Pradinis / Mūsų augintiniai / Pavojingais ne gimstama, o tampama

Pavojingais ne gimstama, o tampama

IMG_1997Pastaruoju metu visus šunų mylėtojus, o ypač į pavojingųjų sąrašą įtrauktų šunelių šeimininkus, neramina rudenį Seimo priimtas įstatymas, kurio tikslas – išvaryti šiuos keturkojus iš daugiabučių. Nors patys parlamentarai suvokia, kad įstatymas nėra tobulas, tačiau dauguma pasisakė už jį. Tai gąsdina ne tik tokių šunelių augintojus, bet ir prieglaudų darbuotojus, nes, pasak naujosios tvarkos, visi šeimininkai, kurie nespėjo iki sausio 1 dienos išsiimti leidimo toliau globoti savo keturkojį šeimos narį, turės jį atiduoti. Taigi tolimesnė situacija, nuostabiųjų mūsų Seimo narių nuomone, tikriausiai turėtų būti tokia: visi gyvūnų globos namai bus perpildyti į pavojingų veislių sąrašą įtrauktų šunelių, kurių atiduoti nėra kam. Bent jau Klaipėdoje tik 8 žmonės spėjo išsiimti leidimus, deja, bet dėl netobulai suorganizuoto tų leidimų išdavimo. Kadangi savanoriškos gyvūnų prieglaudos sveikų ir stabilios psichikos gyvūnų nemarina, tai bus priverstos paversti savo globos namus kovinių šunų pensionu, kuriame ilgus metus nebus vietos kitų veislių gyvūnams. Ir taip šie protingi žmonės ketina išspręsti problemą dėl šunų antpuolių, nors iš tiesų problema glūdi ne gyvūno veislėje, o juos auginančiuose žmonėse. Atsakomybės stokojantis ir agresija pasižymintis žmogus taip pat sėkmingai ginklu gali paversti ir pudelį ar labradorą. Argi ne protingiau būtų neleisti kai kuriems žmonėms turėti gyvūno, o ne pulti uždrausti kai kurias šunų veisles? Apie tai šiandien sutiko pakalbėti „5 pėdučių“ savanoriai Skaistė Svidraitė ir Ričardas Kasianenko, auginantys Stafordšyro terjerą Lordą.

 Ričardai, ar tikrai į sąrašą įtraukti šunys yra tokie agresyvūs ir pavojingi visuomenei?

Atsakymą į šitą klausimą jau turiu pakankamai seniai. Kiekvienas šuo, nesvarbu veislinis ar ne, gali būti pavojingas. Pavojingais nėra gimstama, pavojingais – tampama. Labai mėgstu lyginti šunis su žmonėmis, nes taip lengviau perteikti savo požiūrį tam, kuris nesupranta to, ką supranta šunų mylėtojai. Kai mama pagimdo vaiką, niekas nežino, koks jis bus užaugęs: valstybės sergėtojas, vagis ar žudikas. Kadangi tinkamas auklėjimas yra labai svarbus vaiko brendimo metu, nuo to priklauso ir jo tolimesnis gyvenimas bei pasaulėžiūra. Taip ir šuniukas. Jis tarsi baltas popieriaus lapas, kurį gali sudeginti netinkamai auklėdamas arba prirašyti aukso raidėmis, auklėdamas kaip pridera. Jei reikia pavyzdžių, išeikite į lauką ir penkias minutes skirkite šunims stebėti. Net neabejoju, kad pamatysite ne didžiųjų veislių šunis besitampančius ir besidraskančius prie pavadėlių, bet tuos visų numylėtus bei išgirtus kambarinius šuniukus. Ir žinot kodėl taip yra? O todėl, kad žmonės, auginantys didesnius šunis, supranta, kad jiems būtina dresūra, socializacija tiek su žmonėmis, tiek su gyvūnais, o tie, kurie šunis laiko kaip namų puošmeną, dažniausiai leidžia šuniui pačiam save išsidresuoti. Todėl norėčiau perklausti, kas yra pavojingesni visuomenei: tam tikrų veislių šunys ar patys žmonės?

Ar dažnai sulaukiate užgauliojimų, priekaištų, piktų žodžių dėl savo šuns?

Na, kaimynai Lordą myli, giria už gerą būdą, gražų ir raumeningą kūną. Tiesa, yra viena vienintelė šeima laiptinėje, kuri Lordo nemėgsta, nes tiki mitais, kad jie „valgo“ žmones. Dažniausiai sulaukiami priekaištai būna iš bobučių lūpų. Jos savo šunis vedžioja be pavadėlių ir dar piktus. Šaukia, klykia: „Trauk savo šunį – perkąs!!!“ Ir mes liekame kalti už tai, kad vedamės šunį už pavadžio, kuris net nežiūri jų pusėn ir net nerodo jokios agresijos. Būna piktų žvilgsnių, tėvų stumdomų vaikų, kad „žmogėdra“ Lordas netyčia kokios rankos nenukąstų. Tokiais atvejais tik garsiai pasijuokiame ir pasakome: „Lordai, traukis, dėdė turi blusų“. Jei kas nors paburnoja, nuraminame pasakydami, kad šuo į juos net nežiūrį, o jei būtų piktas, jau būtų visus surijęs.

Ką manote apie naująjį įstatymą? Kokių keitimų galėtumėt pasiūlyti?

Turbūt ir pats velnias didesnės nesąmonės negalėtų sugalvoti. Tame įstatyme ir jo vykdyme tiek nelogiškų dalykų, kad net patys valdininkai nežino, kaip su viskuo susitvarkyti. Vienas iš jų – neturi leidimo, negali auginti šuns, neturi šuns negali gauti leidimo. Nes tas leidimas suteikiamas ne žmogui, bet šuniui, kurį augini… Nori išklausyti kursus, kad galėtum pradėti tvarkytis dokumentus, turi važiuoti į Kauną, be to, kursai rengiami tik tuomet, kai užsiregistruoja į juos pakankamai žmonių. Taip buvo ir mums. Norėjome vykti į kursus kovo 8 dieną. Kadangi nesusirinko grupė, turėjome vykti kovo 22 dieną. Neseniai skaitėme straipsnį, kuriame rašoma, „<…> jog problemų, nustatant, kokios veislės yra šuo, neturėtų kilti. Jei prireiks, bus konsultuojamasi su veterinarais <…>“. Kaip gali šuns veislę nustatyti veterinaras, dirbantis Lietuvoje, kai artimiausias žmogus, galintis ir turintis teisę nustatinėti veisles yra Latvijoje? Jei jie žada kreiptis į veterinarus, neturinčius įgaliojimų nustatinėti veisles, kodėl mes turime laikytis įstatymų, kai jie patys jų nevykdo? Pirmiausia siūlytume nespręsti problemų draudimais, o rengti socializacijos testus, kuriuos turėtų išsilaikyti kiekvienas šeimininkas su savo šunimi. Jis būtų geriausias įrodymas, jog šuo nėra pavojingas ir gali vaikščioti be antsnukio, o jei neišsilaiko – nori nenori, dėk šuniui antsnukį ir netrukdyk žmonėms ramiai gyventi.

Skaiste, ką norėtumėte pasakyti tiems, kurie tiki mitais, o ne tam tikros veislės šunis auginančiais žmonėmis?

Patarčiau pasidomėti veislės istorija, tikėti faktais, o ne mitais. Daugelis bijo Stafordšyrų veislės šunų dėl to, jog kažkur, kažkada girdėjo, kad jie kanda žmonėms, yra neprognozuojami ir visokie kitokie baisuokliai. Pitbulterjero tipo šunys buvo veisiami pjautis su šunimis, o ne su žmogumi… Kovos viduryje į ringą galėjo įeiti žmogus ir išskirti šunis. Jei šuo kanda žmogui, tai buvo laikoma veislės broku ir tokiu šunimi buvo atsikratoma. Tai ką gali protingo pasakyti žmogus, nežinodamas veislės istorijos? Turbūt visi pažįsta šaunųjį komisarą Reksą, kuris gaudė nusikaltėlius. Nuo tada vokiečių aviganiai visų mylimiausi (taip pat ir aš juos dievinu, bet ne dėl šio serialo…), geriausi sargai, draugai ir šeimos šunys. Bet kiek iš tų pseudomylėtojų žino, jog karo metais jie buvo siundomi pulti žmogų? Kodėl niekas jų taip nebijo ir nesmerkia? Juk jų genuose turėtų būti likęs agresyvumas žmogui… Deja, bet iki šiol negaliu suvokti šito paradokso: bijau šuns, kuris net buvo laikomas veislės broku, jei rodo agresyvumą žmogui, bet nebijau to, kuris buvo siundomas pulti žmogų… Juokas pro ašaras… Siūlau įsidėmėti visam gyvenimui ir dar kelioms kartoms į priekį – bet koks šuo gali būti pavojingas visuomenei, jei pateko į netinkamo šeimininko rankas, o jo padaryta žala neturėtų būti skaičiuojama žmonėmis, atsidūrusiais ligoninėje. Nes dekoratyvinis šuo niekad neįkąs taip, kad tektų atsidurti minėtoje įstaigoje, nors neabejoju, kad jie kanda daug dažniau nei tvirtesnį sukandimą turintys šunys.

O Jūs, Ričardai?

Bene svarbiausias dalykas, apie kurį turėjo pagalvoti mūsų gerbiami Seimo nariai prieš pasisakydami už šį įstatymą – tai reikalavimas atsisakyti savo šeimos nario, savo mylimo augintinio, geriausio draugo. Jeigu jiems nerūpi jautri ir iki mirties ištikima šuns širdelė, tegul susimąsto apie žmogaus jausmus. Ne visiems jų globotinis prilygsta daiktui. Yra žmonių, kurie nesuvokia gyvenimo be savo šuns, kuriems maloniausia dienos dalis yra tada, kai grįžus namo išsiilgęs šunelis atlekia pasitikti, kai jie vakare kartu eina pasivaikščioti, kai ryte jis žadindamas palaižo veidą arba kai prispaudus didžiausiai bėdai jis vienintelis intuityviai jaučia, kad svarbiausia šiuo atveju tiesiog tylėti ir būti šalia… Versti to atsisakyti yra mažų mažiausiai nežmogiška!

Ačiū už susimąstyti privertusią nuomonę.

Parengė Simona Šakinytė

Komentarai

Jūsų el. pašto adresas nebus viešai skelbiamas. Privalomi laukai žymimi *

*

Scroll To Top