Indrė Devi su Linu visiškai neplanavo turėti šuns, bet jų namuose įsikūrė net trys! Čikitos, Lizos ir Draugelio gyvenimo pradžia nebuvo itin sėkminga, tačiau dabar jiems nestinga šeimininkų meilės ir šilumos. Apie viską nuo pradžių…
Pirmoji gyventoja – Čikutė
Pirmoji Indrės ir Lino namuose apsigyveno kalytė Čikutė. Jai šiuo metu treji metukai. Neseniai ji pagausino šių namų gyvūnų būrį penkiais mažyliais. Tiesa, trys jau surado naujuosius namus, o du dar laukia naujųjų šeimininkų.
Čikutės atsiradimo šio straipsnio herojų namuose istorija labai paprasta. Indrės draugė paprašė paplatinti internetu žinią apie mažą kalytę, ieškančią namų. „Taip gražiai ją apibūdino, platinau platinau, niekas neėmė, o man taip gaila buvo, – pasakojo pašnekovė. – Pagalvojau, kad juk vietos yra, kodėl gi tos mažutės pačiai nepasiėmus. Taip ir padariau.“
Kalytė pasirodė labai miela ir sumani, tokia prieraiši, tokia linksma, kad naujiesiems šeimininkams būdavo gaila ją namie palikti vieną. Tad Čikutė visur keliaudavo su jais kartu. O jeigu šie negalėdavo jos pasiimti, paprašydavo draugų ar giminių su gyvūnėliu pabūti.
Neplanuota nauja gyventoja
Indrė teigia anksčiau neketinusi laikyti šuns, tačiau negalėjo atsispirti mielam padarėliui. Priėmusi į savo namus naują gyventoją, ji net neįtarė, kad tai tik pradžia… O taip, matyt, jau atsitinka, kad vienas prišaukia kitą. Ir pasipylė kaip iš gausybės rago vargšų benamių šunelių nuotraukos su liūdnomis istorijomis. „Gyvūnų prieglaudos „Penkta koja“ tinklapyje pamačiau kalytę. Tiesa, tada net neįtariau, kad ji liks pas mus. Tai buvo tiesiog mažas, vos 3 ar 4 mėnesių, tačiau jau kelis kartus žmonių atstumtas gyvūnėlis. Ji buvo atvežta veterinarams, kad būtų užmigdyta, nes tiesiog nebereikalinga. Vis dėlto atsidūrė prieglaudoje, paskui buvo paimta žmonių, bet dėl kažkokių keistų priežasčių vėl išvaryta šaltą žiemą iš namų. Pagailo jos man, prieglaudos darbuotojai ieškojo, kas galėtų ją laikinai pagloboti, kol atsiras žmogus, norintis ją auginti. Maniau, tik paglobosiu mažutę,“ – pasakoja dabar jau Lizos šeimininkė.
Gyvūnėlis visą naktį vėmė. Ryte Indrė su Linu nuvežė kalytę pas veterinarą, manydami, kad ši labai serga. Bet pasirodė, kad ši gyvūno reakcija kilo iš baimės. „Kai vežėmės ją atgal namo, iš jos akyčių tekėjo ašaros – turbūt manė, kad ir vėl ją kažkur išveža, vėl išvaro. Ir kaip tada aš tą mažylę galėjau kam nors atiduoti? – prisimena mergina. – Ji bijojo net tamsoj eiti į lauką, buvo taip išsigandusi šalčio, tamsos, nakties, inkšdavo ir neidavo pro duris, kai norėdavome ją pavedžioti.“ Ta baimė gyvūnėlį kaustė apie pusę metų, kol galiausiai šis patikėjo, kad nebebus išvarytas. „Iki šiol ji yra labai jautri, jos negalima barti, reikia skirti daug dėmesio ir meilės. Labai pavydi, jei kažkam to dėmesio skiriama daugiau“, – taip apibūdina Lizą pašnekovė.
Sėkmė aplankė ir Draugelį…
Trečiasis Indrės ir Lino namuose apsigyveno patinėlis. „Sutikom jį slampinėjantį mūsų gatvėje, – pasakoja Indrė, – matėm keletą dienų su grandine ant kaklo. Vieną dieną, šuneliui priėjus arčiau, supratome, kad ta grandinė jam buvo uždėta dar mažam, augančiam, o dabar buvo giliai įsirėžusi į kaklą ir stipriai jį smaugė. Buvo sunku suprasti, kaip jis galėjo ėsti, ryti… Atlaisvinom tą grandinę. Tikėjomės, kad jis galbūt žino, kur eiti, kad vis dėlto turi namus.“ Bet tą dieną jis sekė iš paskos iki autobusų stotelės ir vėliau vijosi autobusą. Tai buvo išties graudus vaizdas.
Po poros dienų šunelis ir vėl atėjo. Šį kartą buvo pamaitintas, priglaustas. Indrė su Linu dėjo skelbimus, tikėjosi, kad gyvūno kas nors ieško arba norėtų priglausti ir auginti. Bet niekas nepaskambino. O juk gyvūno neišvarysi. Taip ir liko. Buvo draugiškas, mielas, tad gavo Draugelio vardą. Jaunas, pasak veterinaro, jam tik metukai.
Gyvenimas su trimis augintiniais
Draugelis gyvena lauke, aptvare, kalytės nakvoja namuose, o dieną irgi laksto kieme. Visi šie augintiniai ne tik teikia daug džiaugsmo, bet ir kelia nemažai rūpesčių. Tai pasprunka iš kiemo pasilakstyti, tai iškasa kaimynams ką nors. Vis tenka atsiprašinėti ir teisintis. Bet pašnekovė nesigaili juos priėmusi. Kiek daug gražių ir įdomių istorijų ji galėtų papasakoti apie savo globotinius…
Čikutė – nedidele kalytė, ji vyriausia ir gudriausia. Tarp Lizos ir Čikutės apie 7–8 mėnesių amžiaus skirtumas. Bet Liza iš karto susitaikė, kad vadė yra Čikutė. Liza – tik fizinė jėga ir nurodymų vykdytoja. Kol dar nebuvo Draugelio, Čikutė sugalvodavo planą, kaip pabėgti iš kiemo. Lizai tik nurodydavo, kur reikia kasti ar padaryti tvoroje skylę, ir tada jau laisvė. „Keliauju namo, o jos laimingos pasitinka mane gatvės pradžioje. Kitą dieną jau tenka aiškintis kaimynams, kaip jos vėl ištrūko“, – atlaidžiai apie savo augintinių išdaigas pasakoja pašnekovė. Pasak jos, dabar, kai jau yra Draugelis, pats jauniausias, Čikutė nebesikiša. Liza su Draugeliu labai panašaus dydžio (abu dideli) ir išvaizdos, kartu ir siautėja, o Čikutė išmintingai stebi juos iš šalies. Dabar jau Liza perėmė auklėtojos ir mokytojos vaidmenį: kai Draugelis siautėja, Liza jį „bara“.
Iš gyvūnų turime ko pasimokyti
Paklausta, ką jai suteikė naujieji namų gyventojai, Indrė atsakė: „Meilę, ištikimybę. Iš jų mokytis ir mokytis. Jų jautrumo, supratingumo. Kai verki, Liza ateina guosti, laižo ašaras ir pati verkia kartu.“ Dar labiau nustebino kitas pasakojimas apie Lizą: „Kai Čikutė atsivedė šuniukų, Lizai po savaitės irgi pieno atsirado. Tiesiog iš jautrumo. Argi žmonėms taip būtų?“
Čikutė puikiai jaučia nuotaiką: kai nereikia, ji niekada nelįs į akis nors paprastai yra didžiausia bučkių dalytoja. Meilintis ji bando ypač tada, kai ką negero padaro. „Jei naktį staiga gauni bučkį, žinok, Čikutė arba suvalgė ką nors nuo stalo, arba balutę padarė, – pasakoja pašnekovė. – Bučkiais ji tarsi sako: nežiūrėk nežiūrėk, nieko nepadariau.“
Trečiąjį savo augintinį, Draugelį, šeimininkai apibūdina kaip didžiulį nenuoramą: jis nuolat šokinėja, laksto, žaidžia. Tiesa, labai mėgsta būti apkabintas ir priglaustas.
Šuo – ne aksesuaras
Pasak pašnekovės, žmonės keistai supranta šunų auginimą. Dauguma klausia: kam man to reikia? Trijų šunelių šeimininkė į tokį klausimą atsakytų taip: „Jiems, šuneliams, to reikia. Jie gimė, dabar jiems reikia gyventi. Negalima taip savanaudiškai visko vertinti. Aš iš jų sulaukiu meilės, dėkingumo. Bet svarbiausia, kad galėjau išsaugoti jų gyvybę. Ir nesuprantu žmonių, kurie augina tik veislinius šunis. Ne šunis jie myli, o tik savo kaprizus tenkina. Šuo yra gyvas, jis – ne aksesuaras. Gyvūnas skirtas ne žmogaus patogumui ar malonumui. Žmogus yra atsakingas už gyvūną, kurį kažkada prijaukino, nes šis nebegali savarankiškai išgyventi.“
Geriausias vaistas nuo vienatvės ir ligų
Dažnai vyresni žmonės bijo vargo auginant šunelį. Jie nepagalvoja, kad galbūt tai – jų tikrasis vaistas nuo visų ligų ir negalavimų. Šuo suteikia labai daug gerų emocijų, net jo išdaigos, jei gyvūną myli, ne erzina, o moko kantrybės. „Nereikia laikytis senų pažiūrų, kad šuo turi žinoti savo vietą, gyventi prie būdos ir saugoti namus. Šiais laikais šuo yra šeimos narys, kuo daugiau jam skirsi meilės ir dėmesio, tuo jis bus švelnesnis, prieraišesnis. Šunys supranta viską, jie ir paguos, ir prisiglaus, ir sušildys, kai to reikia“, – mano Indrė. Dažnai tik gyvūnas suteikia progą vyresniam žmogui, jau užauginusiam vaikus, išreikšti švelnumą, apkabinti, priglausti, nebijant būti atstumtam.
Šunys ne tik saugo nuo vienatvės. Pašnekovės manymu, pasivaikščiojimas gryname ore su augintiniu yra kur kas naudingiau ir sveikiau tiek kūnui, tiek protui nei, pavyzdžiui, nuolatiniai apsilankymai „Akropolyje“ arba kriminalinių ar politinių naujienų kimšimas į galvą žiūrint televizorių.
Keičiasi žmogaus ir gyvūno ryšys
Trijų šunelių globėja nerimauja, kad žmonės visiškai atitrūksta nuo gamtos, keičiasi žmogaus ir gyvūno ryšys. „Pastebiu, kad daug suaugusiųjų visiškai nebemoko vaikų mylėti gyvūnų. Vaikams šie – tarsi žaisliukai, kurie ilgainiui pabosta, arba grėsmingi gyviai, kuriuos reikia laikyti pririštus.“ Pasak pašnekovės, vis tenka kaimynams aiškinti, kad neapsaugos jie savo vaikų nuo viso pasaulio šunų, kad geriau mokytų savo atžalas mylėti gyvūnus ir prisitaikyti, o ne erzinti, gąsdinti, o tada verkti, kad šuniukas loja.
Naujų šeimininkų laukiantys mažyliai
Šiuo metu naujų šeimininkų ieško du dviejų mėnesių gražuoliai: patinėlis ir kalytė. Patinėlis labai sumanus, protingas, paklusnus. Užaugs vidutinio ūgio, žemiau kelių. Mielas ir prieraišus.
Kalytė – minkštutis kamuoliukas, linksma, savarankiška, švelni. Užaugs iki pusės blauzdų, smulkesnė ir mažesnė už brolį.
Panorusieji tapti šių mažylių šeimininkais skambinkite tel. 8 687 97 263 (Vilnius).
Kalbino Inga Nanartonytė