Pradinis / Nuomonė / N. Dubauskienė. Ko dėstytojai galėtų pasimokyti iš reklamos?

N. Dubauskienė. Ko dėstytojai galėtų pasimokyti iš reklamos?

Dažnas mūsų pakeiksnoja įkyrias reklamas, nutraukiančias filmą įdomiausioje vietoje ar grojančias ilgiau nei mėgstama muzika radijo stotyse. Stengiamės ignoruoti stendus gatvėse ir praverčiame nemažą dalį storo žurnalo, tačiau reklamos, nepaisant mūsų pastangų, įsirėžia į atmintį labiau nei draugų gimimo datos. Net jei neskubame pirkti reklamuojamo produkto, galime nesunkiai atkartoti populiariausius šūkius ir frazes. Būtų gerai, jei studentai taip gerai įsidėmėtų bent nedidelę dalį dėstomų paskaitų!

Neringa Dubauskienė

Net jei ir neplanuojame paversti paskaitos nuolatinėmis Omo dėsnio skanduotėmis, keletą triukų iš reklamos pasiskolinti galime. Ypač iš tokios, kurią pamatę žmonės skuba pasidalyti su kitais – gyvai ar socialiniuose tinkluose.

Paslapties, kaip visą reklamą garantuotai paversti nepamirštama, nežino ir patys jos kūrėjai, bet yra keletas taisyklių, kurios padeda priartėti prie tikslo.

Pirmiausia – neperkraukite paskaitų informacija. Jei mobiliųjų telefonų reklamose būtų tiesiog išvardyti visi jų parametrai, net ištikimiausi gerbėjai ignoruotų pranešimus apie naujai išleistus modelius. Reklamose tokios informacijos dažniausiai net nėra, bet, nepaisant to, entuziastai ją puikiai žino.

Nesiūlau iš paskaitų išmesti visas detales ir palikti tik skambias deklaracijas, bet jei pateikiate daugiau informacijos, nei studentai pajėgūs įsiminti, paskaita netenka prasmės.

Kas jūsų paskaitose yra tikrai labai svarbu, ką reikia žinoti mintinai ir nepamiršti vos gavus teigiamą egzamino įvertinimą? Jei atsakėte, jog svarbu yra viskas, esu tikra, kad dauguma jūsų studentų neatsimena nieko. Siūlau iššūkį – raskite, pavyzdžiui, tris svarbiausius sakinius kiekvienoje savo paskaitoje ir pasistenkite, kad bent juos studentai įsidėmėtų.

Beje, net ir šie sakiniai turi būti trumpi – reklaminiai šūkiai paprastai neužima visos pastraipos. Lakoniškumo pavyzdžiu gali būti „Wolkswagen“. Jų reklaminis šūkis ilgą laiką buvo „Das Auto“. Tai net ne frazė, tik vienas žodis su artikeliu, bet pasako labai daug. Pakartokite tuos sakinius, paryškinkite juos skaidrėse ar konspektuose, priminkite per kitą paskaitą – mažai ką atsimename išgirdę vos vieną kartą.

Bet negi taip imti ir palikti vos tris sakinius kiekvienai paskaitai? Tikrai ne. Bet likusią paskaitos medžiagą taip pat reikia pateikti tinkamai. Patarimas, kuris tinka daugeliui sričių, ne tik reklamai ar paskaitai, – parodyk, o ne papasakok.

Nebūtina kiekvienai paskaitai parengti šou su fejerverkais. Kartais užtenka ir paveikslėlio ar grafiko, bet net jei nėra ir jų, parodyti galima ir tekstu. Jei pasakote apibrėžimą – perpasakokite jį vartodami tik tuos žodžius, kuriuos suprastų ir dešimtmetis. Jei pristatote teoriją – pasakykite išimtis, kur ji negalioja, arba kas būtų, jei ji negaliotų.

Prieštaraujantiems, kad jų dalykas tam per sunkus, galiu atsikirsti, kad būtent tai ir yra jūsų darbas – paskaityti vadovėlį galima ir be dėstytojo pagalbos.

Įsivaizduokite, jei dantų pastos reklamose vietoj baltų dantų ar sveikų dantenų būtų kalbama apie jos cheminę sudėtį – kokia iš tos dantų pastos nauda, greičiausiai suprastų tik jos gamintojai, kurie atleistų reklamos kūrėjus iš darbo.

Taip ir paskaitose – gilintis galima tik į tai, ką supranti. Jei studentai pateiktos teorijos nesupranta, neišgelbės nei formulės, nei sudėtingi terminai, kad ir kiek jų pateiktumėte savo skaidrėse.

Yra ir dar vienas patarimas pagerinti „sausos“ ir sudėtingos informacijos įsidėmėjimą. Kartais reklamose net nebūna parodyta, kas reklamuojama, arba pradžioje reklaminis klipas net neparodomas iki galo. Tai daroma smalsumui sužadinti – pamačius tokią reklamą kyla noras sužinoti, apie ką ji, ir tikimybė, kad reklamuojamą produktą įsidėmėsite, padidėja.

Sužadinkite smalsumą – jei jūsų studentai norės kažką sužinoti, net ir uždraudus skaityti vadovėlius, nuo jų to nepaslėpsite. Kaip tai padaryti? Prisiminkite, kodėl patys atėjote į sritį, kurioje dirbate. Kas jus domino, ką norėjote sužinoti? Tai gali būti ir studentų įkvėpimo šaltinis.

Jei tuo abejojate, yra ir kitų būdų. Darykite kaip reklamoje – išvardykite savybes ir paprašykite studentų surasti, apie kokį objektą kalbate. Pateikite įrodymą ir leiskite studentams rasti, kokiai teorijai jis tinka. Pateiksite lygiai tiek pat informacijos, kaip ir tradiciniu būdu, bet dėmesį atkreipsite labiau. Detektyvai ne be reikalo yra vienas populiariausių žanrų.

Paskaitos turi ir gali būti įdomios ir įsimenamos. Tam, kad jas tokios būtų, siūlau tris idėjas: pateikite ne per daug informacijos, naudokite pavyzdžius ir metaforas, skatinkite studentus domėtis pačius. Lengvų ir sėkmingų paskaitų!

Neringa Dubauskienė, Kauno technologijos universiteto (KTU) Elektros ir elektronikos fakulteto bei Dėstytojų akademinių kompetencijų centro „EDU_Lab“ lektorė

Komentarai

Jūsų el. pašto adresas nebus viešai skelbiamas. Privalomi laukai žymimi *

*

Scroll To Top
%d bloggers like this: