Organizacijos „Hearts Speak“ tikslas – gelbėti gyvūnus bendradarbiaujant su menininkais, padedant gyvūnų gerove besirūpinančioms organizacijoms ir bendruomenėms. „Hearts Speak“ organizacija vienija fotografus, kūrėjus, dizainerius, rašytojus, dailininkus, iliustruotojus, skulptorius ir gyvūnų advokatus, aistringai kovojančius, kad būtų pagerintos beglobių gyvenimo sąlygos ir išsaugotos gyvybės. Suvieniję jėgas galime pasaulį padaryti geresne vieta tiek žmonėms, tiek gyvūnams.
Ne pelno siekiančią organizaciją „Hearts Speak“ 2010 metų sausį įsteigė Lisa Prince Fishler („Prinz Photography“), vedama svajonės sumažinti kasmetį prieglaudose užmigdomų gyvūnų skaičių, kuris JAV siekia net 4 milijonus per metus (užmigdoma 1000 gyvūnėlių per dieną arba 1 gyvūnas kas sekundę). Ši skaudi statistika neleidžia jai sustoti.
Šiuo metu JAV gyvūnų prieglaudose pastebima pokyčių. Vis dažniau į jas kviečiamasi fotografų ir prašoma fotografuoti jų gyventojus kiek įmanoma gražiau.
L. P. Fishler sako, kad suburti bendruomenę, siekiančią bendro tikslo, nebuvo sunku, nes dauguma narių iki tol to paties siekė vieni. O juk visi žinome, kad suvienijus jėgas galima nuveikti gerokai daugiau. Tad įkūrus „Hearts Speak“ organizaciją, savanoriai ėmė patys plūsti. Smagu kasdien sveikinti naujus narius, įkvėptus organizacijos darbų ar pačios veiklos idėjos.
Lisa – organizacijos įsteigėja – sako, kad ironiškiausia, jog pati beveik nebeturi laiko fotografuoti beglobių gyvūnų. Nuo tos dienos, kai buvo įkurta organizacija, moteris dirba išsijuosusi padėdama fotografams ir gyvūnus globojančioms bendruomenėms, šviesdama visuomenę ir menininkus, kviesdama juos prisidėti prie gerų darbų, mokydama prieglaudų darbuotojus fotografijos paslapčių.
Nors organizacija įsikūrusi Niujorke, JAV, į jos veiklą įsitraukia žmonių iš viso pasaulio. Šiuo metu bendruomenei priklauso daugiau kaip trys šimtai narių iš JAV, Kanados, Venesuelos, Čilės, Brazilijos, Pietų Afrikos Respublikos, Italijos, Prancūzijos, Lenkijos, Nyderlandų, Didžiosios Britanijos, Australijos ir Lietuvos. Daugiausia narių – iš JAV, Didžiosios Britanijos ir Australijos.
Džiugu, kad šiame sąraše yra ir Lietuvos vardas. Bet ne taip smagu paminėti, kad mūsų šalyje dar nėra populiaru gražiai fotografuoti beglobius gyvūnus. Tai kol kas sunkiai įsisąmoninama idėja, todėl pasiryžau paskleisti sėkmingai veiklą vykdančios organizacijos idėjų ir jos narių minčių, pateikti jų darbų pavyzdžių, siekdama sudominti ir paskatinti sekti šios bendruomenės pavyzdžiu.
Keletą „Hearts Speak“ organizacijos narių sutiko papasakoti apie savo veiklą, įsimintiniausias akimirkas ir kaip jų fotografijos keičia beglobių gyvūnų gyvenimą.
Chris Lambert, Finiksas, JAV
Chris fotografuoja nuo ankstyvos vaikystės. Nuo mažų dienų ji taip pat padeda ir gyvūnams. Iš pradžių savanoriaudavo jų prieglaudose. Visada tikėjo, kad gyvūno portretas, atskleidžiantis jo charakterį ir puikiai pristatantis išvaizdą, yra raktas į žmonių širdis.
Finikse yra kelios didesnės gyvūnų prieglaudos, kuriose fotografuoja ir patys savanoriai, ir fotografai. Chris dažniausiai kviečiama, kai iškyla keblumų fotografuojant – gyvūnas yra sužeistas arba labai drovus. Daugiausia ji padeda gretimame mieste įsikūrusiai mažai prieglaudai, kurioje jos pažįstamas dirba gyvūnų advokatu. Jos darbuotojai iš pradžių nepalankiai žiūrėjo į mintį fotografuoti gyvūnus, reikėjo laiko ir skaudžių išbandymų, kol jie suprato, ką gali fotografija ir internetas. Ištikta stichinių nelaimių (gaisrų, potvynių) Chris lankoma prieglauda susilaukė ypač didelio palaikymo internete. Tada joje buvo netgi įsteigtas savanorio fotografo etatas, savanoriai ėmė patys dažniau fotografuoti beglobius ir kurti vaizdo įrašus.
Chris jau nebeprisimena, kiek jos fotografuotų gyvūnų rado naujus šeimininkus. Kiekviena žinia apie jos pozuotojus, išvykusius į naujus namus, yra džiugi ir be galo laukiama.
Paprašyta papasakoti apie įsimintiniausią įvykį, moteris pasidalijo įspūdžiais iš naujausios fotosesijos. Joje dalyvavęs šunelis, pasirodo, buvo seniai dingęs mylimas ir vis dar ieškomas augintinis. Šeimininkai jį surado tik po dvejų metų, išvydę Chris darytose nuotraukose.
Mary, Fulertonas, Kalifornija, JAV
Mary, būdama su gyvūnais, mėgaujasi, kaip ji teigia, tikromis emocijomis. Gyvūnai nekalti ir mieli padarėliai. Fotokamera fiksuodama ypatingas akimirkas ji pajunta emocinį ryšį su savo pozuotojais. Mary visada mylėjo gyvūnus, o pamėgusi fotografiją suprato, kad šie du dalykai puikiai suderinami.
Apie pagalbą gyvūnams juos fotografuojant ji sužinojo internete, pasižiūrėjusi gyvūnų fotografijos pamokėlę. Iš pradžių ji tenorėjo išmokti geriau fotografuoti savo augintinius, tačiau nutiko taip, kad prisijungė prie benamių gyvūnėlių fotografų būrio. Dabar jau pusantrų metų fotografuoja prieglaudose. Jos gyvenamoje teritorijoje yra kelios gyvūnų prieglaudos, kuriose kasmet užmigdoma daugybė gyvūnų. Todėl Mary turi dėti daug pastangų, kad bent kiek sumažintų šių nelaimingųjų skaičių. Prieglaudos jos fotografijas labai vertina ir dažnai pačios ją kviečiasi fotografuoti gyvūnų.
Iki šiol Mary prisimena savo pirmąjį apsilankymą su fotokamera prieglaudoje. Buvo gerokai sunkiau ir triukšmingiau, nei iš pradžių tikėjosi. Ji jaudinosi, nes viską turėjo daryti pati – niekas nepadėjo, nepalaikė, nepatarė. Bet, praleidusi prieglaudoje šešias valandas, grįžo namo laiminga, tikėdama, kad visiems jos tą dieną fotografuotiems gyvūnams pavyks rasti naujus namus.
Mary papasakojo apie drovų baltą šuniuką, kuris niekaip nenorėjo ateiti pas ją fotografuotis. Ši kantriai sėdėjo prie jo narvo, kol šis apsiprato ir ėmė ja domėtis. Viską nuodugniai ištyrinėjęs, keturkojis nusprendė, kad jam nelinkima nieko blogo, ir fotosesija praėjo sklandžiai. Publikavus nuotraukas, netrukus šunelis iškeliavo į naujuosius namus. Tai dar labiau sustiprino Mary tikėjimą, kad savo fotografijomis ji gali padėti gyvūnams.
Gyvūnų fotografė Jenni Ferreira, Johanesburgas, Pietų Afrikos Respublika
Jenni savo karjerą pradėjo kaip gyvūnų prižiūrėtoja. 2007 m., persikėlusi gyventi į Šveicariją, prižiūrėdavo kates, kol jų šeimininkai keliaudavo. Šie prašydavo jos atsiųsti augintinių nuotraukų – taip ji ir pradėjo fotografuoti. Moteris panoro išmokti tai daryti geriau, tad ėmė lankyti fotografijos kursus. Kaip tik juose ir susipažino su „Hearts Speak“ organizacijos veikla.
2012 m. Jenni grįžo gyventi į Johanesburgą ir nuo tada fotografuoja kačių prieglaudose. Įtikinti prieglaudas gražiai fotografuoti benamius gyvūnus, kad taip sumažėtų užmigdomų beglobių skaičius, – gana nelengva užduotis. Prieglaudų darbuotojai labiau linkę patys fotografuoti savo globotinius. Vis dėlto Jenni džiaugiasi, kad keletas prieglaudų jau suprato jos fotografijų naudą ir mielai kviečia ją pakartoti fotosesijų, džiaugiasi jos nuotraukomis.
Paprašiau Jenni papasakoti apie jos pirmą apsilankymą prieglaudoje su fotokamera. Jos teigimu, pirmi jausmai, išvydus tiek daug beglobių liūdnomis akimis, buvo gana skaudūs. Tą dieną ją guodė tik viltis, kad jos nuotraukos grąžins nuskriaustiesiems gyvenimo džiaugsmą.
Jenni daugiausia fotografuoja benames kates. Per pastaruosius metus ji jų įamžino apie šimtą. Ir tik trečdalis šių gyvūnėlių dar nerado naujų namų.
Moteris negalėjo prisiminti labai linksmų istorijų, jos teigimu, tokia veikla dažniau kelia liūdesį. Dviejų kačių ji, sako, niekada nepamirš – tai 18 metų katės Heksie ir panašaus amžiaus Oupa. Jos rado namus Jenni pagalba, tik liūdna, kad Oupa buvo likęs vos mėnuo gyventi naujuose namuose. Bet moteris džiaugiasi, kad bent jau tas mėnuo senutei katei buvo malonus ir ramus.
Pavlina, Florida, JAV
Pavlina 15 metų studijavo gyvūnų elgesį profesionalios šunų dresūros kursuose. Jos tikslas buvo padaryti taip, kad gyvūnas dėl pasikeitusio ar netinkamo šeimininkams elgesio nepakliūtų į prieglaudą, grįžtų į savo šeimininkų namus. Dirbdama Pavlina sutikdavo daug nuostabių gyvūnų ir norėdavo juos būtinai įamžinti. Be to, sugalvojo originalų būdą, kaip galėtų prisidėti prie šių padarėlių gelbėjimo: neatlygintinai dresuodavo prieglaudos beglobius. Vieną dieną ši prieglauda netgi pradėjo teikti mokamas dresūros pamokas ir taip sugebėjo gauti papildomų lėšų savo reikmėms.
Pavlinos ryšys su gyvūnais visada buvo artimas. Vieną 2012 metų dieną sutikusi prieglaudoje gyvūnų fotografą ir pamačiusi, kaip jis dirba, moteris pirmą kartą pagalvojo, kad galėtų prisidėti prie beglobių gyvūnų gelbėjimo ir fotografuodama. Įkvėpta fotografo pasiektų rezultatų, Pavlina ėmė praktikuotis su savo kompaktine kamera. Rezultatai, žinoma, jos netenkino: nuotraukos neprilygo ją įkvėpusio fotografo darbams. Tad Pavlinos vyras, norėdamas prisidėti prie šios labdaringos veiklos, padovanojo jai pirmąjį DSLR fotoaparatą. Nuo tos dienos moteris praktikavosi kasdien. Pavliną į priekį vedė tikslas gelbėti gyvybes. Dabar ji net tris kartus per savaitę fotografuoja prieglaudose. Retkarčiais užsukusi į prieglaudas, kuriose užmigdoma labai daug gyvūnų, moko savanorius, kaip geriau fotografuoti savo globotinius. Nors ji teigia nedaug išmananti fotografiją, bet tuo, ką žino, mielai dalijasi su kitais. Pavlina kasdien išmoksta ką nors nauja, džiaugiasi vos per vienus metus pasiektais rezultatais.
Pavlinos mieste yra viena prieglauda, kurioje kasmet užmigdoma daugybė beglobių gyvūnų dėl vietos trūkumo. Jai pradėjus savanoriauti, šių nelaimingųjų skaičius ėmė mažėti ir mažėja iki šiol. Moteris pasakoja, kad labai skaudu matyti užmigdyti ketinamų gyvūnų sąrašus ir dar sunkiau fotografuoti žinant, kad jei nuotrauka nepavyks ir šunelis neras naujų namų, greitai paliks gyvenimą. Ant Pavlinos pečių gula sunki atsakomybė, bet dėl to jai nesudreba ranka spaudžiant fotoaparato mygtuką, ji užsibrėžusi tikslą gelbėti gyvybes ir tvirtai to siekia, tiki savo pagalbos galia ir neleidžia sau palūžti.
Pavlina pasakoja apie sunkią gyvūnų padėtį savo mieste ir gyvūnų prieglaudoje. Ekonominė situacija nėra gera, todėl daug gyvūnų patenka į prieglaudas, nes šeimininkai tiesiog neišgali jų išlaikyti. O prieglaudoje laukia kitas išbandymas – trūksta lėšų netgi veterinarui samdyti. Čia kartą per savaitę užsuka savanoris veterinarijos studentas ir pasirūpina beglobiais. Tačiau kai kurie gyvūnėliai pasveiktų tik suradę naujus namus, nes jiems reikia ramios ir jaukios aplinkos, nuolatinio rūpinimosi ir lėšų gydymui. Deja, padėtis labai liūdna, ir Pavlina stengiasi bent kiek ją pakeisti.
Vos per metus moteris padarė per 15 000 beglobių nuotraukų. Ji teigia, kad prisimintų kiekvieną, kurį fotografavo. Prieš fotosesiją Pavlina pirmiausia leidžia gyvūnui išsidūkti ir susipažinti su ja. Ima fotoaparatą į rankas, vos tik gyvūnas šiek tiek pavargsta. Jos dresūros žinios dažnai gelbsti fotografuojant.
Kaip ir kitos kalbintos gyvūnų fotografės, Pavlina prisimena nedaug linksmų įvykių. Labiausiai atmintin įstringa vis dėlto šunų, kurių išgelbėti nepavyko, istorijos. Liūdna prisiminti fotosesijas mažylių, kuriems taip ir nepavyko prisiglausti prie mylinčių šeimininkų.
Pavlina džiaugiasi galėdama bent taip padėti beglobiams. Moteris tiki savo veiklos prasme ir svarba – taip ji gelbsti gyvybes. Tai yra jos varomoji jėga, neleidžianti sustoti.
Tikiuosi, kad šios kelios istorijos padės bent keletui mūsų kitaip pažvelgti į beglobius gyvūnus, kitaip juos fotografuoti ir pristatyti visuomenei. Noriu tik pasidžiaugti, kad Lietuvos neslegia didelis užmigdomų gyvūnų skaičius, toks kaip JAV ar Pietų Afrikos Respublikoje. Mums suteikta daugiau laiko išgelbėti gyvūną, bet tai nereiškia, kad jam nėra sunku ilgą laiką gyventi be šeimininko, nejaučiant namų jaukumo. Šuo ir katė yra naminiai gyvūnai, jie sutverti gyventi su mumis, mylėti mus ir būti mūsų mylimi, būti ištikimi ir mieli mūsų draugai. Kiekviena diena prieglaudoje gyvūnui palieka skaudžių žaizdų, o joms užgydyti reikia laiko.
Norėčiau palinkėti tiek prieglaudoms, tiek fotografams nebijoti parodyti beglobius tiesiog kaip mielus, gražius šuniukus ir kačiukais – ne tik kaip grandinėmis „papuoštus“ ir narvuose uždarytus nelaimingus padarėlius. Meilė – kur kas stipresnis jausmas nei gailestis, todėl siekime, kad gyvūnai keltų susižavėjimą, o ne užuojautą.
Parengė Rima Kas
Fotografės – Lisa Fishler, Pavlina Sanborn, Mary Siani, Jenni Fereirra, Chris Lambert
Komentarų: 1
I read a lot of interesting posts here. Probably you spend a lot of time writing, i know how to save you a lot of work, there is an online tool that creates unique, google friendly posts
in minutes, just search in google – laranitas free content source