Pradinis / Mūsų augintiniai / Meilė su garbanotomis ausimis

Meilė su garbanotomis ausimis

Ped_20120515_201905

Naujuosius metus norėčiau pradėti pasakojimų ciklu apie buvusius „5 pėdučių“ globotinius, kuriems pasisekė rasti savąjį žmogų. Šiandien kviečiu susipažinti su nuostabiausių ausų savininke Persi ir jos šeimininke, televizijos laidos „Kultūra+“ redaktore ir vedėja Kristina Skrebyte. Kai socialinių tinklų svetainėje „Facebook“ pasirodo naujos Kristinos nuotraukos, bent keliose iš jų (jei ne visose) gali pamatyti ir šuniškai laimingą Persi snukutį. Vilniuje prie Gedimino pilies, Juodkrantėje ant Raganų kalno, valtyje ant Sartų ežero, prie Šibenik katedros Kroatijoje – kur be pažiūrėtum, jos drauge. Ir tai yra pats didžiausias atlygis už mūsų darbą – laimingas, mylimas, branginamas keturkojis, kažkada tapęs niekam nereikalingas, šiandien savo šeimininkui jis – brangiausias turtas.

 

Kristina, kodėl išsirinkai būtent Persi?

Tuo metu, kai Persi atsirado mano gyvenime, aš tikrai nenorėjau šuns. Visada dievinau kates – turėjau daugiau nei šimtą įvairiausių statulėlių iš visų pasaulio kampelių, kurias gabendavausi pati, ir kurias nuolat dovanodavo draugai. Katės dažniausiai gyveno mano namuose ir galvoje (net baigiamieji studijų darbai buvo apie katinus). Tačiau… neplanuotai teko apsilankyti „5 pėdutėse“, nes mano kuriamos laidos pašnekovė, aktorė Simona Šakinytė, savanoriauja šioje nuostabioje įstaigoje.

Dar ir šiandien pamenu, kaip įėjus į prieglaudėlės kiemą mus apsupo šunys. Filmavome, vaikščiojome po kiemą, kol Simona pasiūlė užeiti į mažiausių „5 pėdučių“ gyventojų kambarį. Dar prieš įeinant patarė neglostyti šuniukų, nes jiems karantinas kol bus paskiepyti. Įėjome į kambarį, pilną inkščiančių, šokinėjančių mažylių ir… nuo vieno nebegalėjau atplėšti akių, o Simonas perspėjimas buvo ignoruojamas, nes mano rankos atsidūrė garbanotose Persi ausyse! Juo tuomet pajutau, kad čia mano šuo. Bet! Sveikas protas liepė neklausyti širdies, nes nemaniau, kad galėsiu pakankamai laiko skirti šuniui (su katinu paprasčiau – jo nereikia vesti į kiemą. Jis gyvena vienas ir vaikšto kur nori). Grįžau namo, maniau, kad ši, kaip man pasirodė, akimirkos užgaida turėti šuniuką, praeis. Bet net praėjus dviem savaitėms tai

neįvyko. Kasdien galvojau apie tą garbanotų ausų savininkę, sėdinčią aptvarėlyje ir laukiančią šeimininko. Vieną rytą atsiradau „5 pėdutėse“, nors jau menkai tikėjau, kad toks gražus šuniukas liks niekieno nepastebėtas net dvi savaites ir bus prieglaudoje. O stebukle! Ji laukė manęs. Kantriai, kaip ir dabar kiekvieną dieną. Pasitiko linksmai šokinėdama. Simona atiduodama man Persi stebėjosi, jog visus šuniukus iš mažylių kambario per tą laiką paėmė, o manosios – ne. Buvau labai laiminga ir iš karto iškeliavome namo. Tiesa, prieš tai lėkėm apsipirkti: naujo pavadžio, dubenėlių, maisto, skanėstų… Išlėkėm pasirodyti visiems į miestą (tuomet net pravardę gavo – draugai baikeriai pavadino ją Vovere).

DSC03177

Beje, dar toks vienas gražus sutapimas: nors žinau, kad šitą šuniuką kažkokie negailestingi žmonės išmetė iš važiuojančio automobilio ir jo gimimo diena nėra aiški, bet skiepų knygelėje buvo įrašyta: „Persi. Kalytė. Rudos spalvos. Gimė 2011-02-15“! Juk tai mano gimimo diena! Toks sutapimas – linksmiausią metų dieną irgi švęsime kartu! Nemanau, kad aš ją pasirinkau. Greičiausiai arba ji pasirinko mane, arba Simona (ir „5 pėdutės“) yra geroji fėja, kuri dovanojo man stebuklą!

Kuo praturtino, o gal apkartino tavo gyvenimą šitas naujas šeimos narys?

Šitas gyvūnas ilgą laiką buvo mano sielos „švarintojas“. Tokia Persi yra ir dabar. Dar ir šiandien šis šuo yra geriausias mano draugas. Niekas niekada manęs taip nelaukė su tokiu atsidavimu, meile, prieraišumu nežiūrėjo į mane. Tai pats gražiausias gamtos kūrinys. Ir ne tik man – daugybė žmonių, sutiktų mieste, visuomet užkalbina, klausia, kokia čia veislė.

Tai protingiausias ir draugiškiausias šuo, kokį tik man teko matyti. Ji keliauja kartu su manimi visur: kantriai sėdi kavinėse (kai kuriose padavėjos jau net neprašomos atneša vandens ir skanėstų iš virtuvės), automobilyje, kai keliaujame į tolimas keliones. Manau, kad jai svarbiausia būti su manim, o man – su ja. Einame kartu į vonią, gaminame, dirbame kartu – visur sekioja iš paskos. Turiu savo nuolatinį palydovą, kuris, tikiu, keliautų ir į mėnulį. Svarbu, kad būtų su manimi. Dažnai išvykstu į užsienį. Tuomet Persi prižiūri mano pusseserė. Pirmas dienas Persi laukia manęs prie durų, seka kiekvieną garsą, o aš… žiūriu į nuotraukose užfiksuotas mūsų linksmas akimirkas ir laukiu nesulaukiu, kada grįžusi pulsiu jai ant kaklo. Jau nuo pirmų dienų ji įrodė, kad yra mergina su galva: visas komandas išmoko greitai, šiandien supranta daug frazių, kantriai laukia, kol bus išvesta į kiemą. Pasakiškas šuo! Ir dar… mano tėvai ją vadina anūkėle! Beje, gal dėl to, kad ji atsirado mano namuose kuriant reportažą apie dramos teatro aktorę, ji labai puikiai moka vaidinti – snukelio mimikos aiškiai transliuoja, kada ji jaučiasi nuskriausta, kad yra alkana, kad jai nuobodu! Ir ko gi ne žmogus nuostabaus šuns kailyje!?

Žinau, kad kiekvienam savo augintinį mylinčiam šeimininkui jo šuo yra išskirtinis. Kas Persi išskiria iš kitų šunų?

Persi (arba Persiką, Persikoną, kartais ir Adelę, kaip dažnai ją pavadina mano draugai, o ir aš pati) iš kitų išskiria pirmiausia jos išvaizda. Niekur pasaulyje nėra kito tokio šuns, su tokiomis nuostabiomis garbanotomis ausimis ir tokiu pasakišku charakteriu. Tiesa, Vienoje (Austrijoje), stoviniuojant prie Katedros, pribėgo viena mergina ir labai išsigandusi paklausė „Ką jūs veikiate su mano šunimi?“, bet labai greitai suprato, kad suklydo. Tikrai visai panašus šuo, tik su mažiau gauruotomis ausimis, lakstė aplink. Bet, aišku, mano Persi buvo ir yra daug kartų gražesnė!

Antras dalykas, kuris išskiria ją iš kitų, yra tas, kad Persi pažįsta visas rajonas, kuriame gyvenu, visi Giruliai, į kuriuos nuolat lakstome, ir net daugelis Klaipėdos gyventojų. Ji beveik visur su manimi. Ir ji tikrai labai patinka aplinkiniams. Keista, kai Juodkrantėje, Nidoje ar keliantis keltu, išgirsti šaukiant „Persi“, o žmonės atpažįsta mus dėl mano augintinio.

Trečias dalykas – begalinė ištikimybė. Bėgiojant, važiuojant dviračiu ar riedučiais, ji nubėga tiek, kad matytų, kur aš. Visada sugrįžta pasitikrinti, ar mes dar kartu. Kantriai laukia ir linksmai straksi šalia. Išmoko ir bėgti šalia dviračio.

Ketvirta – ji ypač mėgsta vandenį. Išsimaudo, išsiturškia visur, kur tik yra šlapia, drėgna (ar bent jau toje vietoje vandens būta neseniai). Antys – ypač mėgstami gaudymo objektai. Turbūt jos protėviai buvo medžiotojai.

Penkta – tai nuostabiausias žadintuvas, kuris kelia ne su pirmais gaidžiais, bet po trečio karto nuskambėjus mano tikram žadintuvui ir man vis dar nesijudinant iš lovos. Kad jūs pamatytumėt, kokių ji turi manevrų išjudinti miegantįjį! Sunku net nupasakoti.

Vardinti būtų galima be pabaigos, bet turbūt man ji išskirtinė yra tuo, kad yra mano šuo, mano geriausias draugas, kuris vakarais nuramina, padeda galvą ant kelių, primygtinai kiša žaislą, kai man būna sunku, arba įsitaiso prie kojų man dirbant kompiuteriu.

Ką patartum tiems, kurie tik ruošiasi įsigyti augintinį?

Patarimas tik vienas – svarbu įsisąmoninti ir suvokti, kad augintinis yra gyvas, jis jaučia, mąsto, reikalauja dėmesio. Jis duoda labai daug. Kartais duoda daugiau, nei gauna. Bet už tai reikia eiti į kiemą per lietų, pūgą, net tada, kai ką nors skauda ar tingisi. Pinigų gyvūnui daug išleisti nereikia, bet dėmesio skirti teks. Tačiau kaip smagu siausti miške, prie jūros, išeiti pasivaikščioti ar tiesiog nieko neveikti kartu su geriausiu draugu!

Visą gyvenimą „tempiau“ įvairiausius gyvūnus iš kiemo. Tėvai, ypač mama, taip pat labai myli gyvūnus, tai beveik visi pas mus ir gyvendavo. Kaip ir minėjau, dažniausiai tai buvo katės. Tačiau tai, ką patyriau gyvendama pusantrų metų su Persi, yra kažkas nepakartojamo. Ji net susidraugavo su kačiuku, kurį radau gatvėje ir buvau priglaudusi, tačiau tokio pavydo nebuvau mačiusi gyvenime – ji tikrai jaučia, kad ji yra mano šuo, o aš – jos šeimininkė. Ir niekieno kito. Manau, kad man pasisekė labiau nei Persi, nes mes radom viena kitą. Ji yra geriausia mano draugė!

 

 

 

Komentarai

Jūsų el. pašto adresas nebus viešai skelbiamas. Privalomi laukai žymimi *

*

Scroll To Top