Pradinis / Mūsų augintiniai / Sibiro haskiai praturtina kiekvieną gyvenimo dieną

Sibiro haskiai praturtina kiekvieną gyvenimo dieną

„Sibiro haskiai – labai temperamentingi šunys, nuolat trykštantys džiaugsmu, energija ir meile visiems aplinkiniams“, – taip savo mylimą šunų veislę apibūdina kartu su vyru Šiaulių rajone veislyną „Sibiro auksas“ prieš daugiau nei 10 metų įkūrusi Kristina Kančienė. Jų ištvermingi ir energingi keturkojai augintiniai ne vienus metus dalyvauja įvairiose šunų parodose ir Baltijos taurės šunų kinkinių varžybose. Tai  daugkartiniai Baltijos šalių parodų nugalėtojai, o viena kalytė yra parsivežusi garbingą antrosios vietos apdovanojimą iš Pasaulinės šunų parodos Helsinkyje. Tačiau šiame straipsnyje – ne apie tai. Kristina mielai papasakojo šios šunų veislės istorijos faktų ir pasidalijo patarimais, skirtais būsimiems ar naujiems Sibiro haskių šeimininkams.

Veislės istorija

Pasak „Sibiro aukso“ savininkės, niekas tiksliai nežino, kada žmonės pradėjo šunis kinkyti į roges. Greičiausiai pirmieji buvo Eurazijos gyventojai. Žinoma, kad eskimai šunis kinkydavo prieš 1500 metų, bet yra įrodymų, kad kinkinių šunys egzistavo dar prieš 4000 metų. Lydimi šakalų tipo šunų Centrinės Azijos žmonės migravo į Sibiro ir Arkties kraštus. Jų šunys, tuo metu susimaišę su vietiniais vilkais, palaipsniui virto veislėmis, kurias įprasta vadinti šiaurinėmis. Iš šios ankstyvos grupės ir buvo išvestos dabar žinomos veislės, tarp jų ir  Sibiro haskiai.

Pavadinimas „husky“ kilo iš žodžio „eski“ – taip žargoniškai buvo vadinami eskimai. „Husky“ vadinami visi kinkinių šunys. Jie pasižymi smailiu snukiu, stačiomis ausimis, tankiu kailiu ir riesta uodega. Į Šiaurės Ameriką atvykę pirmieji šios veislės atstovai pradėti vadinti Sibiro haskiais, šis pavadinimas išliko iki šiol. „Husky“, išvertus iš anglų kalbos, reiškia „užkimęs“. Tokį pavadinimą šie šunys gavo, nes beveik neloja, urzgia išleisdami įvairias garso moduliacijas. Manoma, kad Sibiro haskių veislę išvedė čiukčiai,  gyvenantys Šiaurės Sibire. Ilga istorija sieja Sibiro haskius su šia tauta 3000 (o gal ir daugiau) metų.

Kaip teigiama šaltiniuose, eskimų  gyvenimo būdas buvo dviejų tipų. Žmonės, gyvenantys žemyno gilumoje, laikė šiaurės elnius, o jų gyvenvietėse gyveno  šunys. Bet tai buvo visai ne tie šunys, kurie lydėdavo žmones, gyvenančius Arkties ir Ramiojo vandenyno  pakrantėje, vietose, kurių nepalietė Rusija iki XX a. pradžios. Paskutiniai ir buvo tie čiukčiai, kurie išvedė savo kinkinių veislę. Čiukčiai nebuvo klajokliai, jie buvo sėsli tauta, nuolat gyvenanti šalia Arkties pakrantės. Čia jie pergyveno daug karų tarp eskimų ir rusų dėl Beringo sąsiaurio. Blogėjant medžioklės sąlygoms, čiukčiai buvo priversti išvesti tokią veislę, kurios šunys, gaudami minimaliai maisto, įveiktų didelius atstumus per ledu padengtą jūrą į medžioklės plotus ir grįžtų atgal į kaimus. Jie buvo labai nepriklausoma tauta. Rusijos imperija XVIII a. vidurio vis bandė prijungti čiukčių žemes. Šie žmonės išgyveno dėl savo užsispyrimo, nepriklausomybės ir šunų. 1837 metais buvo pasirašyta sutartis, suteikianti čiukčiams politinę ir kultūrinę nepriklausomybę nuo Rusijos. Čiukčių izoliacija buvo kultūros ir šunų veislės grynumo pagrindas iki XIX a.

Istorija rodo, kad čiukčių šunys ir šiuolaikiniai haskiai turi daug bendrų bruožų. Tai  jų greitis, ištvermė, gebėjimas įveikti didelius atstumus. XIX a. būdavo rengiamos šunų kinkinių lenktynės. Reikėtų pridurti, kad haskių patinai santūrus ir išdidūs, o haskių patelės prieraišios ir protingos. Haskiai dažnai nakvodavo čiukčių sniego namuose ir šildydavo vaikus. Tuo jie skyrėsi nuo kitų Arkties veislių. Ir šiuolaikiniai haskiai mėgsta namų šilumą ir jaukumą.

Sovietų įsikišimas

XX amžiaus pradžioje kitos tautos kartu su rusais įsiveržė į čiukčių  kaimus ir į jų medžioklės žemes. Kartu jie atsivežė savo šunų veislių, o tai neigiamai paveikė haskių veislės grynumą.

Haskių protėvių lenktynių sugebėjimus dar labiau paveikė 1930 metais sovietų valdžios sprendimas suklasifikuoti šiaurės šunis į keturias grupes: kinkomuosius, medžiojančius stambius žvėris, medžiojančius šiaurės elnius ir medžiojančius smulkius žvėris.

Haskiai iš šios klasifikacijos buvo išbraukti, nes buvo per maži, kad atliktų transportavimo darbus. Vėliau sovietų valdžia iš viso uždraudė šunų, kurie neatitinka paskelbtų reikalavimų ir nepatenka į vieną iš keturių grupių, veisimą ir pareiškė, kad tik atitinkantieji reikalavimus gali pretenduoti į Sibiro haskių titulą. (1931 metais surengta ekspedicija ištirti šunininkystės padėčiai šiaurėje.)  Taip pat buvo griežtai uždrausta šerti šunis šviežia žuvimi, ir tai gerokai sumažino šiaurės šunų skaičių.

Sibiro haskių išsaugojimas

XX amžiaus pirmojoje pusėje Sovietų Sąjungoje smulkių nacionalinių veislių veisimo sistema visiškai iširo. Tik W. Gusak ir W. Medsen XX amžiaus pradžioje padėjo haskių veislei išlikti iki XXI amžiaus. Vėliau F. M. Remsi ir I. Olsen nusipirko šių šunų iš čiukčių. Paskutinis 1930 metais į JAV jų importavo O. Svensonas. Jis turėjo išskirtinę penkerių metų žvėrelių kailių gabenimo iš Sibiro sutartį ir tai leido jam ištyrinėti kinkinių šunis. Jis žinojo apie čiukčių šunų pranašumus, o po to, kai jo laivas buvo užspaustas ledynuose 1929 metų spalį, Svensonas su savo kinkiniu įveikė 7200 km trasą iki geležinkelio ir grąžino kinkinį atgal į laivą, tokiu būdu išsaugodamas jį (laivą) pavasarinei kelionei į  Naująją Angliją. Svensonas gavo pačius geriausius šunis. Jis puikiai suprato, kad čiukčių kultūra pagrįsta darniu gyvenimu su šiais gyvūnais. Čiukčiai šventai tikėjo, kad jų šunis saugo dangaus vartai ir kad nė vienas žmogus, blogai besielgiantis su šunimi, neperžengs jų. Svensonas įgijo didelę šunų, kurie buvo atvežti į JAV šiuolaikinių haskių genams gerinti, auginimo patirtį. Labiausiai ši veislė išpopuliarėjo ir tapo žinoma aukso karštligės metu ir kai gabeno vakcinas nuo difterijos keliais, kurie buvo įveikiami tik šunų kinkiniams.

Kaip prasidėjo haskimanija

Klausimo, kodėl Sibiro haskių veislynui Kristina su vyru parinko pavadinimą „Sibiro auksas“, bent šiek tiek susipažinus su šios veislės istorija, nebeturėtų kilti. Jo prasmė aiškėja ir susipažįstant su šių šunų būdo savybėmis. „Sibiro haskiai – labai temperamentingi šunys, nuolat trykštantys begaline energija ir meile visiems aplinkiniams. Savavališki ir dažnai priimantys savo loginius sprendimus, turintys begalinį troškimą bėgti“, – taip augintinius apibūdina veislyno savininkė.

Paklausta, kodėl pasirinko būtent šią veislę, pašnekovė svarsto: „Matyt, tai likimas… Esu ne lietuvė, mano tėčio senelis yra eskimas. O tėtis gimęs Sachaline. Galbūt įtakos turėjo kraujo ryšys? Pirmą kartą Sibiro haskius išvydau 2004 metais Vilniaus tarptautinėje šunų parodoje – tada jie mane ir pakerėjo. Ten susipažinau su šių šunų veisėjais iš Lenkijos ir po metų atsivežiau į Lietuvą savo išsvajotą haskį (kalytę). Taip prasidėjo haskimanija.“

Kristinos teigimu, šie šunys yra ypatingi – pasižymintys išdidumu ir kartu meile, vaikiškumu, užsispyrimu. „O begalinis noras bėgti kinkinyje tiesiog užburia“, – sako haskių mylėtoja.

Ji pasakoja, kad Sibiro haskiai nemoka loti, dažniausiai skleidžia įvairias garsų moduliacijas. Kiekviena jų labai aiškiai parodo, kaip šuo jaučiasi. „Šią šunų veislę galima pavadinti katašuniais: kai jie labai nori dėmesio, būna įkyrūs, lipšnūs ir glaustosi. Labai mėgsta jaukumą ir komfortą“, – šunelių bruožus vardija jų augintoja.

Tinka tvirto charakterio žmonėms

Pasak Kristinos, Sibiro haskių veislės šuo tinka aktyvų laisvalaikį propaguojančioms šeimoms, kurios turės laiko kasdien po dvi valandas su juo užsiimti. Jei šeimininkas negalės pakankamai laiko skirti Sibiro haskiui, šis savo energiją išlies namuose viską grauždamas. Pašnekovė pažymi, kad šis šuo tinka tvirto charakterio žmonėms, nes jei haskis pajaus, kad šeimininkas negali su juo susitvarkyti, tai žmogus pamatys tik pūkuotą augintinio uodegą. „Todėl norintysis įsigyti šios veislės atstovą turi būti patyręs kinologas arba nusipirkęs šuniuką iš karto kreiptis į dresūros mokyklą“, – teigia patyrusi haskių augintoja.

Ši veislė puikiai tinka šeimoms su mažais vaikais, nes tikri šios veislės atstovai (turintys kilmę patvirtinančius dokumentus), jeigu yra tinkamai auklėjami, pašnekovės teigimu,  negali būti agresyvūs žmonėms. Jie myli vaikus ir jais rūpinasi, yra puikūs žaidimų kompanionai. „Vis dėlto haskis yra labai ištvermingas ir stiprus šuo, todėl įsigyjant jį reikia žinoti, kad vaikas be suaugusiųjų priežiūros šio šuns negalės vedžiotis, kur tik panorėjęs, tuo turėtų rūpintis suaugęs žmogus“, – priduria Kristina.

Ji pamini vieną iš šios veislės trūkumų: „Haskis, paliktas vienas, gali ne tik graužti daiktus, bet ir kaukti (šypsosi). Todėl šeima turi apsvarstyti savo galimybes prieš  pirkdama tokį šunį.“

Pašnekovė atskleidžia, kad apytiksliai Europoje šios veislės šuneliai kainuoja nuo 1000 Eur. Šuniukų kaina priklauso nuo jų išvaizdos, tėvų kilmės ir įvertinimų parodose.

Priežiūra, maitinimas, dresūra

„Prižiūrėti šiuos šunis nėra labai sudėtinga, – pasakoja haskių veislyno savininkė. – Sibiro haskiai neišrankūs maistui, bet yra linkę į nutukimą. Svarbiausia – šerti gerai subalansuotu aukščiausios klasės šunų maistu ir nelaikyti visada prieinamo dubens su maistu. Haskis turi turėti tikslų maitinimo grafiką. Taip pat būsimas šeimininkas turėtų žinoti, kad šie šunys šeriasi dukart per metus (rudenį ir pavasarį), keisdami savo tankų poplaukį, todėl šiuo metų laiku reikės ypač daug šukuoti savo augintinį. Tačiau kailio priežiūra nėra sudėtinga. Užtenka kartą per savaitę šunį iššukuoti ir vieną kartą per pusmetį išmaudyti. Sibiro haskio kailis neturi jokio specifinio kvapo ir savaime išsivalo.“

Šie šunys labai imlūs dresūrai, jei yra tinkamai dresuojami. „Dresuojant Sibiro haskį reikėtų žinoti, kad niekada nepalenksite jo jėga – jį galima palenkti tik kantrybe, išmanumu ir skanėstais, – pabrėžia pašnekovė. – Bet yra trūkumų – komanda „pas mane“, kad ir kaip gerai išmokta, užvaldžius bėgimo ir medžioklės instinktams, gali nesuveikti. Todėl paleisti šių šunų neaptvertoje teritorijoje nepatartina.“

Ar draugiški kitiems gyvūnams?

Paklausta, ar Sibiro haskiai galėtų sugyventi su kitais gyvūnais, pvz., katėmis, Kristina pasakoja: „Eskimai vasaros sezonu savo šunis paleisdavo į laisvę savarankiškai išgyventi, Sibiro haskiai buvo puikūs medžiotojai. Šiuolaikiniai haskiai išliko tokie pat puikūs medžiotojai, kaip jų protėviai. Todėl visada išliks tikimybė, kad katinėlis gali tapti šuns pusryčiais, nors jie ir bus kartu užaugę. Bet Lietuvoje yra labai daug haskių, gyvenančių su katinais, kol kas nelaimingų atsitikimų nebuvo. Vis dėlto visi kiti gyvūnai nėra toleruojami.“

Kiekviena diena kupina naujovių

Veislyno savininkė teigia, kad, gyvendama su Sibiro haskiais, kiekvieną dieną sužino ką nors naujo. „Gyvendama su šios nuostabios veislės atstovais sužinojau, kad ir šunys geba labai išradingai „remontuoti“ namus, atidaryti duris, įveikti užraktus. Turi puikų loginį mąstymą“, – šunelių išradingumu nesiliauja stebėtis Kristina ir patikina, kad su šiais augintiniais nebūna nuobodu.

Nuotraukose – šunys iš veislyno „Sibiro auksas“, kurio savininkai Kristina ir Edvinas Kančai

http://www.sibirohaskiuveislynas.lt/ 

Fotografė Daiva Kielė

Komentarai

Jūsų el. pašto adresas nebus viešai skelbiamas. Privalomi laukai žymimi *

*

Scroll To Top