ir į šaltinio vandenį negalima pridėti kažkokių papildomų medžiagų arba jų pašalinti.“

Trečia kategorija – stalo vanduo. Jis gali būti gaminamas nebūtinai iš požeminio vandens. Tai gali būti paprastas vandentiekiu tiekiamas vanduo, į kurį pridėta tam tikrų mineralinių medžiagų arba jos pašalintos.

„Jis visaip gali būti apdorotas. Tačiau tai nereiškia, kad jis yra blogas. Vanduo turi atitikti geriamojo vandens reikalavimus, tik jis nėra pagamintas pagal mineralinio arba šaltinio vandeniui keliamus kriterijus“, – teigia KTU CTF tyrėjas P. Danilovas.

Komentarai

Jūsų el. pašto adresas nebus viešai skelbiamas. Privalomi laukai žymimi *

*

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.

Scroll To Top
%d bloggers like this: