Pradinis / Mūsų augintiniai / Pamestinukų namai

Pamestinukų namai

_2245437Šiandien mūsų herojai – mažylis Stigas ir jo šeimininkė, „5 pėdučių“ prieglaudos laikinoji globėja ir savanorė Raimonda Šakinytė. Geru šeimininku tikriausiai ne tampama, o gimstama. Stigas – pirmasis Raimondos šuo, o ji stebėtinai puikiai žino, kaip elgtis beveik kiekvienu šunelio auginimo atveju.

 Vieni šeimininkai mano, kad augintinį pakanka gerai atmaitinti, kiti įsivaizduoja, kad šuo turi miegoti drauge lovoje, sėdėti pietų metu prie vieno stalo, o lauke turi teisę daryti viską, kas tik šauna į mielą jo galvytę. Visgi atsakingas šeimininkas supranta, kad jo šunelis neturi sukelti bėdų ar išgąsčio aplinkiniams, neturi teršti aplinkos, privalo žinoti savo vietą, nes meilė gali būti tokia pat stipri net ir laikantis kai kurių taisyklių. Raimonda tai kuo puikiausiai supranta, todėl į lauką visada eina nešina maišiukais (patys suprantat, kokiam reikalui), stebi aplinką ir mato artėjančius vaikus, spardomus kamuolius ar burnoti linkusias bobutes, todėl užbėgdama menkiausiai nelaimei už akių, prisisega Stigutį ir taip išvengia vaikučių išgąsčio ar į kamuolį suleistų Stigučio dantukų. Ilgai nesiryžusi į namus priimti šunelio, nes manė neturinti tam sąlygų, šiandien ji – pagarbos verta šeimininkė, o žydraakis Stigas – mažytis genijus, kasdien noriai besimokantis ko nors naujo.

Kelerius pastaruosius metus turėjai ne vieną laikinąjį globotinį, kurie vėliau iškeliaudavo į naujus namus. Kodėl būtent Stigutis tapo nuolatinis šeimos narys?

Mano vaikystė buvo nuostabi. Visada turėjau keturkojų draugų. Ne tik šuniukų, bet ir kačiukų. Už tai esu dėkinga savo seneliams. Jie man parodė, kaip gyvenimą papildo švelnutis, drėgna nosyte, uodegytę vizginantis padarėlis, be kurio nebeįsivaizdavau savo gyvenimo. Paūgėjusi supratau, jog dar nesu pakankamai subrendusi ir atsakinga, kad būčiau gera šeimininkė, bet žinojau, jog tas laikas greitai ateis. Kol neturėjau galimybės turėti savo šunelio ir gyvenau su tėveliais, jie man suteikė galimybę parsinešti į namus ne vieną ir ne du laikinuosius globotinius. Tai truko ne vienerius metus. Turėjome visko: nuo mažyčio katinuko, kurį maitinome pipete, iki didelio tingaus, tačiau taip pat nuostabaus Labradoro retriverio (tai tokie medžiokliniai ir tarnybiniai šunys). Kai rasdavome šaunius šeimininkus ir ateidavo metas gyvūnėlį atiduoti, plyšdavo širdis visai šeimai, bet atsiradus naujam pamestinukui, negalėdavome pasakyti ne. Vėliau išsikrausčiau į savo gyvenimo draugo Tomo tėvelių namus. Maniau, jog ne visi gali būti tokie pakvaišę dėl gyvūnėlių ir degti noru jiems padėti, bet labai maloniai nustebau, kai ir šiuose namuose atsirado Tomo rastas katinėlis. Tada antras, trečias… Visi džiaugėmės matydami kaip jie auga, stiprėja ir randa naujus puikius namus. Mano širdies draugas žinojo, kaip stipriai noriu, jog kažkuris gyvūnėlis liktų mūsų iki jo gilios senatvės. Vieną vėlų vakarą man paskambino draugai ir pranešė, jog rado gatvėje pasimetusį, sušlapusį ir išsigandusį mažytį vokiečių aviganio mišrūną. Būtent apie tokį aš ir svajojau visą gyvenimą! Su Tomu sėdome į mašiną ir nurūkome jo pasiimti. Tai ir buvo mūsų Stigas! Suvyniotas į antklodę, visas drebantis ir išsigandęs, žiūrėjo į mus su viltimi, jog juo pasirūpinsime. Parsivežėme jį namo. Atsiguliau su Stigu ant grindų ir jį raminau. Staiga jis nustojo drebėti ir palaižė man veidą… Tą pačią sekundę jį pamilau… Tomas, pamatęs mano akis, pasakė: „Mūsų šuo!“ Tai buvo laimingiausia diena mano gyvenime!

 

Kiekvienas mylimas augintinis yra išskirtinis. Kuo iš kitų šunų išsiskiria Stigas?

Stigas išsiskiria išvaizda: savo žydromis akimis, kurios nebūdingos vokiečių aviganiams. Tai vienas iš pliusų, kodėl verta pasirinkti mišrūną, o ne dokumentinį šunelį. Niekas kitas tokio neturės! O charakteris… Turbūt kiekvienas šuo tai daro, bet kiekvienam šeimininkui atrodo, jog jo gyvūnas viską daro kitaip. Stigas moka nuoširdžiai džiaugtis nauju žaisliuku ar skanėstu. Jis iš kailiuko neriasi, kad tik parodytų, koks yra patenkintas nauja dovana. Laksto ratais pabrukęs uodegą. Taip pat turi savitą kitų šuniukų prisikvietimo būdą: atsigula ant žemės, įtempia kakliuką ir įdėmiai žiūri – tam neįmanoma atsispirti! Dar vienas juokingas Stigo išskirtinis bruožas – pamišėlio žvilgsnis. Kai jis ką nors labai skanaus kanda arba įnirtingai ką nors graužia, valiūkiškai pakyla jo antakiukai ir sužvairuoja akytės. O Stigo pusbrolio Otelo šeimininkas sako, kad labiausias Stigas išsiskiria tuo, kad yra akiplėša per visą mielą pilviuką…

01-(4)

Kaip Stigas praturtino, o gal apkartino, tavo gyvenimą?

Kai tapau Stigo šeimininkė, mano gyvenimas labai pasikeitė. Ir tik į gerąją pusę! Anksčiau mėgau ilgai gulinėti lovoje, tinginiauti. Dabar kiekvieną rytą mane pabudina švelnus Stigo alsavimas į veidą, o kartais, kai būnu labai įmigusi, jis mane žnaibo savo mažyčiais dantukais. Galbūt daugeliui tai visiškai neatrodo smagus pasikeitimas, tačiau aš neįsivaizduoju, ar gali būti geresnė dienos pradžia. Anksčiau mano diena galėdavo prasidėti ir vidurdienį, o aš iki vakaro nebūdavau iškišusi nosies iš namų… Dabar nepraleidžiu nė vienos saulėtos dienos. Kai grįžtu pavargusi po darbo, išėjimas pasivaikščioti su šaunia keturkojo kompanija yra nuostabus atsipalaidavimo būdas.

Su kokiais sunkumais susiduri auklėdama Stigą ir kaip stengiesi spręsti juos? Ką norėtum patarti kitiems šeimininkams?

Kai tiek laiko apie tai svajoji ir pagaliau svajonė išsipildo, kažin ar galima kažką pavadinti sunkumu. Norėdami būti geri šeimininkai, turite turėti labai daug kantrybės ir noro, kad pasiektumėte gerų rezultatų. Kitiems šeimininkams norėčiau patarti skirti kiek įmanoma daugiau laiko savo augintiniui, tinkamai jį maitinti ir vertinti jį kaip šeimos narį, o tada viskas savaime susidėlios į savas vietas.

Kai prieš trejus su puse metų Raimonda išleido į tikruosius namus pirmąjį savo globotą šunelį – gražuolę Latę (kurią šeimininkai pervadino Moka) – jai atrodė, kad žemė slysta iš po kojų. Tai buvo nuostabi kalytė, kurios neįmanoma neįsimylėti. Per keturias laikinosios globos savaites Latė buvo tapusi neatsiejama Raimondos gyvenimo dalimi, tačiau sąlygų pasilikti šunelį, mergina tuo metu neturėjo. Ir tik neseniai, kai jau Stigutis lakstė jos namuose, mergina prisipažino, jog atiduoti Latę dabartiniam šeimininkui buvo vienas geriausių sprendimų, nes dabar ne vienas, o du šuneliai turi nuostabius namus.

 Parengė Simona Šakinytė

 

Komentarai

Jūsų el. pašto adresas nebus viešai skelbiamas. Privalomi laukai žymimi *

*

Scroll To Top